Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas
Sveikas žmogus yra tas, kuris moka dirbti, mylėti, džiaugtis, kentėti ir vėl džiaugtis po kančios.
Eugenijus Laurinaitis
Kiekvienas turi suprasti, kad turi galimybę pakeisti tik vieną žmogų – save.
Laisvės kaina – tai viskas, ką už ją pasiryžę sumokėti laisvi žmonės: laikas, pastangos, pinigai, galiausiai – gyvybė. Gyvenimas be laisvės žemina žmogų, bet nežemina vergo. Todėl kiekvienam tam tikrais istorijos momentais tenka apsispręsti, ar jis vergas, ar laisvas žmogus.
Tautos vienybė pasireiškia tada, kai tautai iškyla egzistenciniai pavojai ar klausimai, bet labai sudėtinga tą vienybę pajusti ramybės laiku, nes tuomet daugelis ima rūpintis tik sava laime ar jos iliuzija.
Po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių supratau, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, vertinančių laisvę ir pasiryžusių ją ginti. Minios aplink Aukščiausiosios Tarybos rūmus tuomet nesitraukė nei dieną, nei naktį – to didžiulio dvasios pakilimo tikrai nepamiršiu niekada.
50 metų trukusi Lietuvos okupacija labai stipriai paveikė mūsų tautą. Didelei daliai žmonių ji įdiegė visišką nepasitikėjimą savo gebėjimais ir galiomis, įpiršo vienintelę tvarkymosi su beviltiškumu priemonę – alkoholį. Nuo to reikės sveikti visiems dar ne vieną dešimtmetį.
Socialinių tinklų įtaka yra daugialypė, bet man labiausiai kelia nerimą viena jų ypatybė – jie sukuria tikro bendravimo iliuziją, jauniems žmonėms bendrauti akis į akį tampa itin sunku ar net baisu, už ekrano ar ekranėlio pasislėpti daug lengviau. Tačiau socialinių tinklų dėl to labai nekaltinčiau – ši tiesioginio bendravimo baimė atsiranda nuo pat ankstyvosios vaikystės neugdant socialinių įgūdžių, nes tėvams patogu, kad vaikas užsiėmęs ir jiems netrukdo.
Klausimas, kurį dažniausiai užduoda mano pacientai: „Tai ką man daryti?“ Atrodo, kad šis klausimas akivaizdus ir suprantamas, bet bėda ta, kad jis visiškai neatskleidžia, kokį gi tikslą to klausiantis žmogus nori pasiekti. Todėl visiems, kurie to klausia, atsakau irgi klausimu: „Kad būtų kas?..“ Ir tik atsakius į šį klausimą galima ieškoti atsakymo į pirmąjį.
Klausimas, kurį sau turėtų užduoti žmogus: „Kam aš skiriu savo laiką?“ Šis klausimas yra svarbiausias mūsų gyvenime, nes niekas nepridės mums skirto laiko. Neretas tik gyvenimo pabaigoje suvokia, kad didžiąją dalį savo laiko skyrė ne žmonėms, kurie yra svarbiausi.
Žmogaus galimybes riboja laikas ir mus supanti realybė, kiekvieno sukaupta patirtis, įgyti ir neįgyti įgūdžiai, galiausiai amžius ir lytis. Tačiau visi šie dalykai gali būti suvokti ir kaip galimybės bei stiprybės, tad svarbiausia, kaip patys tai vertinsime.
Vidinė ramybė aplanko tada, kai mūsų norai atitinka galimybes, kai išmokstame pasakyti sau „užteks“, kai supa mums brangūs ir svarbūs žmonės, kai nebeužsiimame niekais ir nebesijaudiname dėl smulkmenų.
Ar yra skirtumas tarp sėkmės lydimo ir laimingo žmogaus? Be abejo, yra. Sėkmės lydimas žmogus turi, o laimingam užtenka.
Eugenijus Laurinaitis
Niekada gyvenime nekreipiu dėmesio į nesėkmes, nes tikrai tikiu Šventojo Rašto žodžiais: „Jei šauksi pakankamai ilgai ir pakankamai garsiai, vis vien kas nors išgirs.“ Taigi, kad ir ko siektume, reikia tai daryti pakankamai nuosekliai ir atkakliai.
Skirtumas tarp meilės sau ir savimylystės yra labai aiškus: tas, kuris myli save, moka mylėti ir kitus, palaikyti ryšius, suvokti kito atskirumą ir individualumą kaip vertybę ir turtą. Tačiau jei žmogus savimyla, kiti tampa tik norų tenkinimo priemone, ir tie, kurie tų norų nepatenkina, turi būti išmesti kaip netinkami, pakeisti geresniais. Taip atsiranda ir plinta instrumentinis kito žmogaus suvokimas, kuris, deja, pastaraisiais metais vis labiau plinta.
