Visuomenės ir politikos veikėja
Gimiau patriotiškoje, visuomeniškoje, katalikiškų pažiūrų Suvalkijos ūkininko Ciprijono ir Petronėlės (mergautinė pavardė – Guogaitė) Barkauskų šeimoje. Per pirmąją sovietų okupaciją mūsų šeima buvo tremiamųjų į Sibirą sąraše. Mus išgelbėjo žydų kilmės generolas, tuo metu gyvenęs sovietų kariuomenės užimtame mūsų name.
Angelė Nelsienė
1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, tėvai jau žinojo, kad šį kartą tremties išvengti tikrai nepavyks. Tėviškę palikome arklių traukiamais vežimais. Kelionė į Vakarus buvo ilga ir varginanti. Važiuodami vengėme pabėgėlių centrų, nes buvo didelė tikimybė, kad vokiečiai atims arklius ir turimą turtą, o tėtis bus paimtas fronto darbams. Pasibaigus karui, gyvenome pabėgėlių stovyklose. 1949-aisiais, po šešerių metų nežinios ir laukimo, mums buvo leista emigruoti į Ameriką. JAV katalikų šalpos organizacija mus nuvežė į Virdžinijos valstiją. Tėvai norėjo gyventi arčiau lietuvių, tad sutaupę kelionei pinigų, išvykome į Čikagą.
Nuo pat vaikystės tiek man, tiek sesėms Aldonai ir Romai tėvai skiepijo patriotiškumo ir atsakingumo jausmą. Jaunystėje dalyvavau skautų ir ateitininkų veikloje, dainavau ir šokau Čikagos lietuvių operoje.
Visada troškau lietuviškos šeimos, nes norėjau prisidėti prie tautos tęstinumo išeivijoje. Ši vertybė man visada buvo savaime suprantama. Žinojau, kad mano vyras bus lietuvis ir namuose kalbėsime tik lietuviškai. 1958-aisiais sutikau savo vyrą Romą, kuriam lietuvybė, kaip ir man, buvo didelė vertybė. 1960 m. mus sutuokė šeimos draugas – prelatas Mykolas Krupavičius. Romas buvo ir yra mano visuomeninės ir politinės veiklos rėmėjas ir finansuotojas. Be jo rūpesčio, supratimo, pagalbos ir finansavimo nebūčiau galėjusi tiek daug dirbti Lietuvai.
Reikšmingi darbai per vieną dieną neįgyvendinami. Nors viziją turintis ir prioritetus mokantis susidėlioti žmogus gali pasiekti labai daug, be artimųjų palaikymo, pagalbos ir paramos kelias tikslo link yra labai sunkus. 1964 m. mano vyrui tapus įmonės vadovu, persikėlėme gyventi į Los Andželą. Savo laiką turėjau skirti šeimai ir dukroms. Joms paaugus, įsitraukiau į JAV lietuvių bendruomenės, Bendrojo Amerikos lietuvių fondo, Tautos fondo, Amerikos baltų laisvės lygos (BAFL), lietuvių švietimo ir kovos už Lietuvos laisvę veiklą, joje aktyviai dalyvavau. Ši veikla man patiko, bet pareikalavo daug pasiaukojančio darbo, kantrybės, užsispyrimo ir tikėjimo, kad Lietuva atgaus Nepriklausomybę.
Lietuvos okupacijos laikotarpiu palaikiau artimus ryšius su Lietuvos pogrindžio veikėjais. Jų veikla mane įkvėpė ir neleido sudėti rankų, kol tikslas nepasiektas. Beveik kiekvieną dieną mano tėvui paskambindavo jo draugas prelatas Mykolas Krupavičius, kuris visada manęs klausdavo to paties: „Angeliuke, kada eisi laisvinti Lietuvėlės?“ Jų nepailstamas skatinimas veikti turėjo didelės įtakos mano tolesniems gyvenimo pasirinkimams ir darbams vardan Tėvynės išlaisvinimo ir gerovės.
