Kur yra Lietuva?

Vytaras Radzevičius
Žurnalistas, keliautojas, televizijos prodiuseris ir režisierius

„Passport Journal“ nuotr.

Net beklaidžiojant Pietryčių Azijoje mūsų operatorius sutiko vokietį, kuris teigė esąs Lietuvos karaliaus Mindaugo II proanūkis. Ir, spėju, nemelavo.

Vytaras Radzevičius

Vakarinis Sacharos pakraštys. Mes jau beveik išvažiavę iš dykumos. Nuo besiilsinčio merso kyla įkaitęs oras, o šalia mūsų smėlyje oriai sėdi du beduinai. Duodame jiems kelis butelius vandens – greitai gausime šviežio, o jiems dar ginti ir ginti kupranugarių bandą. Nerašytas paprotys… Beduinai santūriai padėkoja ir, matyt, iš mandagumo domisi, iš kur mes. Bandome per mūsų palydovą Achmedą paaiškinti, tačiau mes nekalbame prancūziškai, o jie – angliškai, tad visi rodome mimikas ir gestikuliuojame. Galų gale išskleidę pasaulio žemėlapį parodome, kur esame dabar ir kur yra Lietuva. Beduinų akyse – nuostaba, jie kažką karštai tarpusavyje pašūkčioja, o vienas išminčiaus tonu ištaria tai, ką ir mes suprantame: „Jūsų šalis labai toli. Net už Sacharos.“

Kiek žmonių planetoje žino, kur yra Lietuva?

Kelios savaitės prieš susitikimą su beduinais Sacharoje, vaikinukas Marakeše (Marokas), pamatęs mano geltonus Lietuvos rinktinės futbolo marškinėlius, nesakė, kad tai – Brazilijos apranga. Taip elgėsi portugalai – ir nieko keisto, juk jie net sostinę Napoleono laikais buvo į Rio de Žaneirą iš Lisabonos perkėlę. Mažasis marokietis tiesiog išpoškino: „Lithuania… Žydrūnas Savickas: The Strongest Man in the World!“

Lietuviai myli senus rokerius „Grateful Dead“. Kai Lietuva išspyrė Sovietų Sąjungos lagerio vartus ir išėjo į laisvą pasaulį, „Grateful Dead“ dainuodama ir platindama skeletu padabintus marškinėlius surinko lėšų, kad nacionalinė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pirmą kartą po okupacijos galėtų dalyvauti olimpinėse žaidynėse Barselonoje. 1992 metais ši „Grateful Dead“ rinktinė stojo prieš JAV „Svajonių komandą“, o amerikiečiai dar ir šiandien pamatę Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius su skeletu tapšnoja per petį ir sako: „Jūs – lietuviai! Mes žinome jūsų istoriją ir mums patinka „Grateful Dead“.“ Belikdavo atsakyti ant rinktinės marškinėlių užrašytu šūkiu „Better Dead than Red“ („Geriau miręs nei raudonas“) ir pasidžiaugti, kad daina „Truckin“ įtraukta į JAV nacionalinių vertybių sąrašą.

Jeloustono nacionaliniame parke belaukdami Senojo ištikimojo geizerio išsiveržimo, su kolega aptarinėjome, kaipgi gali būti, kad šis geizeris išsiveržia tiksliai pagal grafiką? Lietuvių kalba sudomino šalia stovėjusį amerikietį. „Vaikinai, gal jūs lietuviai?“ – paklausė ir pradžiugęs dėl savo pastabumo sušuko: „Aš iš Portlando, tad žinau Arvydą Sabonį!“ Pasirodo, Portlandas dar prisimena laikus, kai jų NBA komandoje žaidė lietuvių megažvaigždė Arvydas Sabonis.

Kinija labai didelė, kur jai tas mūsų pavadinimas! Kas antras jų miestelis turi daugiau gyventojų nei visa Lietuva. Tačiau ir vėl – sportas. Kai pasakydavome, kad Kinijos nacionalinę vyrų krepšinio rinktinę treniravo lietuvis Jonas Kazlauskas, kinai nušvisdavo ir prikabindami savą galūnę patvirtindavo viską žiną: „Jonasy Kazlauskasyyy!“ O ir Šanchajuje iki Antrojo pasaulinio karo buvo nedidelė lietuvių kolonija su lietuviška parduotuve, duonos kepykla ir netgi lietuviu policininku prancūzų zonoje.

