Ar tik grožis pakankamas?

Jono ir Adolfo Mekų „Gyvenimo lai(š)kus“ perskaičius

Jūratė Čerškutė

Literatūros kritikė

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

2020 m. vasario 20 d., pirmąją dvidešimt pirmosios Vilniaus knygų mugės dieną, tradiciškai buvo apdovanoti gražiausi praėjusių 2019 m. leidiniai. Knygos meno konkurso, kurį organizuoja LR Kultūros ministerija, viena iš laureačių tapo Kęstučio Pikūno sudaryta Jono ir Adolfo Mekų knyga „Gyvenimo lai(š)kai“, kurią išleido „Post Scriptum. Littera“, leidžianti žurnalą „Passport“. Premija meninės ir dokumentinės fotografijos leidinių kategorijoje paskirta „už lengvą ir daugiasluoksnį vaizdažodinį pasakojimą“.

Šiuo faktu savo recenziją pradedu dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, dėl žinios tiems, kurie bandys knygoje rasti jos leidimo metus — 2019 m. joje niekaip nefiksuoti, bet ateičiai juos saugos, jei tik kas susiprotės pagūglinti, minėtas knygos meno apdovanojimo faktas. Antriausia, dėl neabejotino ir todėl apdovanoto knygos grožio ir jo lengvybės, kurie, įdėmiai knygą perskaičius, o ne tik pavarčius, vis dėlto pasirodė per lengvi turiniui ir jo kultūrinei vertei. Bet apie viską nuo pradžių, pro et contra metodu žvalgant ir vertinant knygą ir jos parengimą.

PRO / UŽ. Paėmus į rankas ir pavarčius (būtent tą iš mano kuklaus tyrimo daugelis ir tėra atlikę, užklausus apie skaitymą, daug kas atsiduso, kad dar nesusipjaustę puslapių) brolių Jono ir Adolfo Mekų laiškų knygą, apima tas minėtas grožio, įsimenančio vizualumo įspūdis, lydimas slaptingumo — taip išmoningai knygos leidėjas atkartojo laiškų atplėšimo magiją ir judesį, mat veik visi Jono (1922-2019) ir Adolfo (1925-2011) Mekų laiškai iš Amerikos, rašyti mamai Elzbietai Mekienei (1887-1983) į Semeniškių kaimą, Buginių paštą, Biržų rajoną, Lietuvos TSR, slepiasi nuo skaitytojo ir žiūrėtojo akies nesupjaustytuose knygos puslapiuose (tik gerokai vėliau sužinojau, kad knygos atvartu galima praplėšti puslapių paslaptis, tačiau nesant instrukcijos, tas, žinoma, nepavyko, tad teko kliautis senoviniu peilio rėžimo būdu). Knygos, nors ją tiksliau vadinti albumu, viršelis atakuoja savo minimalistiniu ryškumu: geltonas su juodomis raidėmis tarsi kontrastuoja su gausiu ir sodriu turiniu, kuriame originalių laiškų faksimilės, iliustracijos, jas atskiriančios citatos ir gausus nuotraukų, aprėpiančių visą Mekų šeimos istoriją ir šiapus ir anapus vandenyno, archyvas. Dokumentinės šeimos nuotraukos iš laikų iki Joną ir Adolfą nuo Semeniškių atkirtusio Antrojo pasaulinio karo, iš brolių gyvenimo pasitraukus į Vakarus — dipukų stovyklose Vokietijoje, kuriant gyvenimus Amerikoje. Didžioji dalis nuotraukų nematytos, ypač iš aštuntajame dešimtmetyje vykusių Mekų vizitų į Lietuvą. Nuotraukos ir laiškų faksimilės yra šios knygos, orientuotos į vizualumą, šerdis.

Būtent dėl jos per pastaruosius metus tiek daug buvo viešai kalbėta, išskiriant knygos gražumą, išmoningumą, tą skaitytojams suteiktą estetinį pasitenkinimą, besitveriantį iš jau minėtų aliuzinių laiškų atplėšimų, kūrybiškai panaudoto permatomo popieriaus, it per kalkę kuriančio numanomas prasmes ir gyvenimo žaidybiškumą. Visa profesionaliai sustyguota vizualioji medžiaga, lydinti korespondencijos faksimiles, yra neblogas kontekstinis papildinys, leidžianti mintyse „ekranizuotis“ laiškuose minimus įvykius ar gyvenimo nuotaikas.

