Kompozitorius, dainų autorius
Žemaitiška tarmė yra neatsiejama mano dalis. Ji suaugusi su manimi ir jos jau niekaip neįmanoma nusikrapštyti.
Andrius Kulikauskas
Savo tėvams esu dėkingas už tai, kad mane surentė tokį, koks esu dabar, ir nuvedė į Plungės vaikų muzikos mokyklą.
Gastroliuodamas užsienyje, po kiekvieno pasirodymo visada skiriu laiko bendravimui su vietos lietuviais, ypač žemaičiais.
Sovietmečiu nurašinėdavau „The Beatles“ ir kitų vakarietiškų grupių dainas, nes tuo metu nebuvo iš ko rinktis. Labai gerai pamenu, kaip kartu su tėvu važiavome į Rietavą pirkti man magnetofono „Dnepr“. Įsirašinėjau tiek Lenkijos ar Liuksemburgo, tiek BBC ar „Voice of America“ radijo stočių transliuojamą roko muziką. Man tai buvo didelė atgaiva.
Vytautas Kernagis ir jo palikimas man yra etaloninis pavyzdys, kaip dainų autorius atsargiai ir atsakingai turi elgtis su poezija. Džiaugiuosi, kad galėjau būti jo istorijos ir palikimo dalimi.
Niekada nesureikšminu liaupsių, nes jos gali būti nenuoširdžios.
Į gyvenimą žiūriu su pozityvia ironija. Kodėl? Todėl, kad jei viską imsi į galvą ir jaudinsiesi dėl kiekvienos smulkmenos, gyvenimas gali tapti nepakeliamas. Žmogus turi spinduliuoti teigiamą, o ne neigiamą energiją.
Andrius Kulikauskas
Muzikuojant man visiškai ištirpsta laikas ir išnyksta aplinka. Galiu be sustojimo sau groti valandų valandas, taip išsiliedamas. Neklysčiau sakydamas, kad muzikoje randu atsakymus į visus man rūpimus klausimus.
Lipdamas ant scenos visada apmąstau dainų eilės tvarką ir tai, ką noriu pasakyti susirinkusiems klausytojams. Per koncertus visada stengiuosi išlikti nuoširdus.
Su „Dainos teatru“ prasidėjo mano, kaip bardo, gyvenimas.
Niekada nepamiršiu „Dainos teatro“ gastrolių Amerikoje. Mums, muzikantams, gyvenusiems Lietuvoje, kitoje geležinės uždangos pusėje, Amerika atrodė kaip svajonių šalis ar net muzikos meka. Būti ten, kvėpuoti TUO oru, laisvai vaikščioti po muzikos alėjas ir matyti istorines vietas savo akimis, o ne per televizorių – to neįmanoma pamiršti. Tai lyg savęs įtvirtinimas ar svajonės išsipildymas – aš čia buvau.
Visada norėjau griauti nusistovėjusią tvarką, nes hipiai – tai revoliucionierių karta. Dar ir šiandien jaučiu norą maištauti ir laužyti normas, o tai būtina todėl, kad nestovėtum vietoje ir visada eitum į priekį. Kaip ir vanduo: jis turi nuolat tekėti, nes stovintis pradeda gesti.
Esu rudens žmogus… Nėra nieko nuostabesnio už pasivaikščiojimą Plungės parke, kai po kojomis čeža rudeniniai lapai. Man tai yra gražiausias metų laikas.
Tikras draugas yra toks, kuris ne tik kartu su tavimi džiaugiasi, bet ir prireikus paguodžia.
Bėgant metams suprantu, kad ne visada buvau teisus.
Matydamas plevėsuojančią Lietuvos vėliavą džiaugiuosi, kad ji yra trispalvė, o ne raudona.
Nemėgstu kalbėti apie save. Tai palieku kitiems.
Nėra nieko svarbiau už gyvybę.
Žmogus, su kuriuo norėčiau susitikti – Paulas McCartney’s. Jo įtaka muzikai, mano nuomone, yra milžiniška ir labai svarbi.
Kurdamas privalai išlikti nuoširdus ir atviras. Šios dvi savybės be galo svarbios.
Andrius Kulikauskas
Atsikėlęs visada geriu kavą. Ramiai peržvelgiu visus susitarimus, tuomet suplanuoju, ką turiu nuveikti tą dieną. Tai darau kiekvieną rytą.
Jaučiuosi laimingas tuomet, kai mane supantys žmonės taip pat laimingi.
Kiekvienas turime suprasti, kad šiame gyvenime mes visi esame tik svečiai.
Nemanau, kad yra didelis skirtumas tarp turčiaus ir vargšo. Jie abu – žmonės.
Didžiausias praradimas – tėvų netektis.
Nuolatos primenu sau, kad nešvaistyčiau laiko veltui ir nesinervinčiau dėl nereikšmingų smulkmenų.
Jaunimui patarčiau neiti pramintais takais, turėti savo nuomonę, nekopijuoti kitų ir kartais nepamiršti pamaištauti. Nesvarbu, ar tu rašai eilėraščius, ar kuri muziką, privalai atrasti save ir būti savimi. Kūryboje tai be galo svarbu.