Visada stengiuosi užmegzti dialogą ir drąsiai išsakyti savo gilius įsitikinimus. Mano nuomone, ši savybė labai svarbi tiek kasdieniame gyvenime, tiek bendraujant su JAV Kongreso nariais ar administracija, tiek su žiniasklaida ir visuomene.
Angelė Nelsienė
Kadangi buvau JAV lietuvių bendruomenės Vakarų apygardos pirmininkė, 1989-aisiais organizavau pirmąjį profesoriaus Vytauto Landsbergio vizitą Kalifornijoje. Bendraudama su juo supratau, kad Lietuvos žmonės kovodami dėl Lietuvos nepriklausomybės turi begalinio ryžto ir valios pakeisti visos tautos ir valstybės gyvenimą. Tai mane įkvėpė nesustoti, dalyvauti įvairiuose forumuose, rašyti straipsnius Lietuvos ir Amerikos spaudoje, toliau organizuoti atvykstančių Sąjūdžio lyderių susitikimus su JAV Kongreso ir vyriausybės nariais, žurnalistais, radijo stotimis ir televizija. Pati aktyviai dalyvavau forumuose, nepailsdama kalbėjau apie Lietuvos okupaciją.
1991 m. sausio 13 d. Tą lemtingą Lietuvai dieną dirbau Vašingtone – lankiau JAV Kongreso ir administracijos narius, norėdama gauti jų paramą ir pritarimą pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę. Pamenu, po ilgos darbo dienos, 22.55 val., mano viešbučio kambaryje suskambo telefonas. Kitame laido gale išgirdau prikimusį profesoriaus Landsbergio balsą: „Ponia Angele, link parlamento rieda sovietų tankai. Darykite, ką galite, nes rytoj mūsų gali jau nebebūti.“ Šie žodžiai mane labai sukrėtė, puoliau prie telefono ir pradėjau skambinti draugams ir lobistams Kongrese, tačiau buvo jau vėlus metas. Miestas miegojo. Staiga prisiminiau, kad turiu JAV Kongreso nario, gero savo draugo Chriso Coxo asmeninio telefono numerį. Drebančiomis rankomis, verkdama jam paskambinau ir pasakiau tą patį, ką išgirdau iš prof. Landsbergio, pridūrusi, kad Lietuvoje gali tekėti kraujo upės! Jo atsakymas buvo trumpas: „Nieko daugiau nesakyk, viskuo pasirūpinsiu.“ Vėliau girdėjau, kad tą naktį JAV prezidentas George’as W. Bushas paskambino M. Gorbačiovui.
Joje buvo užfiksuota, kad JAV sveikina ir remia Baltijos valstybių pastangas tapti NATO narėmis. Nuostabus jausmas žinoti, kad po ilgos nakties brėkšta rytas!
Jaučiu pagarbą tiems žmonėms kurie, nepaisant nuomonių ar įsitikinimų skirtumų, sugeba rasti sprendimą bendram tikslui įgyvendinti.
Tikslas yra svarbiau už asmenybę. Jeigu tiki tuo, ką darai, įmanoma iškentėti viską: pajuoką, pažeminimą, pavydą, atstumtį ir daug neteisybės.
Niekada nenorėjau plaukti pasroviui. Esu dėkinga likimui ir savo šeimai, kad sudėtingiausiomis akimirkomis mane palaikė, kad šalia manęs buvo įkvepiančios asmenybės, ne tik parėmusios, bet ir neleidusios sustoti. Esu dėkinga tiems Lietuvos patriotams, politikams, poetams ir dvasininkams, kurių tikėjimas Lietuva ir jos suverenumu man suteikė daug dvasinės jėgos ir įkvėpimo. Labiausiai esu dėkinga Dievui!
Kiekvienas laimėjimas įkvepia tolesniems, dar didesniems darbams. Man labai svarbu žinoti, kad veikla, kuriai paskyriau savo gyvenimą ir laiką, yra prasminga ir teisinga. Būtent šis žinojimas ir yra ta varomoji jėga, kuri nuolatos verčia judėti į priekį ir niekada nenuleisti rankų.
