26-eri metai po Nepriklausomybės: kas toliau?

Arnoldas Pranckevičius
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas, buvęs Europos Parlamento pirmininko patarėjas

1990 03 11
Kovo 10 dieną vyksta pirmasis Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Priimama deklaracija dėl deputatų įgaliojimų ir konstatuohjama, kad 1940 metais Lietuva buvo neteisėtai prijungta prie Sovietų Sąjungos.
Zino Kazėno nuotr.

Jei pasiseks, trečioji politinių lyderių banga pagaliau atneš vietinių, Nepriklausomybės auklėtų ir palikimo neturinčių žmonių, kurie sugebės atkurti visuomenės pasitikėjimą savimi ir atrasti vidinę stiprybę. Pirmieji politinio atsinaujinimo ženklai jau čia.

Arnoldas Pranckevičius

PERSPEKTYVOS: ŽVILGSNIS Į POLITIKĄ

Lietuva, vos prieš du dešimtmečius neegzistavusi pasaulio žemėlapiuose, jau mini dvylikos metų narystės Europos Sąjungoje ir NATO aljanse sukaktį. Neseniai eurą įsivedusi Lietuva toli gražu nebe naujokė – šalį jau galima laikyti patyrusia Europos žaidėja. Valstybės branda dar kartą patvirtinta sėkmingu pirmininkavimu ES Tarybai 2013 metais – tai buvo kritinis taškas Europos Sąjungos istorijoje, kai ši, nugalėjusi finansinę krizę, ėmėsi spręsti esminius tolesnės integracijos krypties ir apimties klausimus. Be to, šis išbandymas atėjo svarbią Rytų partnerystės regionui akimirką; neteisėta Krymo aneksija ir Rusijos remiamas karinis konfliktas Rytų Ukrainoje atvedė Lietuvą į priekines linijas siekiant susidoroti su didžiausiu geopolitiniu išbandymu nuo Šaltojo karo laikų.

Taigi, kaip ES integracija pakeitė Lietuvą? Ar pasiekėme konvergenciją su Europos Sąjunga – ne tik ekonomikos našumo ir pragyvenimo lygio, bet ir vertybių, mąstysenos, asmens orumo ir politinės kultūros prasme? Ar jaučiamės ir elgiamės kaip lygiaverčiai, atvirų pažiūrų, savimi pasitikintys europiečiai, kurie aktyviai ir kūrybiškai prisideda prie nuolat vykstančio Europos struktūros kūrimo? O gal mus vis dar persekioja posovietinis palikimas, nevisavertiškumo kompleksai ir provincialų mentalitetas – Homo sovieticus ir Homo perifericus derinys?

Apžvelgus pastaruosius 26-erius Nepriklausomybės metus galima teigti, kad atsakymas į šiuos klausimus nėra nei tvirtas „taip“, nei kategoriškas „ne“ – tai greičiau atsargus „galbūt“. Lietuva sėkmingai įsitvirtino euroatlantinėse struktūrose, modernizavo ekonomiką, itin pagerino pragyvenimo lygį, sukūrė stiprias institucijas ir įtvirtino žodžio laisvę, laisvus ir sąžiningus rinkimus bei teisinę valstybę. Tačiau Lietuvai sunkiau sekėsi gerinti politinę kultūrą, stiprinti pilietinę visuomenę, didinti jos toleranciją, skatinti savigarbą ir pasitikėjimą, stabdyti didėjančią emigraciją ir išsikerojusią korupciją bei kelti politinio atskaitingumo lygį.

Trumpai tariant, mums pavyko įtvirtinti formalios demokratijos normas ir institutus, bet dar nepasiekėme patenkinamo tikros, gilios demokratijos lygio – demokratijos, kuri taptų neatskiriama tautos mąstysenos ir visuomenės psichologinio audinio dalimi.

