Paulius Gritėnas
Filosofas
Spartus globalizacijos, socialinių ir kultūrinių jungčių procesas kelia rimtus iššūkius patriotizmo sąvokai.
Paulius Gritėnas
Ar įmanoma būti patriotu nuolatinio keliavimo, socialinių tinklų, bendrų informacijos laukų, bendrų kultūros laukų amžiuje? Ar patriotizmas nėra beviltiškai pasenusi sąvoka?
Šiuo metu Lietuvoje vis dar gajus tarpukario patriotizmo supratimas. Toks supratimas, kurį aiškiausiai savo rašinyje „Tikras patriotizmas ir jo reiškimosi lytys“ yra apibrėžęs filosofas Stasys Šalkauskis.
„Patriotizmas yra tautinės individualybės meilė, kuri dažniausiai jungiasi su savo krašto ir valstybės meile“, – formulavo S.Šalkauskis. Reikėtų atiduoti pagarbą filosofui už tai, kad savo darbuose jis ne kartą pabrėžė, jog egzistuoja teisingai ir neteisingai suprastas patriotizmas. Pirmasis veda link pasididžiavimo savo tautine tapatybe, o antrasis link kitų tapatybių niekinimo ar savosios iškėlimo kitų sąskaita.
Visgi, S.Šalkauskis įvairiuose pavyzdžiuose pakankamai griežtai pririšo patriotizmo sąvoką prie lietuviškos kilmės, krašto ir valstybės. Kitos tapatybės gali užgriebti dalį būtinų bruožų, bet tikrasis patriotas gali būti tik nuolat savo tautinę tapatybę patvirtinantis lietuvis.
„Pavyzdžiui, sulenkėjęs lietuvis gali mylėti Lietuvą, kaip gimtąjį savo kraštą, ir vadinti save per nesusipratimą lietuviu patriotu, bet jo predilekcija, arba išskiriamoji simpatija, tuo metu linksta į lenkų valstybę ir tautybę. Aklimatizavęsis Lietuvoje žydas gali mylėti gimtąjį Lietuvos kraštą ir būti sykiu susipratęs Lietuvos valstybės pilietis, nors tautinis patriotizmas jį riša su žydų tautos individualybe. Lietuvio, gyvenančio Lietuvoje, gimtojo krašto meilė, valstybinis susipratimas ir tautinės individualybės meilė susijungia į vieną pilnutinio patriotizmo jausmą. Pirmuoju atveju bendrumo pagrindu yra gimtojo krašto meilė; antruoju atveju juo yra krašto ir valstybės meilė, ir tik trečiuoju atveju — krašto, valstybės ir tautybės meilė. Tik labai plačiai suprantant patriotizmą galima apie jį kalbėti pirmais dviem atvejais. Bet tikrąja prasme jis apsireiškia tik trečiuoju atveju“, – teigė vienas iš tarpukario patriotizmo koncepcijos kūrėjų.
Tokia siaura samprata galbūt buvo įmanoma tarpukario pasaulio kontekste, tačiau dabartyje ji sunkiai gali atitikti tikrovę ir žymiai kompleksiškesnes kultūrinio, socialinio gyvenimo sąlygas.
Ar galėtume surasti platesnių patriotizmo apibrėžimų į kuriuos galėtume atsiremti kurdami naująjį jo modelį? Turbūt ryškiausias pavyzdys – sociologo, vieno iš lietuviškojo liberalizmo pradininkų Vytauto Kavolio pasiūlyta koncepcija.
Savo knygoje „Nužemintųjų generacija: egzilio pasaulio eskizai“ V.Kavolis taip apibendrina išeivijoje glūdėjusį, tačiau konkretaus santykio su tėvyne, o dažnai ir tautos dalimi neturėjusį patriotizmą.
„Bendruomenė – žmogaus ir egzistencijos tarpininkė apskritai. Žmogaus santykis su jo bendruomene – sukonkretintas jo santykiavimo su žmogiškosios egzistencijos visuma pavidalas. Patriotizmą todėl suvoksime ne vien kaip konkretų įsipareigojimą tautinei bendruomenei, bet gilesnėje plotmėje ir kaip bendrinį ištikimybės pajėgumo simbolį“, – teigė V.Kavolis.
Taigi, V.Kavolio siūlomame variante patriotizmas įgyja nebe konkretų teritorinį, politinį ar socialinį kontūrą, o tam tikrą egzistencinį įsipareigojimą. Patriotizmas tampa ištikimybės pajėgumo išraiška, kuri nebūtinai reikalauja tiesioginio buvimo, dalyvavimo ar nuolatinio savo tautinės tapatybės postulavimo, bet tiesiog numato individualų santykį su bendruomene.