Šioje knygoje publikuojama vienakryptė — tik Elzbietos Mekienės emigravusių sūnų Jono ir Adolfo Mekų — epistoliarika aprėpia 1957-1995 metus, per kuriuos skleidžiasi brolių gyvenimo Amerikoje buitis ir detalės, sveikatos ir nuotaikos, kūrybinių kelių trajektorijos su paieškomis ir įsitvirtinimais, šeimyninių gyvenimų faktai ir detalės, ir laiškuose iškylantys numanomi mamos atsakymai. (Šis tematikos platumas atkreipė ir ekspertų dėmesį, knyga buvo įtraukta ir į akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ publicistikos ir dokumentikos knygų trejetuką.)

Visa tai aprėpia didžiąją dalį Šaltojo karo, todėl ši knyga yra ir dviejų skirtingų pasaulių — laisvojo ir okupuotojo, Vakarų ir Rytų, kapitalizmo ir komunizmo sankirta, nors skaitytojo akims ji dėl vienakryptės komunikacijos pateikiama tik iš laisvojo pasaulio perspektyvos. Pastaroji sykiais, nesant jokių laiškų komentarų ar kontekstinio įvado, atrodo naivoka, net keistai sukurianti Mekų kaip nieko nesupratusių apie sovietinę santvarką, prieš kurią narsiai kovėsi Antrojo pasaulinio karo metu, įvaizdį. Ko gero, ryškiausias pavyzdys, kurį skaitant nesąmoningai pakyla įtarumo antakis, yra šis epizodėlis iš Adolfo Meko laiško: „Taip, vasario mėnesį buvo pravažiavę keletas menininkų iš Lietuvos. Jie aplankė mus vieną vakarą, apie 20 žmonių. Vienas žmogus buvo iš Vilniaus televizijos stoties, ir jis padarė nuotraukų. Jis sakė, kad jos bus rodomos ant televizijos kada nors.“ (1969 03 03 laiškas. Toliau cituojant bus nurodoma tik laiško rašymo data – ) Įdomu, ar Adolfas nesuprato, kad toks vieno žmogaus elgesys tipiškai jį išduoda esant slaptųjų žinybų atstovu, ar tą supratęs sąmoningai šį faktą mini laiškuose? Įdomu ir tai, kiek užšifruotos kritikos slepia, jei slepia, vis laiškuose minimi siuntinių detektyvai — siunčiam tau to ir šito, gal gausi, bet paskui paaiškėja, kad niekas negauta ir laiške prasiveržia „su siuntiniais ir knygom, ar laikraščiais laikai dar labai blogi. Jie kažkur prapuola. Sunku žinoti, kas juos sulaiko. Kai kuriuos siuntinius ir laikraščius sulaiko Amerikos cenzūra.“ (laiškas be datos) Skaitant „plikus“, be jokių komentarų, laiškus lieka neaišku, kaip suvokti laiškuose vis prasiveržiančią Mekų kritiką kapitalizmui? Autentiška pastaba iš asmeninės patirties ar pataikavimas ideologinei cenzūrai? Kaip adekvačiai suprasti tokius sakinius, tarsi idealiai suformuluotus pagal sovietinės cenzūros reikalavimus: „Bet Lietuvoje gyvenimas vis tiek geresnis, kad ir kaip jis blogas. Netikėk niekam, kas giria Amerikos gyvenimą. <…> Amerikoje yra lengva padaryti pinigo, bet turi parsiduoti su kūnu ir siela.“ (1958 10 12). „Mes nenorim labai ilgai gyventi Amerikoje – kraštas gražus, bet žmonės supuvę.“ (1959 05 30)

Šioje keisto ir kiek įtartino tono pasaulių priešinimo šviesoje nostalgiškai prasiveržia tikras ir nesumeluotas Lietuvos, ypač gimtųjų Semeniškių, abiems tapusių savotišku gyvenimo atskaitos tašku, ilgesys ir trūkumas: „Nežiūrint kaip daug keliavau ir kur begyvenau, niekur neradau to jaukumo ir grožio, ką mes turėjom savo namuose.“ (1959 07 01); „Geresnio krašto užu Lietuvą dar neapėjom.“ (laiškas be datos); „Mūsų geriausi prisiminimai tebėra iš Semeniškių, kai buvom visi kartu.“ (1962 01 24); „Nes man Semeniškiai vis tebėra galvoj ir širdy. <…> o kas iš to, iš visų tų miestų, egzotikos, žurnalistų, filmų. Aš vėl norėčiau sėdėti kartu su jumis, šnekėtis su visais, būti Semeniškiuos, kad ir tie Semeniškiai jau visai kitoki – kad tik namuos.“ (1962 03 23). Semeniškių motyvas iškyla ir broliams rašant apie savo filmus, kurie gal mamai neįdomūs, o juos ir aprašyti sunku, bet pastanga yra: „Bet tau, senai, tai filmai jau neįdomu. Tu matei daug gyvenimo, ir jokie filmai tau nieko naujo neparodys. Jokie filmai nepakeis Semeniškių, nei tų visų žmonių, su kuriais to pragyvenai, ir kuriuos mes dažnai prisimenam.“ (1961 02 14)