Vienas iš svarbiausių mano pasiekimų – sambūrio „Baltic Caucus“ įsteigimas JAV Atstovų Rūmuose 1998-aisiais. Norint tai įgyvendinti reikėjo nevyriausybinės organizacijos užnugario. Džiaugiuosi, kad pavyko gauti BAFL organizacijos, lietuvių spaudos, o vėliau ir baltų visuomenės paramą. Šis kongresmenų sambūris palaiko Baltijos valstybių saugumą ir nepriklausomybę, ekonominį ir demokratinį vystymąsi, taip pat priima iš Baltijos valstybių atvykstančius prezidentus, diplomatus ir vyriausybių atstovus. Sukurti šią grupę man patarė mano draugai, kongresmenai Edas Royce’as ir Chrisas Coxas. Taip pat pavyko surasti ir įkalbėti lietuvių kilmės kongreso narį Johną Shimkus (respublikoną) ir Dennisą Kucinichą (demokratą) eiti „Baltic Caucus“ pirmininkų pareigas. Šis pasiekimas yra be galo svarbus ir reikšmingas ne tik man, bet ir Lietuvai, Latvijai bei Estijai. Kaip BAFL direktorė, medalį gavau ir iš Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos. Lietuvos narystė NATO man buvo ir yra viena didžiausių Lietuvos saugumo garantijų, saugančių nuo kitos okupacijos.
Neįsivaizdavau, kiek daug pastangų ir laiko reikės tam, kad JAV Kongresui būtų pateikta Karaliaučiaus (Kaliningrado) demilitarizavimo rezoliucija HCR 51. Tam reikėjo surinkti itin daug informacijos ir galiausiai paruošti rezoliuciją, kurią derinome kartu su prof. Vytautu Landsbergiu, dr. Dariumi Furmonavičiumi ir JAV administracija. Po ilgo ir nuoseklaus darbo pavyko pasiekti tikslą: ši rezoliucija buvo vienbalsiai patvirtinta ir įtraukta į „Kongreso stenogramą“ (angl. Congressional record). Prie šios pergalės daug prisidėjo BAFL organizacija ir kongresmenas Chrisas Coxas. Vertinu jo atsiųstą padėkos laišką ir nuotrauką, ant kurios ranka parašyta: „Angelei, mūsų lyderei! Nuo tavo įsūnyto lietuvio, Chriso Coxo.“
Niekada nepamiršiu susitikimo su popiežium Jonu Paulium II Romoje, 1987-aisiais minint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų. Padedant J. Em. kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, turėjau privilegiją supažindinti popiežių su Sibiro tremtine, pal. Jurgio Matulaičio giminaite Eugenija Jackevičiūte-Keresevičiene. Popiežiui įteikiau pal. Jurgio Matulaičio šeimos medžio schemą, kuria jis labai susidomėjo ir pasiėmė.
Veidmainiaučiau sakydama, kad man suteikti apdovanojimai už nuopelnus Lietuvai, įvertinimai ir padėkos raštai neteikė pasitenkinimo. Be abejo, teikė. Juos priimdavau kaip atsakomybę ir įsipareigojimą dirbti toliau nuolat savęs klausiant, ką dar galėčiau padaryti dėl Lietuvos. Ypatingai vertinu ir džiaugiuosi prezidento Valdo Adamkaus suteiktu Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu ir NATO žvaigžde, medaliu už nuopelnus Lietuvai ir įnašą stojant į NATO.
Džiaugiuosi, kad dukros Audra, Renata ir Inga sukūrė lietuviškas šeimas, kad sugebėjau joms ir dešimčiai anūkų įskiepyti meilę Lietuvai, perduoti lietuviškas tradicijas ir lietuvių kalbą. Tai yra vertybės, kurias paveldėjau iš savo tėvų, senelių ir prosenelių.