Prie šios V.Kavolio pateiktos sampratos nuosekliai dera ir filosofo Arvydo Šliogerio „nukalta“ filotopijos koncepcija. Verčiant iš senovės graikų kalbos – tiesiog meilė vietai.
Paulius Gritėnas
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tokia meilės vietai koncepcija labiau atitiktų S.Šalkauskio siūlomą uždarą patriotizmo modelį. Bet A.Šliogeris vartoja ne banalų tiesioginį meilės tam tikrai konkrečiai vietai (Lietuvai, Vilniui, Kryžių kalnui ir t.t.) apibrėžimą, o tam tikro mąstymo atspirties taško nurodymą.
Kitaip sakant, filotopija yra ne fizinis prisirišimas prie tam tikros vietos, o suvokimas, kad tavo mąstymo prielaidos glūdi tam tikrame konkrečiame taške ir tu iš jo kildini ne savo konstruojamą tapatybę, o nepajudinamą autentišką būtį. Šia prasme A.Šliogeris yra nuostabiai apibrėžęs savo santykį su gimtuoju Panevėžiu, kuriame akivaizdžiai glūdi ne banalusis patriotizmas, o egzistencinis ryšys.
„Sugrįžti į Panevėžį man reiškia, tariant Prousto žodžiais, ieškoti prarastojo laiko. O tam tikra prasme – ieškoti absoliuto. Mes prisigalvojame tūkstančius absoliutų, nusilipdome tūkstančius stabų, bet, deja, sulaukęs penkiasdešimties aš supratau, kad turėjau tik vieną absoliutą, kuris man brangesnis ir už poną Dievą. Ir tai buvo tas nusmurgęs lygumų miestelis, susigūžęs po niūriu Šiaurės dangumi, ta vienintelė vieta ir vietovė, kurią aš galiu vadinti savo namais ir tėviške. Kiti miestai ir kitos platumos man netapo nei tikru prieglobsčiu, nei juolab namais. Visur jaučiausi svetimas ir svečias.
Tik Panevėžys kadaise keistam mano gyvenimui suteikė pastogę, prijaukino dangų ir žemę, parodė paprastus, bet šventus dalykus, iš kurių bylojo šilta ir gaivalinga buvimo paslaptis. Ten aš bendravau su dievais; ten patyriau „pagonišką“ gyvenimo pilnatvę. Todėl atsakau: sugrįžti į Panevėžį man reikštų sugrįžti į dievų artumą; prisiliesti prie pačių daiktų; pabėgti nuo siaubingų abstrakcijų, kuriose plūduriuoja ne tik mano, bet ir daugelio kitų gyvenimas; atgauti pasitikėjimą buvimu; įsiforminti ir apsibrėžti; vėl būti apžvelgiamoje erdvėje; įveikti chaosą, tviskantį iš baigiančio išprotėti nūdienos pasaulio; iš Didžiojo Anonimo sugrįžti į neatšaukiamą Čiadabar.
Mano mėgstamas mąstytojas pasakė taip: didžiausia dabarties žmogaus nelaimė – tėvynės prarastis. Pritariu jam be išlygų, nes žinau, kad praradau Lietuvą, kurią galėjau mylėti, ir niekad netapsiu pilnateisiu prekeivių bei kompiuterių pasaulio piliečiu. Bet tikriausiai dar nepraradau Panevėžio, savo tėviškės. O tėviškė man svarbiau už tėvynę ar tautą. Tauta, tėvynė – tai pernelyg abstraktu! Tėviškė kas kita. Ji svarbesnė už visus valstybingumus, visas pasaulines istorijas, visus kontinentus, visus kosmosus ir kitas fantasmagorijas. Nė grašio neduočiau už visas „globalines problemas“; atiduočiau viską už nendrę, siūbuojančią kokiame nors Nevėžio užtakyje“, – tokia mintis išsakyta A.Šliogerio interviu su žurnalistu, rašytoju, literatūros kritiku Vaidotu Dauniu.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad A.Šliogeris aiškiai užbrėžia brūkšnį tarp tautos, tėvynės sąvokų ir teigia, kad jam žymiai suprantamesnis tėviškės (šioje sąvokoje labai aiškiai nurodoma autentiška patirtis) konceptas.