Nuosekliai ir chronologiškai skaitant laiškus matyti Mekų kalbos kaita, vis labiau ryškėjantis tolimas nuo gimtosios lietuvių kalbos. Būtų įdomu, jei kas imtųsi tirti, kaip vis labiau įsigyvenant kitoje kultūroje kito sintaksinės struktūros ir žodynas (įsidėmėtina kintanti Niujorko rašyba: Adolfas rašo Neujorkas, Jonas — Naujorkas /Nau Jorkas, vėliau, po vizitų Lietuvoje, jau atsiranda Niujorkas). 1995 metų sausio 9 d. laiške Adolfas Mekams Biržuose po savo parašu priduria „Kaip matote, mano lietuviška kalba darosi blogesnė ir blogesnė…“ Tai paskutinis šios knygos laiškas. Didžioji dalis jų (tik keli rašyti ranka ir tai dažniausiai atvirutės ar atvirlaiškiai) buvo spausdinti rašomąja mašinėle, tai ištikimųjų vaikų pasirinkimas vardan mamos gerovės: „rašom su mašinėle, kad lengviau būtų skaityti.“ (laiškas be datos)

Skaitant Mekų laiškus nuo pačių pirmųjų įsimena tvirtas brolių ryšys: „čia visi mus žino kaip „du brolius“ — mes visą laiką gyvenam kartu ir visur einam kartu, ir dirbam dažnai kartu (1958 06 23); „Mes taip esame pripratę prie viens kito, kad pavieniui negalim gerai dirbti.“ (1959 12 26) Vis labiau įsiskaitant laiškus išryškėja ir įdomus pasakojimo rakursas — nors neretai laiškus pasirašo abu broliai, pačiame tekste vyrauja vieno pasakojimas apie kitą. Kas rašo laišką nuspėti nesunku, tereikia atkreipti dėmesį, kas pirmasis pasirašo. Abu pasirašantys neretai prieš savo parašus ir juose fiksuojamą „ištikimi Tavo vaikai“ išpažįsta nuolankų ir amžiną dėkingumą mamai: „mes stengiamės būti gerais žmonėm ir nepadaryti tau gėdos.“ (1958 06 23) Laiškų struktūros tam tikri elementai nuolat pasikartoja, net ir kai nusistovi paskiri laiškai: dėkojama už laišką, atsiprašoma, kad vėluojama atsakyti. Štai, baigiantis septintajam dešimtmečiui ir įsibėgėjus Mekų kūrybinėms veikloms, šypseną kelia autoironiškas Jono atvirlaiškis: „Dovanok, kad taip ilgai nerašiau. Kai ant laiškų rašymo, tai aš jau toks tinginys. Pupų maišas. <…> Tai sakau, nors atviruką turiu parašyti, o kitaip tai mama galvos kad gal jau į mėnulį nuvažiavau, ar koks kitas galas. Bet aš vis po juodą žemę krutu, su kurmiais kartu“. (1969 04 20) Po padėkų ir atsiprašymų ritualinių frazių seka aplinkų, orų, buities aprašymai, replikuojama į šeimos naujienas, neretai pasidžiaugiama gautomis nuotraukomis ir nurodoma, kokios išsiųstos (gaila, kad tai niekaip neatsispindi prie knygos nuotraukų). Vėliau juos keičia darbų ir veiklų trumpi referavimai — informacijos yra tiek, kiek užtenka žinių apykaitai, pernelyg neapkraunant pašnekovo. Viename laiške iškyla tarsi atsakas į numanomą mamos priekaištą: „Aš žinau, kad tu nori viską žinoti apie mus. Mes irgi norime viską žinoti apie jus visus.“ (1959 08 31)