Mano senelis Juozas Barkauskas, Suvalkijos knygnešys ir knygų platintojas, daug prisidėjo prie lietuvybės ir lietuviško žodžio išsaugojimo. Tikiuosi, kad šis jausmas ir meilė lietuviškam raštui ir kalbai iš kartos į kartą bus perduodamas ir toliau.
Laisvė – ne duotybė, o įsipareigojimas ją puoselėti ir ginti. Negali būti laisvės be teisingumo. Turėdami laisvę ir galimybę rinkti šalies prezidentą, dorus ir atsakingus valdžios atstovus, galime kurti geresnį rytojų ne tik sau ar savo šeimai, bet ir tautai bei valstybei. Gyvendami laisvėje, patys esame atsakingi už geresnį savo šalies rytojų. Mūsų pareiga – užtikrinti, kad ateinančios kartos taip pat turėtų orų gyvenimą savo Tėvynėje ir nereikėtų laimės ieškoti svetur.
Esu atkakli, todėl man pavestus ar pačios suplanuotus darbus visada stengiuosi atlikti iki galo. Tikslo siekiu dar ir todėl, kad nenuvilčiau žmonių, kuriems jaučiuosi įsipareigojusi. Šį požiūrį suformavo mano suvalkiečiai tėvai, Lietuvos valstybingumo stiprintojas ir dvasininkas šviesaus atminimo Mykolas Krupavičius, taip pat mano giminaitis, Sibiro kankinys, kunigas Pranas Račiūnas MIC. Visi mano herojai buvo be galo tvirto charakterio ir turėjo pavydėtiną pasitikėjimą savimi. Esu laiminga, kad nuo pat mažų dienų turėjau galimybę su jais bendrauti ir iš jų mokytis.
Nieko nėra svarbiau už tikėjimą, laisvę, tėvus, šeimą ir tėvynę.
Angelė Nelsienė
Niekada nepraradau tikėjimo Lietuva. Galbūt nuskambės kiek naiviai, bet aš pasirenku tikėti, kad lietuviai yra darbštūs, talentingi ir laisvę mylintys žmonės. Be abejo, ilga ir žiauri sovietų okupacija itin paveikė mūsų tautos mentaliteto vystymąsi, bet tai jau praeitis. Niekuomet neturėtume pamiršti amžinųjų vertybių, kurias taip saugojo mūsų tėvai ir protėviai, savo krauju apgynė laisvės kovotojai, partizanai, kankiniai ir Sibiro tremtiniai. Dabar ją turi ginti lietuviai, Lietuvos patriotai.
Lietuvybė yra daugiau nei vien sausas apibrėžimas. Tai lyg jausmas giliai tavyje, kurio negalima nei paliesti, nei atsisakyti. Džiaugiuosi, kad nuo pat mažens tėvai manyje įskiepijo neišsenkamą tikėjimą, didelę pagarbą ir meilę Lietuvai. Lietuvybės šaknys prasideda šeimoje. Tai vertybė, kurią privalome perduoti iš kartos į kartą. Lietuviški renginiai, lituanistinės mokyklos ar visos kitos veiklos yra tik priemonės lietuvybei sustiprinti. Jos taip pat yra be galo svarbios.
Kartais per greitai nuleidžiame rankas. Kliūtys yra neišvengiamos, todėl reikia išmokti nepasiduoti ir visada Dievui padedant žvelgti į ateitį. Kiekvienas galime duoti gerokai daugiau, nei patys įsivaizduojame. Sakau tai iš patirties.
Stebuklas, kad po tiek metų priespaudos Lietuva atgimė naujam gyvenimui ir įrodė, jog turime susitelkti ir nuoširdžiai kartu dirbti vardan bendro tikslo, kad ir kaip kartais būtų sunku. Vardan Tėvynės Lietuvos. Išvien.
Tikiu Lietuva ir jos šviesia ateitimi.
„Passport Journal”, antras tomas, 219 psl.