Paradoksalu, bet teoriškai susiaurinamas patriotizmo plotas išplečia patriotinės jausenos ribas. Patriotizmas tokioje interpretacijoje gali tapti nebe tik per tautą save apibrėžiančio individo, bet egzistencinio subjekto savęs pateisinimo būdu.
Atsiprašau gerbiamo skaitytojo už tokį ilgą filosofinį ekskursą, bet jis turėtų suteikti kontekstą atsakymui į mano iškeltą klausimą.
Paulius Gritėnas
Taigi, ar įmanoma nebanali patriotizmo samprata laikais, kai mobilumas, globalumas ir kultūrinis pliuralizmas yra būtinosios gyvenimo sąlygos?
Taip, bet tam turime suteikti savo patriotizmo sampratai intelektualinio gylio. Truktelėti ją arčiau tų idėjų, kurias formulavo mano minėtieji V.Kavolis ir A.Šliogeris.
Visų pirma, nusistovėjusi patriotizmo samprata neatsiejama nuo simbolių galios. Nuo Vyties iki įvairiausių istorinių herojų ir herojizuotų pasakojimų. Kiekvienas bandymas suabejoti tokių simbolių veiksmingumu ar jų teisingumu iššaukia aršų pasipriešinimą. Tai matėme ir Lukiškių aikštės klausimo atveju, tai matome ir kitais atskirais istorinės atminties klausimais.
Tiesa tokia, kad šie simboliai turi vis mažiau galios ir, tiesą sakant, vis dažniau ne augina patriotines nuotaikas, o patriotizmą paverčia savotiška karikatūra. Jokiu būdu nesakau, kad turėtume atsisakyti simbolių ar pasakojimų plėtojimo proceso.
Mano argumentas skambėtų taip: sudėdami daug vilčių ir energijos į simbolinį lauką, praleidžiame progą kurti egzistencinį santykį ir surasti egzistencinį ryšį tarp individo ir bendruomenės. Paprastai kalbant, manydami, kad viską išgelbės simbolių įtvirtinimas ar įgalinimas, nematome kaip prarandama ta dalis visuomenės, kuriems toks banalus patriotinis apsibrėžimas neleidžia susikurti asmeninio ryšio.
Jei jau norime kalbėti apie patriotizmą ir plėsti jo svarbos supratimą visuomenėje, tai turime tai daryti kaip įmanoma įvairesnėmis formomis ir platesniais mostais. Nuo bendrų istorinės atminties diskusijų iki lietuviškosios tapatybės įžvalgų kitose, šalia gyvenančios bendruomenėse.
Jei S.Šalkauskis teigė, kad sulenkėjusio lietuvio ar žydo pozicija yra nepakankama tikro patrioto sampratai, tai galime drąsiai paklausti, ar ta stoka kyla ne todėl, kad mes per arti brėžiame tikro patrioto liniją? Ką mes prarandame taip griežtai brėždami liniją ir ar jos užbrėžimas išties atitinka tikrovės situaciją?
Akivaizdu, kad norėdami išgelbėti nesukarikatūrintą patriotizmo sampratą, turime dėti daugiau pastangų ne tik apibrėžimui, bet ir išplėtimui. Nuo kalbos ir kultūros iki bendruomeninių santykių bei politinių sprendimų.
Nėra jokio loginio prieštaravimo tarp savo kalbos puoselėjimo ir nuolatinio jos kaitos proceso. Nėra jokio loginio prieštaravimo tarp kultūrinės tapatybės stiprinimo ir kultūrinio atvirumo bei naujų tapatybių įsiliejimo. Nėra jokio loginio prieštaravimo tarp globalaus lietuvio ir lietuvio, turinčio filotopinį santykį su Lietuva.
Jei norime išgelbėti patriotizmą, turime taikytis prie dabartinės tikrovės iššūkius. Kai kur atsiverdami įtakoms, kai kur stiprindami ir permąstydami kalbos ar kultūros branduolius. Įvesdami daugiau lankstumo į savo patriotines pozicijas ir suvokdami ne tik simbolines, bet ir egzistencines prieigas.
Siaurindami savo patriotinę erdvę, skirstydami patriotus į tikruosius ir netikruosius, tik apsunkiname savo galimybes išlikti ir kūrybingai veikti tikrovėje, kurioje toks veikimas yra išlikimo sąlyga. Kad ir kaip bandysime atsukti laiką atgal, kovoti vedini nostalgijos ar tvarkingos socialinės ir kultūrinės erdvės iliuzijos, visada susidursime su takia tikrove.
Daugiau minties gylio filotopijai ir ištikimybės jausmui.