Didelė visuomenės dalis geriausiu atveju išlieka politiškai nusivylusi, blogiausiu – politiškai neatsakinga ir neaktyvi. Šis vakuumas, išprovokuotas pagrindinių politinių partijų, nemokėjusių persitvarkyti ar atsinaujinti, lėmė reiškinį, vykusį per daugelį rinkimų: viena po kitos dygo populistinės partijos. Pasigriebusios didžiąją dalį protesto balsų, jos išbalansavo Lietuvos politinę sistemą ir darė ją nenuspėjamą, o tautos išrinktas Seimas tapo nuolatiniu provincialių skandalų ir žemo lygio politikos teatru.

Paradoksalu, bet dėl šios priežasties Lietuvos piliečiai labiau nei savo nacionaline valdžia ėmė pasitikėti ES institucijomis – Europos Parlamento populiarumas lenkia Seimą dviženkliais skaičiais. Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ar Prancūzijoje toks reiškinys būtų neįsivaizduojamas.

Šis chroniškas nepasitikėjimas vietos politikais (ir priešiškumas sovietinio režimo palikimui bei iš paskos besivelkančiai sisteminei korupcijai) galėtų paaiškinti Baltijos žmonių pasirinkimą importuoti politinius lyderius iš užsienio: nuo Valdo Adamkaus ir Vairos Vykės-Freibergos iki Dalios Grybauskaitės, Tomo Ilveso ir Valdžio Dombrovskio. Šie žmonės buvo siejami su Vakarų vertybėmis ir pasauliu, kuriuo norėtume tapti, arba atstovavo „Briuselio mokyklai“ ir įkūnijo ES politinės kultūros standartus, kurie atrodė aukštesni ir patikimesni nei vietiniai. Jei pasiseks, trečioji politinių lyderių banga pagaliau atneš vietinių, Nepriklausomybės auklėtų ir palikimo neturinčių žmonių, kurie sugebės atkurti visuomenės pasitikėjimą savimi ir atrasti vidinę stiprybę. Pirmieji politinio atsinaujinimo ženklai jau čia.

Tačiau istorija rodo, kad Lietuvos laimę visada lėmė ne tik jos pačios pasirinkimai, bet ir išoriniai veiksniai. Jei „Brexit“ ir kitų iššūkių akivaizdoje Europos Sąjungos projektas susvyruos ir taps siaurų nacionalinių pažiūrų ir radikalių, populistinių bei ksenofobinių idėjų įkaitu, jei vidinis ir išorinis spaudimas sugriaus euro zoną, jei migracijos krizė privers ES nares atsisakyti Šengeno susitarimo ir grąžinti sienų kontrolę, o nesiliaujanti Rusijos agresija prieš Ukrainą sumenkins Europos vienybę, apnuogins NATO silpnybes ir atitolins JAV nuo Senojo žemyno, visa tai gali tapti košmarišku sapnu, iš kurio Lietuvai pabusti būtų sunku.

Akivaizdu, kad be stipraus ES ir NATO narystės inkaro Lietuva būtų labai trapi ir pažeidžiama, o galiausiai turbūt nebepajėgi priešintis didėjančiam ekonominiam ir politiniam Rusijos spaudimui. Geriausiu atveju, Lietuva pavirstų sąstingio apimta Europos Sąjungos periferija, blogiausiu – vėl rizikuotų tapti buferine valstybe ar apskritai prarasti suverenitetą ir nepriklausomybę.

Todėl Lietuvos sėkmei ir išlikimui būtina stipri ir pajėgi Europos Sąjunga, tvirtas transatlantinis ryšys ir įtvirtintina globali demokratinių normų ir tarptautinės teisės sistema. Tik su stipria ES užnugaryje Lietuva turi galimybę dalyvauti svarbių sprendimų priėmime ir globalių tikslų formavime. Tik per šį kanalą Lietuvai pavyks panaudoti savo patirtį ir kompetenciją tampant transformuojančios galios pavyzdžiu platesniame Rytų regione. Tik didžiausia vidaus rinka pasaulyje leis Vilniui atskleisti savo neišnaudotą žmogiškojo kapitalo, intelekto, modernių technologijų ir inovacijų potencialą.

Skaitykite daugiau