Algimantas Nasvytis

Architektas, pedagogas, visuomenės veikėjas (1928-2018 m.)

Algimantas Nasvytis. Pauliaus Kazlausko nuotr.

PAŠAUKTAS VILNIAUS

Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos Respublikos Seimo rūmai, „Lietuvos pašto“ centrinis pastatas, viešbutis „Lietuva“, Nepriklausomybės aikštė, Baltasis tiltas, legendinis restoranas „Neringa“… Visa tai neabejotinai galima vadinti Lietuvos sostinės simboliais. Veikiausiai gyvuoju Vilniaus simboliu galime vadinti ir architektą Algimantą Nasvytį, žmogų, kuris kartu su savo broliu dvyniu šiuos pastatus sukūrė.

Kiekvienas miestas Lietuvoje ir už jos ribų norėtų turėti savo architektą. Vilnius – tas laimingasis, turintis tik sau ištikimą kūrėją:

Aš – tik Vilniaus architektas, nesu kūręs niekur kitur. Taip, tai labai retas atvejis, bet taip jau nutiko. Gal todėl, kad praktiškai visą gyvenimą gyvenu Vilniuje. Mes su broliu dvyniu gimę Kaune, bet aš jokiu būdu ne kaunietis. Man atrodo, kad esu tikras vilnietis. Juolab, kad ne tiek daug mano amžiaus žmonių yra gimę Vilniuje.

Algimantas Nasvytis

Prisimindamas savo pirmąją viešnagę Vilniuje, A. Nasvytis pasakojo, kad miestas jį sužavėjo, kad jautėsi apsėstas Vilniaus. Kūrėjas prisipažįsta, kad net daugiau kaip 70 metų pragyvenus Vilniuje, susižavėjimas niekur nedingo, atvirkščiai – vis labiau stiprėja: „Tikrai taip, visiškai. Vilnius yra pasiutusiai gražus ir net negaliu pasakyti, kuo. Apie gražius dalykus labai sunku kalbėti, gali tik pasakyti: labai gražu. Aš įsitikinęs, kad nėra gražesnės sostinės Europoje už Vilnių. Šis miestas gražesnis už visus. Čia tiesiog viskas gražu: miesto landšaftas, Neris su savo vingiais.“

