· Atviras Pokalbis

Eglė Bučelytė

Televizijos žurnalistė, diktorė

Tomo Adomavičiaus nuotr.

Negaliu susitaikyti su kvailumu, chamizmu, narcisizmu, veidmainyste.

Eglė Bučelytė

Kiekvieną rytą stengiuosi pradėti mankšta: vasarą – rytiniu pabėgiojimu, kitais metų laikais – pasivaikščiojimu su šunimi. Tiesą sakant, labai sunku atsispirti pelėdos įpročiui ilgiau padrybsoti lovoje, juolab, kad darbai paprastai prasideda kiek vėliau nei kitiems žmonėms.

Man nėra gėda pasakyti, kad nesu feisbuko ar kitų socialinių tinklų vartotoja. Labiausiai vertinu tiesioginį bendravimą su tikrais, o ne virtualiais draugais.

Žurnaliste dirbu daugiau nei 30 metų. Šis darbas mane išmokė disciplinos, komandinio darbo. Tokia darbo veikla skatina nuolat domėtis, abejoti, kelti klausimus, gilintis ir niekuomet nenustoti aiškintis.

Esu be galo laiminga, kad turėjau galimybę matyti, kaip griūva Sovietų Sąjunga, gyventi atgimstant nepriklausomai Lietuvai ir pačiai dalyvauti šiame procese.

Sausio 13-osios atminimo medalis man ir reiškia atminimą dienos, kai daugelis, negalvodami apie savo sveikatą ir net gyvybę, laisva valia rinkosi pavojų. Gal nuskambės banaliai, bet tą naktį kiekvienas turėjo galimybę atlikti pareigą Lietuvos valstybei. Džiaugiuosi, kad aš šia galimybe pasinaudojau.

Brangiausias dalykas mano namuose yra namiškiai.

Eglė Bučelytė

Mano tėvai man padarė didelę įtaką renkantis specialybę. Abu jie – žurnalistai. Gyvenant namuose, kuriuose buvo daug spaudos, kuriuose netilo jų kasdienės diskusijos darbo ar kitomis aktualiomis temomis, pagaliau matant patį tėvų gyvenimo būdą neliko abejonių, kuo turėčiau tapti.

Geras žurnalistas jokiu būdu ne tas, kuris pats sau gražus ir besigiriantis savo darbais ir veikla. Geras žurnalistas paprastai dirba tyliai ir daug. Jis privalo abejoti, neturėti išankstinių nuostatų, būti atkaklus, savarankiškas, ir, svarbiausia, nepataikauti valdžiai.

Esu sakiusi, kad „žmonės negali būti nusivylę laisve“, nes negalima nusivilti tuo, dėl ko ištisos mūsų protėvių kartos buvo pasiryžusios mokėti didžiausią kainą.

Visiškai nesureikšminu emigracijos. Pripažįstu, kad valdžia nieko nedaro, jog žmonės nepaliktų Tėvynės, tačiau juk didžioji dalis emigrantų palaiko labai glaudžius ryšius su Lietuva, dalyvauja gimtosios šalies gyvenime. Kita vertus, niekada nebuvo tokių didelių galimybių mokytis, dirbti svetur, todėl tikiu, kad didelė dalis išvykusiųjų kada nors pritaikys įgytą patirtį ir namuose.

Jaučiu pasitenkinimą tuomet, kai prieš pat laidą nutikus svarbiems įvykiams, spėjame parengti reportažus, užtikrinti tiesioginį ryšį ir išsamiai informuoti „Panoramoje“. Vienas paskutiniųjų tokių įvykių – prof. Liudo Mažylio Vokietijoje rastas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas.

Man patinka slidinėti. Galbūt todėl, kad vieną kartą pabandžiusi, jau beveik trisdešimt metų negaliu liautis. Kaip dainavo V. Vysockis: „Gražiau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai.“

Visada vadovavausi taisykle nesiblaškant daryti tai, ką išmanau. Todėl ir likau visą gyvenimą ištikima vienai televizijai, nes dar vaikystėje suvokiau tėvų gyvenimo principą – būti pastoviam.

Eglė Bučelytė

Kai matau ar girdžiu save per televiziją, pagalvoju, kad nemėgstu per ją savęs nei matyti, nei girdėti.

Likimui esu dėkinga už galimybę dirbti išties įdomų darbą rimčiausiame televizijos kanale.

Šią ir kitas istorijas rasite

Išparduota

PASSPORT JOURNAL, II t. (lietuvių k.)

