Viktoras Bachmetjevas
Filosofas
Turbūt vienas dažniausių ir mažiausiai kvestionuojamų nūdienos truizmų yra tai, kad diskusija yra savaime vertinga.
Viktoras Bachmetjevas, filosofas
Kiekviena politinė įtampa, kiekviena socialinė problema, kiekvienas kultūrinis nesusipratimas tampa akstinu kvietimui diskutuoti. Diskusija yra tapusi tokiu visuomeniniu visrakčiu, kuris atrakina bet kurias duris, išsprendžia bet kurį sunkumą. Neneigdami to, kad diskusijos kaip tokios gali būti vertingos, vis dėlto pasvarstykime, ar ta vertė tokia jau savaiminė ir absoliuti, kaip kad neretai gali pasirodyti iš viešosios erdvės.
Šiuolaikinės diskusijos sampratos ištakų reiktų ieškoti Apšvietoje. XVIII amžiuje daugiausia prancūzų mąstytojų dėka pradėta manyti, jog žmonės iš prigimties esą ne tik lygiateisiai, bet ir lygūs. Lygiais tarp kitų dalykų juos daro ratio, racionalus protas, kuriuo disponuodami stojame į bendrą racionalių argumentų erdvę. Taigi nebe kilmė, nebe politinė galia, nebe finansiniai pajėgumai nulemia nesutarimo išdavą, bet protas ar intelektas, kurio kultivavimas tuomet ir tampa pagrindine visuomenės užduotimi. XVIII-asis amžius ne veltui ir žinomas kaip Apšvietos arba švietimo amžius. Siekiant padaryti intelekto kultivavimą kuo visuotinesniu pradėtos kurti švietimo institucijos, kurias atpažįstame ir iki šiol. Būtent tuo metu pradedamos kurti mokslų akademijos, pradedama galvoti apie visuotinį švietimą, kuriamos mokslo ir švietimo politikos institucijos. Pirmoji švietimo ministerija Europoje – Abiejų Tautų Respublikos Edukacinė komisija – taip pat įsteigta šiuo laikotarpiu.
XX a. šį švietimo idealą įtaigiai atnaujino ir artikuliavo vokiečių filosofas Jürgenas Habermasas. Habermasas ne tik tiki racionalios diskusijos svarba ar net fundamentalumu, bet apskritai siūlo permąstyti socialinį saitą kaip komunikacinį aktą. Kitaip tariant, jis mano, jog sociumo ar visuomenės pamato reikia ieškoti komunikaciniame veiksme. Diskusija tuomet tampa ne šiaip visuomenės instrumentu, bet tuo, kas sukuria pačią visuomenę, kas kuria bendrystę tarp žmonių. Komunikacinio veiksmo tikslas – pasiekti konsensusą. Kitaip tariant, diskusija visuomet yra angažuota sutarimui. O kad ji vyktų sklandžiai, Habermasas pateikia bent keletą orientacinių idealios diskusijos taisyklių. Anot jo, kad diskusija galėtų vykti, joje išsakomi teiginiai turi būti suvokiami, jie turi būti kiek įmanoma patikimi, pats kalbėtojas turi būti patikimas ir, galiausiai, kalbėtojai turi turėti teisę išsakyti savo teiginius. Šias, pakankamai bazines taisykles, Habermasas papildo dar keliomis: diskusijos baigtį turi nulemti argumento svarumas ir įtikinamumas, visi diskusijos dalyviai turi turėti vienodas sąlygas dalyvavimui, o vienintelis diskusijos dalyvių tikslas turi būti pasiekti konsensusą. „Apsiginklavę“ tokiomis taisyklėmis, anot Habermaso, mes galime paversti mūsų visuomenes produktyviomis ir efektyviomis konfliktų ir nesutarimų sprendėjomis.
Būtent tokios Habermaso suformuluotos taisyklės ar jų variacijos paprastai laikomos padoraus vakarietiško diskurso aksiomomis, o tai reiškia ir tai, kad jos priimamos nekritiškai, tampa tarsi savaime suprantamomis tiesomis, kuriomis abejoti – tai abejoti apskritai Vakarų demokratijos projektu.
Vis dėlto verta užklausti, ar toks diskusinės visuomenės projektas nėra tiesiog dar viena fikcija.