CONTRA/ PRIEŠ. Kas kliūna skaitant šią knygą ir kuria tą keistą tarsi ne(iš)baigtumo įspūdį? Pirmiausia, apie reikšmingą, bet smulkmę: jau minėtas jos publikavimo metų nebuvimas; įtarumo klaustuką sukėlė ir autorinių teisių nenurodymas, vietoj jų tik ypatinga padėka plačiai Mekų giminei; puslapių numeravimo komplikacijos: nesupjaustytuose puslapiuose numeracijos nėra, o tai kelia sunkumų cituojant, nes neaišku, kokį skaičių rašyti, -—15a? 15b? Tarp 15 ir 16 puslapių esantis laiškas? Žinoma, galima, kaip kad ir pasirinkta šiame tekste, cituoti laiškų parašymo datą, bet ne visi knygoje publikuojami laiškai turi datas. Pasigesta ir laiškų chronologinės rodyklės knygos pabaigoje, apskritai, rodyklės — su asmenvardžiais, vietovardžiais, institucijomis, Mekų filmais. Nebūtų pamaišiusi ir pateikta visa lietuviškoji Mekų bibliografija. Skaitant laiškus pritrūko ir paties paprasčiausio, bet esminio dalyko, Jono ir Adolfo Mekų trumpų biografijų, kad ir chronologinės juostos, leidžiančios labiau įkontekstinti laiškuose mamai vardijamus jų gyvenimo įvykius ir kūrybinius darbus. Taip pat stigo ir giminystės ryšių paaiškinimo, nes laiškuose minimi vardai ne visada sėkmingai išgūglinami, vardų ryšiai su korespondencijos dalyviais, ypač skaitant tik vieną jos pusę, irgi ne visada aiškūs. Taigi, yra laiškai, bet nėra laikų, tų visų detalių, įkontekstinančių šeimą ir laiką, kuris srūva laiškų puslapiais toldamas istorijoje ir atmintyje.

Nuo iškalbių detalių pereinant prie platesnių pasvarstymų, dar kelios pastabos. Mano manymu, viena silpniausių knygos vietų — normalaus įvado nebuvimas. Sudarytojo Kęstučio Pikūno, knygos koordinatorės Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos darbuotojos Indros Drevinskaitės ir kino režisieriaus Audriaus Stonio tekstai, poetiški ir ilgesingi, tarsi konfrontuoja su gyvais ir smagiai (auto)ironiškais Mekų laiškais. Tie trys pradžios žodžiai yra juos rašančiųjų (asmeniškas) bandymas apibrėžti, kas ir kaip yra broliai Mekai, jų kūryba ir laiškai. Tačiau tai regisi nepakankama pirmąkart pristatant Mekų epistoliariką. Norint, kad knyga įgautų deramo svorio ir susilauktų reikalingos recepcijos, buvo būtina parašyti normalų įvadą, aiškiai, bet autoritetingai pristatantį Mekų gyvenimą ir kūrybą, pristatantį laiškus, pakomentuojantį jų rašymo aplinkybes, istorinį ir politinį kontekstus. Trūko papasakojimo, kaip karo perskirti šeimos nariai vėl susisiekė ir ėmėsi susirašinėti, galiausiai, kas lėmė mūsų skaitomos knygos leidybą — kodėl buvo nutarta publikuoti laiškus, kodėl pristatoma tik viena korespondencijos pusė? (Dabartinėje knygos versijoje esanti kiek keistoka rengėjų poetika neatsako į šiuos klausimus.)

Tai veda prie svarbiausio pasigesto dalyko — pilnakraujės dvipusės korespondencijos. Dabar, nesant normalaus įvado, belieka tik spėlioti, kodėl knygos rengėjas nesusisiekė su brolių Mekų palikuoniais ir autorinių teisių paveldėtojais, nes galbūt jei turi išsaugoję ir motinos Elžbietos Mekienės laiškus? Gal vis tik buvo galima ir juos publikuoti, taip sukuriant kuo išbaigtesnį pradžios žodžiuose šlovinamos šeimos korespondencijos ir gyvenimų skirtingose Geležinės uždangos pusėse vaizdinį. Kontekstinio įvado būtinumą pabrėžiu dėl vienos labai svarbios aplinkybės — šią „Gyvenimo lai(š)kų“ knygą ketinama leisti prancūzų ir anglų kalbomis, todėl užsienio skaitytojui, kuris gal ir gali daugiau žinoti apie Mekus už mus, turi būti paaiškinami pavadinimu taip žaismingai koduojami ne tik laiškai, bet ir laikai, pastarieji ypač, pristatant Šaltojo karo foną, brolius Mekus ar jų indėlį į Amerikos kinematografą.