€25,90

Neturime

LIETUVOS TAPATYBĖ: VAKAR, ŠIANDIEN, RYTOJ

Akistatos su lietuviais ir lietuvių kilmės fotomenininkais, literatūrologais, architektais, aktoriais, kompozitoriais, visuomenininkais, mokslininkais, verslininkais ir inovatoriais, tai išskirtinė galimybė ne tik išgirsti jų asmenines istorijas ir įžvalgas, bet dar kartą peržvelgti Lietuvos istorijos paraštes.

Autorių kolektyvas 320 puslapių leidinyje atskleidė įvairialypę Lietuvos tapatybę ir jos transformaciją, tebevykstančią vakar, šiandien ir rytoj. „Antrojo „Passport“ tomo pasirodymas sutapo su Lietuvos šimtmečio iškilmėmis. Gravitacinė valstybės sukakties jėga yra milžiniška, per sąsają su Lietuva veikianti žmones visame pasaulyje. Tad, natūralu, jog pokalbiuose su išskirtinėmis asmenybėmis dėmesys susitelkė į valstybės pamatus, vertybių jungtis ir modernios Lietuvos raidos kontekstus“, – teigia K. Pikūnas.
Rinktiniai konspektai, fotopasakojimai ir interviu su penkių kartų atstovais skaitytojus supažindina su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais, laisvės kovotojais ir disidentais, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojais, dvasininkais, mokytojais, išeiviais ir kartais tyliais, bet ryžtingais maištininkais, kurių atsidavimas ir tikėjimas Lietuva padėjo tvirtus pamatus Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai.
Anot K. Pikūno, antrojo „Passport“ puslapiai yra tarsi seno, nenuilstančio keliautojo pasas – pilnas atspaudų, įrašų ir vizų, žadinančių smalsumą ir suteikiančių drąsos naujoms kelionėms – į save ir savo šalies pažinimą.
„Po pirmojo „Passport“ tomo pasirodymo daug temų liko užrašų paraštėse. Dar daugiau idėjų kirbėjo galvoje. Darbas rengiant antrąjį tomą tik patvirtino – kuo daugiau akistatų su lietuviais ar lietuvių kilmės fotomenininkais, literatūrologais, architektais, aktoriais, kompozitoriais, visuomenininkais, mokslininkais, verslininkais ir inovatoriais, tuo daugiau naujų kontekstų, vektorių ir sumanymų atsiranda, išsikeroja kone eksponentiškai“, – pastebi K. Pikūnas.
Jis priduria, kad sudarant turinį visų pirma ieškota tikrumo ir paprastumo: „Siekėme rasti simbolinius, didelį svorį savyje sutelkusius vaizdus. Juk nuotrauka dažnai verta tūkstančio žodžių, ji neturi tik iliustruoti teksto – ji privalo pakviesti skaitytoją sustoti, pažvelgti kitu kampu ar net iššaukti emociją. Meninės ir dokumentinės fotografijos sugretinimas tapo nemenkas iššūkis. Būtent tai, šalia kitų inovatyvių ir netikėtų poligrafinių sprendimų, tapo ryškiu „Passport“ išskirtumu“.
Skirtingai nei pirmasis dvikalbis „Passport“ tomas, antrasis pirma išleistas lietuvių kalba. K. Pikūnas tvirtina, kad angliška leidinio versija skaitytojus pasieks jau šį rudenį. „Tikiu, kad turime rasti naujų būdų pristatyti Lietuvą pasauliui. Būtent todėl pirmasis „Passport“ tomas buvo ruoštas anglų ir, tik vėliau, lietuvių kalba. Patirtis parodė, kad mūsų istorija, pasakojama per žmonių istorijas ir patirtis, yra universali kalba, gebanti sudominti smalsius ir apie Lietuvą mažai (arba nieko) nežinančius žmones“, – teigia K. Pikūnas.
Anot jo, pirmasis „Passport“ tomas sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir įkvėpė nesustoti, toliau tyrinėti ir ieškoti įkvepiančių žmonių istorijų bei temų, atveriančių galimybę pažinti ne tik save, bet ir savo šalies istoriją.  Todėl knygos turinys ir forma ne tik supažindina su Lietuva kaip modernia šalimi, bet ir leidžia skaitytojui, nepriklausomai nuo jo tautybės ar interesų, rasti įkvėpimo sau.
Svoris 1,45 kg
Išmatavimai 30 × 23 × 2,5 cm
Kalba

Lietuvių
Puslapiai

320
Viršelis

minkštas

Skaitykite daugiau