Asmenybės formavimuisi daugiausia įtakos turi mūsų ankstyvoji vaikystė nuo gimimo iki maždaug ketverių metų. Per šį laiką susiformuoja atskira asmenybė, ribų ir galimybių suvokimas, o svarbiausia – išmokstama užmegzti ir išlaikyti ryšį su kitu žmogumi, suvokti kito vidines būsenas ir jausmus, numatyti jo elgesį ir prie jo prisitaikyti taip, kad galiausiai būtų gerai abiem.
Kiekvienam suaugusiam žmogui reikėtų kuo daugiau bendrauti su vaikais, nes jie liks po mūsų, ir bus tokie, kokius išmokysime būti. Ir šis mokymas vyksta ne žodžiais, o asmeniniu pavyzdžiu, tad tik bendraudami perduodame vaikams tai, kuo jie vėliau naudosis gyvenime.
Šiandien Lietuvoje mane labiausiai džiugina ir įkvepia jaunos šeimos, kuriose tėveliai stumia vėžimėlius su savo atžalomis Vilniaus gatvelėmis, o mamos išdidžiai žingsniuoja šalia. Ir jų abiejų akys švyti. Gal jie išaugins tokią mūsų kartą, kuri didžiuosis Lietuva, ir kuriais Lietuva didžiuosis.
Kaip valstybė užaugo per 100 metų, geriausiai parodo tai, kad jau pradedame atvirai ir tiesiai kalbėti apie savo problemas ir skaudulius. Itin svarbi prasidėjusi šio šimtmečio istorinio palikimo refleksija, kai atvirai aptariamas mūsų savivokai labai skaudus holokausto klausimas. Būtent šis atvirumas sau ir pasauliui suteikia vilties, kad kitos lietuvių kartos išaugs laimingesnės ir su didesne saviverte.
Laiminga visuomenė pirmiausia žino, kad tik ji pati gali pakeisti savo gyvenimą, ir supranta, kokiais mechanizmais tai daroma. Be to, gerai miegoti galima tik ramia sąžine, tad visų pirma laiminga visuomenė turi itin rūpintis savo silpnaisiais ir nuskriaustaisiais.
Daugelis žmonių galvoja, kad nuo jų norų ir sprendimų niekas nepriklauso, o jų gyvenimą lemia kiti, „galingesni“ – politikai, policininkai, mokytojai ar gydytojai. Tačiau tik prisiėmę atsakomybę už savo sprendimus suvoksime, kiek daug galime patys, tad reikėtų daug mažiau jaudintis dėl to, ko negalime pakeisti.
Beprasmiška stengtis pakeisti kitus. Visuomet reikia pradėti nuo savęs, to vienintelio žmogaus, kurį galime pakeisti, o kiti keisis arba ne, priklausomai nuo to, kiek mūsų pasikeitimai jiems svarbūs ir reikšmingi. Be abejo, mes esame susiję, bet už savo raidą kiekvienas atsakingas pats.
Dažnai be reikalo sureikšminame tokius dalykus kaip pinigai, karjera, darbas ar sėkmė, nes jie sudaro tą kitiems gerai matomą išorinį mūsų gyvenimo sluoksnį. Iš esmės mūsų savivertė labai dažnai priklauso nuo kitų žmonių vertinimo, bet tai yra požiūris, vedantis į aklavietę. Kiti vertina mumyse tai, ko patiems trūksta ar norisi, o tai reiškia, kad imame kurti savo gyvenimą pagal aplinkinių parašytus scenarijus. Tik tuomet, kai aiškiai suvoksime savo siekius ir tikslus, galėsime rasti gyvenimo prasmę.
Neįmanoma pabėgti nuo laiko ir atsakomybės, todėl geriau ne bėgti, o atvirai sau pripažinti šiuos dalykus ir jų įtaką gyvenime. Gali būti, kad tuomet viskas taps daug aiškiau ir paprasčiau.
Ateina laikas, kai reikia labai aiškiai suvokti to laiko ribas ir pagaliau imti daryti tai, ko galbūt daugybę metų nedarėme – gyventi su savo brangiausiais žmonėmis taip, kaip svajojome. Prieš pat išeidami daugybė žmonių gailisi, kad būtent to nepadarė.
Sau jaunam patarčiau labiau vertinti laiką su saviškiais ir dažniau pažvelgti į nuostabią mūsų gamtą, tikrai nepamainomą ramybės ir atgaivos šaltinį.
Eugenijus Laurinaitis