Argentiniečiai nenori prisiminti, kad lietuviai 1999 metais Buenos Airėse su jais futbolą sužaidė lygiosiomis. Vietos komentatoriai prieš rungtynes vis juokėsi negalį ištarti svečių pavardžių. Elitinė rinktinė futbolo autsaiderių neįveikė ir bet kuris mačo meistriškai nustemba, kai jam tai primeni. Vidury Argentinos pampų yra Sarmjento miestelis, kurį įkūrė kelios lietuvių ir velsiečių šeimos. Nuvažiuoti ten galima pasukus į vakarus nuo Komodoro Rivadavijos miesto Atlanto pakrantėje. Ir paminklas yra lietuviui, kupiškėnui Kazimierui Šlapeliui, kurį argentiniečiai praminė Oro Seneliu (isp. El Abuelo del Aire). Paskutinį kartą savo lėktuvu „El Chimango“ (liet. „Vanagas“) Kazimieras Šlapelis kilo būdamas 82-ejų. Bet tai – tik maža smulkmena iš nepaprastai įdomaus žmogaus gyvenimo.

Vidurinė Azija. Taškento viduryje stovi katalikų bažnyčia, vietinių vadinama lenkų bažnyčia, nes ten dabar reziduoja lenkų kunigai. Betgi pastatė ją XX a. pradžioje lietuvių kunigas, zanavykas Justinas Bonaventūra Pranaitis, pinigų bažnyčių statyboms Turkestane uždirbęs iš savo įkurtų lentpjūvių. Kunigas mirė neaiškiomis aplinkybėmis ir buvo palaidotas prie savo statytos bažnyčios, tačiau užėję bolševikai kapą išniekino ir jo palaidojimo vieta dabar nežinoma. Daug tokių kapų liko po bolševikų…

Vakarų Ukrainoje, Lucke, prie pat Liubarto pilies, kurioje bandė karūnuotis Vytautas Didysis, veikia restoranas „Korona Vitovta“ – „Vytauto karūna“. Anot istorikų, Lucko pilis per laimingą atsitiktinumą (plytos buvo nestandartinės, todėl jų nebuvo galima parduoti) yra vienintelė išlikusi LDK pilis, kuri niekaip neperstatyta. Ir ukrainiečiai saugo šį lietuvišką atminimą.

Viena pirmųjų mano kelionių į užsienį, dar sovietmečiu, buvo išvyka į Bulgariją. Tuomet buvau dar studentas; iki šios dienos gailiuosi, kad neužsirašiau vieno pokalbio Plovdive. Mažame restoranėlyje netoli manęs ir mano būsimos žmonos sėdėjo du žilagalviai. Jie nugirdo, kad kalbame kitaip ir paklausė, iš kur esame. Kai atsakėme, kad iš Lietuvos, labai apsidžiaugė. Papasakojo, kad lankėsi mūsų šalyje, kai ji dar buvo neokupuota sovietų, o Čekoslovakija nepadalinta Miuncheno suokalbyje. Pasirodo, jiedu buvo ginkluotės tiekėjai, o Lietuvos kariuomenė anuomet daug ką pirko iš Čekoslovakijos.

Net beklaidžiojant Pietryčių Azijoje mūsų operatorius sutiko vokietį, kuris teigė esąs Lietuvos karaliaus Mindaugo II proanūkis. Ir, spėju, nemelavo – iš kur vokiečiui žinoti, kad Lietuva 1918 metais siekė tapti monarchija ir kvietėsi Vilhelmą fon Urachą, 2-ąjį Uracho hercogą, tapti Lietuvos karaliumi?

Ir koks paradoksas – mažiausiai Lietuva žinoma Europoje. Mano bendraamžiams laisvame pasaulyje Lietuva tebėra ištrintas kraštas. Viliuosi, ateis laikas, kai baltosios dėmės žemėlapyje išnyks. O daugiau jų tiesiog neatsiras.