Algimantą Nasvytį ir Vilnių sieja magiškas ryšys, kurį sunku suprasti ir neįmanoma išmatuoti. Tačiau klausantis architekto pasakojimų ir prisiminimų neįmanoma to ryšio nepajusti. Būtent Vilnius Algimantą Nasvytį atvedė į architektūrą, o tiksliau – pirmoji, tuomet dar dešimtmečio vaiko kelionė po žvarbų žieminį Vilnių: „Supratau, kuo noriu būti, tą pirmą kartą, kai atvykau į Vilnių. Mes atvažiavome praktiškai kartu su Lietuvos kariuomene, nes mano tėtis buvo paskirtas į vadinamąją Vilniaus rinktinę – tai Lietuvos kariuomenės daliniai, kurie įžygiavo į sostinę. Tėvas buvo paskirtas Vilniaus įgulos ligoninės viršininku. Mes atvažiavome naktį Berlyno–Maskvos traukiniu. Kitą rytą laukė mano pirmoji ekskursija po Vilnių. Kadangi brolis sirgo, tėtis leido man vienam pasivaikščioti – turėjau tam tris valandas. Jis sako: „Eik į tą pusę. Eik ir eik, jei matysi, kad kažkas negerai – paklausi policininko.“ Mano kelionės atskaitos taškas buvo Katedra, nes apie ją vaikas būdamas jau žinojau. Žinoma, nesvietiškai nustebino jos dydis. Iš nuotraukų buvo sunku nuspėti šio objekto mastelį. Mano kelionė tęsėsi nuo Katedros aikštės – į ją įeiti negalėjau, nes buvo uždaryta, tada tarsi iš dangaus man ir nukrito Trys kryžiai. Kartu su Trimis kryžiais atsirado tolimesnis maršrutas. Visiškai savaime. Po to atradau Šv. Onos bažnyčią ir visą puokštę bažnyčių aplink ją. Katedra man pasirodė be galo didelė, o Šv. Onos – neįsivaizduojamai mažytė. Niekada negalėjau pagalvoti, kad ji tokia mažutė. Prieš mano, vaiko, akis atsivėrė toks didelis kontrastas: tokia didelė Katedra ir tokia maža Šv. Onos bažnyčia. Tuomet patraukiau į senamiesčio gatveles, kur manęs vienas po kito laukė nauji atradimai. Tiesiog toks architektūrinių staigmenų kelias: Šv. Jonų bažnyčia, visi Vilniaus žydų geto ansambliai. Sklandė tokia autentiška dvasia, kuri susipynė su tuo, ko nėra dabar – su geto gyventojais. Žydai su peisais, skrybėlėmis. Viskas mane traukė vis gilyn ir gilyn į senamiesčio širdį: gatvelės su arkutėmis, jungtys ir įspūdingas Didžiosios sinagogos siluetas, kuris kūrė kažkokį keistą vizualinį skambesį. Siauros gatvytės ir staiga – didžiausias, tankiausias senamiesčio gabalas – Vokiečių gatvė. Ten buvo parduotuvės per du aukštus. Ir aš tame šurmulyje pasimečiau, nežinojau, kur eiti. Prie manęs priėjo policininkas, matyt, supratęs, kad aš ne vietinis. Prašiau jo pasakyti, kaip čia man prie Aušros vartų papulti. Jis taip gražiai man papasakojo – kaip gidas. Taip pakeliui atsirado Rotušė, galingiausia Šv. Kazimiero bažnyčia. Pirmas mano klaidingas samprotavimas buvo, kai atrodė, kad pamačiau Aušros vartus. Po to pradėjau galvoti, kad čia – ne Aušros vartai. Ir tikrai – tai buvo ne Aušros, o Bazilijonų vartai. Galiausiai pamačiau ir savo tikslą – Aušros vartus. Pasirodė keista, kad lipant laiptais praeini pro sidabrinius papuošalus: kojas, rankas. Negalėjau suprasti, kodėl čia tos kojos ir rankos, ir niekas man negalėjo paaiškinti, nes nebuvo kitų žmonių. Tik paskui, lipant žemyn iš koplyčios, man pavyko suprasti, kad tai – Dievo pagalbos prašančių žmonių simbolis. Kas buvo labai gražu, kad einant nuo koplyčios matai kepures nusiimant žydus, jau nekalbant apie kitus. Vėliau, jau suaugusiam, man kilo tokia sąsaja: atvažiavus popiežiui į Vilnių ir paprašius detaliau pasižiūrėti į Aušros vartų ansamblį, man pasirodė taip įspūdinga, kad popiežius stovi gatvėje, dairosi į Aušros vartų ansamblio detales – tame pačiame lygmenyje su manimi. Suvokiau, kad mes stovime toje pačioje plokštumoje, abu lygūs prieš Aušros vartus. Grįžtant į tą dieną, kai pirmą kartą pamačiau Vilnių, būtent stovint Aušros vartų gatvėje man į galvą šovė mintis apie architektūrą. Aš supratau, kad jau esu apsėstas. Apsėstas Vilniumi. Toks įspūdis, kad per tas tris valandas pasikeičiau. Grįždamas į mūsų su tėvu susitikimo vietą, jaučiausi tarsi eidamas per jau pažįstamą miestą.“

Vilnius mane pašaukė taip pat, kaip Dievas žmogų pašaukia kunigystei. Aš pradėjau gyventi mintimis apie Vilnių, ir vėliau visas mano gyvenimas buvo Vilnius: jo kūryba, jo dvasia.

Algimantas Nasvytis

Vilniaus kūryba ir dvasia architektą jaudina iki šiol. Juk kitaip ir būti negali – Algimantas Nasvytis Vilniaus veidą kūrė beveik pusę amžiaus, matė sostinės kaitą, augimą ir, žinoma, pats buvo vienas reikšmingiausių miesto augintojų ir kaitos variklių. Šiandienos Vilnius architektą žavi, o štai architektūra ne visada: „Visko dabar yra. Per miestą perėjęs gali pajusti, kad architektūrinė miesto paletė platėja, yra vis didesnių galimybių. Tačiau esant tokioms beveik neribotoms galimybėms kartais pasigendu idėjų: drąsių, laisvų, netikėtų ir priverčiančių nustebti. Man šiuo metu trūksta tokių projektų, kur aiškiai galėtum pajusti, kad projektuota iš širdies. Dabar pradedi matyti objektus Vilniuje, kurie jau stovi kažkur kitur. Kitaip tariant, trūksta autentiško nuoširdumo. Kodėl taip yra? Čia susipina daug dalykų. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, dabar užsakovų įtaka daug didesnė nei sovietmečiu – gyvenime laisvėjame, bet dėl to architektūra negerėja. Bet turbūt reikia pragyventi tam tikrą laiko tarpą, kad žmonės pradėtų jausti tą architektūrinių objektų autentiškumą ir atsirastų įspūdis, kad projektuota būtent šitai vietai – ne atskraidinta ir nuleista parašiutu, bet išauginta šioje aplinkoje. Tarpusavyje gali derėti ir moderni architektūra su senąja, jei tik bus tinkama vieta, tinkamas mastelis ir, žinoma, viskas pateks į tinkamas rankas. Kartais stiklinė architektūra tapatinama su gera architektūra, bet iš tikrųjų tai dangus ir žemė.“