Galvojant apie jau pagirtą laiškus iliustruojantį nuotraukų gausumą, vėl mažas klaustukas — ar nebuvo galima atsekti ir rekonstruoti, kokios nuotraukas, minimos laiškuose buvo siunčiamos? Galbūt jos ir yra greta tų konkrečių laiškų, tik nėra nurodyta? Barčiau rengėjus ir dėl tarp laiškų, nuotraukų ir iliustracijų įterpiamų citatų, ypač tų, kur nepreciziškai cituojama Jono Meko kūryba. Pavyzdžiui, p. 19 – cituojama visa pirmoji Jono Meko „Semeniškių idilė“ tenurodant parašymo datą, bet nenurodant cituojamo leidinio ir jo puslapio: Jonas Mekas, Semeniškių idilės. Reminiscencijos, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 17-18. Kodėl reikia korektiško citavimo? Tam, kad skaitytojas būtų teisingai nukreiptas prie konkrečios knygos, ypač jei ji yra išleista Lietuvoje ir cirkuliuoja mūsų kultūriniame lauke.

Įdėmiai perskaičiusi šią knygą savo užrašuose brūkštelėjau klausimą: ar gyvenimo laiškams pakankamas vadinamosios kavos stalelio knygos (coffee table book) formatas? Tokią asociaciją (nepaisant šiam knygų žanrui privalomų kietų viršelių nebuvimo) man sugeneravo idėja, jos išpildymas ir tas knygos meno konkurso apdovanojimo formuluotėn įrašytas lengvas ir daugiasluoksnis vaizdažodinis pasakojimas, liudijantis vaizdo triuškinantį pirmavimą prieš rašytinį žodį ir jo išsaugojimą. Nekvestionuoju į albuminį gražumą pretenduojančios knygos vizualumo pastangos, bet ji, kad ir profesionali, nėra pakankama pirmąkart visuomenei pristatant brolių Mekų autenišką asmeninę korespondenciją. Tūlas čia gali paklausti, kodėl korektiškas ir kuo išsamesnis pristatymas svarbus? Todėl, kad pagaliau būtų pagarbiai ir deramai pristatytas Jono ir Adolfo Mekų gyvenimas. Jeigu Lietuvoje Jono Meko vardą daug kas ir girdėjęs, nors vargu, ar susipažinęs su kūryba, tai Adolfas Mekas vis dar atrodo neatrasta žemė, ir labai gaila.

Rašydama šias savo kiek specifines tekstologines pastabas anaiptol nenoriu sumenkinti knygos leidėjų darbo ir intencijos, kuri, akivaizdu, nebuvo orientuota į kritinį leidimą. Knyga gera, reikalinga ir dargi graži, tiesiog galvojant apie naują tiražą ir leidimus kitomis pasaulio kalbomis, vertėtų dar šį bei tą pataisyti ir patobulinti. Puikiai suprantu, kad mano pastabos yra filologinį išsilavinimą turinčio mokslo žmogaus, pripratusio ir gal dėl to kiek išpaikinto preciziškų leidimų, bet būtent dėl jų norisi, kad ir šita Jono ir Adolfo Mekų laiškų knyga būtų tokia, nes galbūt — ir to labai linkėčiau! — vieną dieną ji taps darbo įrankiu ir šaltiniu Mekų kūrybos tyrėjams (tokiu atveju derėtų pagalvoti ir apie laiškų faksimilių transkripciją, kurią privalėtų lydėti komentarai). Labai norėčiau, kad taip nutiktų, pirmiausia, dėl Mekų atminimo išsaugojimo ir būsimų mokslinių tyrimų (apskritai kaskart susikaudama su jau išvardintomis kliaudomis gailėjau visų būsimų tyrėjų, kurie savo tekstuose bandys cituoti šį leidimą).

Neretai atrodo, kad Mekai ir jų kūryba pasauliui žinomi labiau nei mums patiems — nors per šiuos dešimtmečius po Nepriklausomybės atgavimo lietuviškai išleista nemažai Jono ir Adolfo literatūrinės kūrybos, bet kur ir kaip Lietuvoje patogiai ir prieinamai pažiūrėti svarbiausius jų filmus? Apskritai, neretai atrodo, kad, pavyzdžiui, Jonas Mekas idealiai pasitarnauja kultūros eksportui kaip solidus ir įdomus suvenyras, kurį prisimename, kai norime pasididžiuoti, bet ar tai vis dar pakankama, ypač kai čia pat 2022-ieji, Jono Meko gimimo šimtmetis? Kaip minėsime jį? Galbūt pagaliau rimtai, su deramu įsižiūrėjimu, įsiskaitymu, įsiklausymu? Profesionalų poetinės vizualikos ir grožio žvilgsnį štai, jau turime, metas nerti giliau ir arčiau tekstų, parašytų ar nufilmuotų, esmės.

Skaitykite daugiau