Viktoras Bachmetjevas, filosofas
Ypatingai tai verta padaryti šiuo metu, kai Lietuvoje tiesiog užderėjo ištisa plejada diskusinių formatų, platformų ir festivalių. Priėmus mintį, kad diskusijos savaime vertingos, diskusijų organizavimas ir dalyvavimas jose tampa kažkuo panašiu į pilietinę pareigą. Jei diskusijos savaime vertingos ar net sudaro mūsų kaip visuomenės pamatą, tuomet diskutuoti tampa kiekvieno, save laikančio atsakingu visuomenės nariu, priederme. Pasidairius po minėtų diskusijų festivalių programas į akis negali nekristi, jog diskusinės temos ten neretai formuluojamos taip, jog iš anksto aišku, koks bus tas Habermaso pageidaujamas konsensusas. Štai vienos diskusijos organizatoriai iš karto klausia, ne „Ar“, bet „Kodėl Lietuvai reikalingos „žaliosios“ investicijos?“, taip iš karto būsimus disputantus kviesdami ne diskutuoti, bet tiesiog dalintis argumentais už. Lygiai taip pat formuluojama ir daugiau temų, pavyzdžiui, „Kodėl Lietuva turi padėti besivystančioms šalims?“ Netgi tuomet, kai temą pavyksta suformuluoti neutraliau ir šiek tiek labiau tinkamą diskusijai – pavyzdžiui, „Investicija į darbuotojų sveikatą: apgalvotas žingsnis ar pinigų švaistymas?“ –, diskusijos apraše to neutralumo išlaikyti nebepavyksta ir tiesiai kviečiama paaiškinti „kodėl verta investuoti į darbuotojų sveikatą?“. Besidairant po tokias diskusijų temas, atrodo, jog pati diskusija čia tik priedanga – išties jokios diskusijos nebus, nes tai, kokia tiesa turi būti įrodyti diskusijos pabaigoje, yra žinoma tai diskusijai net neprasidėjus. Žiūrovo ar klausytojo čia niekad neapleidžia jausmas, kad veikiama QED, quod erat demonstrandum, „ką ir reikėjo įrodyti“ režimu.
Net mūsų minėtasis Habermasas, didysis konsensuso ir diskusijų apologetas, pasibaisėtų tokia diskusijos profanacija. Vis tik, anot jo, diskusija reikalinga – o ir galima – tik ten, kur esama tikro nesutarimo, kur tiesa dar nėra atrasta. Atrastoms tiesoms dėstyti yra tinkamas paskaitų, o ne diskusijų imitavimo formatas. Akivaizdu, kad mūsų diskusijų organizatoriai nesivargina pastudijuoti Habermaso diskusijai keliamų reikalavimų, kurių laikantis, atrodytų, diskusija galėtų vaidinti pozityvų vaidmenį. Habermaso idealioji kalbos situacija, kuomet visi diskusijos dalyviai laikosi nurodytų reikalavimų, išties atrodo kaip patrauklus būdas rimtiems nesutarimams spręsti. Tačiau jis galioja tik tuo atveju, kai visos pusės įsipareigoja tokiam scenarijui. Situacija tampa gerokai komplikuotesnė, kai bent vienas iš potencialių disputantų nesilaiko Habermaso nurodytų kriterijų. Kaip spręsti tokį nesutarimą? Ką daryti, kai disputantas meluoja, išsisukinėja ar paprasčiausiai nemato reikalo siekti sutarimo? Deja, Habermasas šiuo atveju ne ką tegali pagelbėti ir gan greitai tampa vienu iš mūsų jau anksčiau minėtų fiktyvių diskusijų organizatoriumi.
Paprastai tariant, bet kokia habermasiška diskusija ir jos sėkmė priklauso nuo disputantų įsitikinimo, kad diskusija reikalinga, arba, kitaip tariant, nuo jų geros valios.
Viktoras Bachmetjevas, filosofas
Tokią gerą valią galbūt galėtų užtikrinti racionali pragmatika. Juk galėtume argumentuoti, kad žymiai prasmingiau yra bandyti sutarti nei nesutarti, kad konsensusas, net jei ir ne visada atveda prie tiesos, tai bent jau panaikina ar sumažina įtampą ir t. t. Tačiau tokie argumentai gali suveikti ir būti efektyvūs tik tuo atveju, jei svarstoma racionaliai. Tuo, kad žmogus gali ir net turi būti racionalus, tikėjo Apšvietos mąstytojai. Tačiau galbūt šiame įsitikinime ir glūdėjo didžioji Apšvietos iliuzija. Nors žmogus gali būti racionalus, tai visai nereiškia, jog jis yra tik toks. Žmogiškoji tikrovė yra gerokai įvairiapusiškesnė nei tik racionalus svarstymas. Mūsų gyvenimai taip pat pilni emocijų (baimės, džiaugsmo, nerimo), jausmų (meilės ir neapykantos), norų ir afektų. Kviesti žmogų būti tik racionaliu – tai tuo pačiu ir kviesti jį atsisakyti šių jo tikrovės aspektų. Čia galima klausti ne tik, ar tai sąžininga žmogiškosios egzistencijos atžvilgiu. Lygiai taip pat verta paklausti, ar apskritai įmanoma tokį kvietimą įgyvendinti. Kai nepatenkintųjų minios protestuoja prieš valdžios sprendimus ne visuomet racionaliais šūkiais, Apšvietos diskusijų idealas verčia mus imtis protestuotojų „auklėjimo“ – patarti jiems eliminuoti pyktį ar kitas emocijas, „susėsti už stalo“ ir racionaliai padiskutuoti. Tačiau būtent tokia prieiga pameta iš akių, jog pyktis ir yra pagrindinė to protesto varomoji jėga, kad ji taip pat yra ir svariausias „argumentas“, nes būtent jo pyktis žmogui signalizuoja, jog su juo buvo pasielgta neteisingai. Būtent todėl tokiais atvejais pykčio ignoravimas, kvietimas jo atsisakyti ir raginimas racionaliai diskutuoti paradoksaliai tik paaitrina tą patį pyktį, sukurdamas ydingą tarpusavio nesupratimo ratą. Ratą, kurį įveikti – paradoksaliai – galima tik atsisakius kvietimo racionaliai diskusijai.