Šiek tiek paradoksalu, A. Nasvyčio nuomone, ir tai, kad cenzūros, priežiūros ir draudimų kupinais sovietmečio laikais būtent architekto profesija buvo viena laisviausių ir praktiškai visiškai nekontroliuojama: „Nieko blogo nebuvo architektams. Jeigu architektas projektuodamas pats susirasdavo medžiagų, niekas netrukdydavo. Nebuvo taip, kad kažkas iš dangaus, o tiksliau – iš Maskvos, diriguotų meninę projekto dalį. Niekas nesakė, kaip kas turi būti. Vieninteliai suvaržymai buvo materialūs – medžiagų stygius. Drįstu sakyti, kad iš meno sričių architekto profesija buvo viena laisviausių ir iš principo nevaržoma. Vis dėlto laisvėjimo laikotarpį, nepriklausomybės dvasią taip pat vieni pirmųjų jautėme mes, architektai. Gal tas atgimimas architektams jautėsi net labiau nei kitiems žmonėms – architektų akyse buvo galima matyti artėjančias galimybes.“

Galbūt būtent dėl to, kad niekada nesijautė varžomas ar verčiamas kurti to, ko nenori, A. Nasvytis šiandien atsargiai vertina lietuvių norą išsivaduoti iš visų sovietmetį primenančių pančių, net jei jie – architektūros, meno pavidalo. Vilniaus architektas mano, kad mums, lietuviams, reikia išmokti skirti ideologinę to meto kūrybą nuo tikrojo tuomet kurto meno. Ir A. Nasvytis tikras: ne konkrečių objektų griovimas iš tiesų reiškia laisvėjimą ir skaudžios praeities atsikratymą, o vidinė žmogaus būsena, laisvė ir gyvenimas: „Manau, kad, be jokios abejonės, turi būti ir turi išlikti kultūros pėdsakai. O tie pėdsakai ir yra tai, kas vadinama paminklu. Juk tai yra palikimas laikų, kuomet tie pastatai, skulptūros buvo sukurti kaip architektūros paminklai. Kitur paminklas gali būti paveikslas, o skulptūra – nekilnojamasis kultūros paveldas. Iki šiol netyla diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų: menas tai ar ideologijos simboliai. Mano nuomone, tai visiškai neblogi to laikotarpio eksponatai. Daug kam kai kas Grūto parke atrodo įdomiau nei tai, kas dabar padaryta specialiai tiltui.“

Algimantas Nasvytis. Pauliaus Kazlausko nuotr.

Vilnius pilnas ir paties Algimanto Nasvyčio pėdsakų, kuriais architektas retsykiais vis dar seka. Ypač dažnai jie kūrėją atveda į restoraną „Neringa“ – vieną brangiausių ir daugiausia prisiminimų pačiam autoriui keliantį kūrinį. Jei nusišypsos laimė būti „Neringoje“ tuo pačiu metu, Algimantą Nasvytį visada pamatysite ten pat – jo mėgstamiausioje vietoje, prie nedidelio staliuko pačiame mažosios salės centre, kurį nuo Gedimino prospekto šurmulio saugo plačialapis augalas. A. Nasvytis labai brangina daugumą savo kūrinių, tačiau nė vienu jų sako nesididžiuojantis: „Man nepatinka žodis „didžiuotis“, geriau skamba „džiaugtis“. Labiausiai ir džiaugiuosi „Neringa“, kad ji dar yra. Buvo nepalankus metas, kai jos galėjo nebebūti, bet, laimė, išliko. Aš čia jaučiuosi kaip namuose, tik gal dvasia šios vietos kiek pakitusi. Didžiausias „Neringos“ pokytis – čia besilankanti publika. Dabar tai visai kitokie žmonės, negu anksčiau rinkdavosi. Seniau čia sėdėjo maloni kompanija vadinamųjų senolių, atsiradusių kartu su šia vieta. Čia rinkdavosi menininkai, inteligentija. Dabar jų nebematyti. Galbūt kainos per daug „atseikėja“ ir nebe visi čia užsuka. Vis dėlto čia išliko nemažai autentikos. Net legendiniai „Kijevo“ kotletai tebėra tokie pat skanūs. Tiesą pasakius, niekur kitur nebuvo skanesnių, nors tikrai esu daug kur jų ragavęs.“

Architektą Algimantą Nasvytį nuo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio skiria tik dešimt metų. Jis matė Lietuvą įvairiais laikotarpiais, valdomą skirtingų režimų ir žmonių, griautą ir kuriamą, okupuotą ir laisvą. Pasak A. Nasvyčio, šiandienėje Lietuvoje gyventi gera, smagu matyti, kaip ji auga, gražėja, modernėja ir plečia savo galimybes. Vis dėlto architektas įsitikinęs, kad vertinti Lietuvos pažangą dar ne laikas – mes dar jauni. Juolab kad, pasak A. Nasvyčio, ir taisytinų dalykų mūsų šalyje, ypač visuomenėje, netrūksta: „Gal dar per anksti daryti išvadas. Bet man atrodo, kad yra visai neblogų poslinkių. Tokie dalykai kaip puošyba atsiranda tada, kai kažko trūksta. Tada reikia puošti – ir tai galioja ne tik architektūroje, nors joje – ypač. O lietuvių natūra vis tiek yra tokia, kad jie – kuklūs žmonės ir gerai, jei tie dalykai atsispindi ir architektūroje. Man atrodo, kad daugiausia lietuviškos dvasios, mūsų natūros atsispindi Vilniaus senamiestyje. Jis neperkrautas, detalės saikingos. Šiandien Lietuvoje nemažai taisytinų dalykų. Ir blogiausia tai, kad jie dažnai užgožia pozityvą. Liūdna galbūt dėl to, kad tų gerųjų dalykų, kuriuos pastebime gyvenime, yra per mažai. Tai reiškia, kad pozityvui kol kas per mažai erdvės. Turėtų būti taip, kad visose gyvenimo srityse svarstyklės svirtų į pozityvo pusę. Didelių pasiekimų turime visur: moksle, mene, sporte, tik gal jų per mažai arba jiems skiriama nepakankamai dėmesio. Norėtųsi, kad tų gerų dalykų būtų daugiau. O jei tiksliau – kad būtų daugiau žmonių, kurie kuria gerus dalykus ir juos pastebi.“

Autoriai architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai 1978 m. prie viešbučio „Lietuva“ maketo (dabar „Radisson Blu Hotel“)

Algimantas Nasvytis augo meile Lietuvai puoselėjančioje Kazimiero ir Elenos Nasvyčių šeimoje. A. Nasvyčio a. a. brolis dvynys Vytautas taip pat ėjo architekto keliu. Broliai beveik visą laiką kūrė drauge, kartu gyveno Vilniumi. Vyresnioji brolių Nasvyčių sesuo Undinė Nasvytytė – visai Lietuvai puikiai pažįstama, legenda tapusi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos diktorė. Algimanto Nasvyčio tėtis Kazimieras buvo pulkininkas, Lietuvos kariuomenės karo gydytojas. Per Antrąjį pasaulinio karą, 1941-aisiais, Kazimieras Nasvytis buvo areštuotas, nuteistas ir ištremtas į Sibirą. Nasvyčių šeima – tikras Lietuvos inteligentijos pavyzdys, savo gyvenimu liudijantis ir skaudžiausius, ir gražiausius šalies išgyvenimus. Gal todėl paklaustas, ką jam įprasmina žodis „Lietuva“, A. Nasvytis atsako trumpu, tačiau jokių papildomų klausimų nekeliančiu sakiniu: „Aš augau lietuviškoje šeimoje, kur žodis „Lietuva“ visada buvo tariamas su giliausia prasme, ir Lietuva visada reiškė giliausius dalykus.“

Skaitykite daugiau