Muzikos prodiuseris, kompozitorius, dėstytojas
Esu laimingas, kai matau ir jaučiu, kad tai, ką darau, reikalinga aplinkiniams.
Gediminas Zujus
MANO VAIKYSTĖ skyrėsi nuo daugelio kitų bendraamžių. Mes kartu žaisdavome kamuoliu, važinėdavome dviračiais, karstydavomės po medžius, tačiau suskambėdavo mamos varpelis ir aš jau skuosdavau į pianino pamokas. Staiga dulkių, įkaitusio asfalto, kamuolio ir dviračio padangų gumos kvapus pakeisdavo kambario švaros, grindų vaško ir pianino naftalino kvapai, o vaikų klegesį – tyla ir ramybė.
SUSIKAUPIMAS ir pirmieji garsai tarsi perkeldavo mane į kitą – garsų ir muzikos – pasaulį, su kuriuo bendraudavau pianino klavišais. Pradžioje tai būdavo tarsi žaidimas. Per pertraukas mama atidarydavo spintą, kuri taip pat išsiskyrė nepamirštamu senovinių vinilo plokštelių kvapu. Ten tilpo daug pasaulių: Pero Giunto, Petios ir vilko, žvėrių karnavalo. Patefono galvutė tarsi šypsodamasi, primerkusi akį sušnypšdavo – tššš, įlįsdavo į plokštelę ir netrukus iš rusvos dėžutės pasigirsdavo to pasaulio garsai.
ĮSTOJAU į meno mokyklą. Čia jau pažįstamus grindų vaško ir naftalino kvapus papildė parketo ir marmuro kvapai, o didžiuliai fortepijonai galėjo urgzti žemesniais tonais nei liūtai Kauno zoologijos sode. Buvo ir smuikų, ir violončelių, tačiau jie labai cypdavo grojantiesiems liečiant stygas strykais. Koncertai, egzaminai, gamos, etiudai, vėl koncertai… Ketvirtoje klasėje dalyvavau konkurse, šeštoje – dar kartą… Netekau piršto galiuko, tad kartais grodavau po 14 valandų per dieną, nes pradžioje būdavo sunku prisitaikyti. Pavargau. Galiausiai tapau laureatu, tačiau tik dėl to, kad grodavau labai daug.
MEILĖ GROJIMUI susilpnėjo, nes norėjau pažinti kitokius žmones ir išbandyti daug kitų dalykų. Manyje kilo audra, kuri kiek kitokia forma tęsiasi iki šiol. Mano jaunystės kelionės prekiniais traukiniais, autostopu, laivais, akrobatiniai skrydžiai virto pasauliniais koncertų turais, paauglystės eksperimentai su radiotechnika – pirmąja profesionalia privačia įrašų studija Lietuvoje, o grojimas pianinu ir konkursai – kūryba, aranžuotėmis, prodiusavimu.
MANO ŠEIMA buvo itin patriotiška. Visą vaikystę mūsų namuose vykdavo pogrindiniai susitikimai su istorikais, fotografais, rašytojais. Kalbėdavome apie Lietuvos kunigaikščius, pilis, paminklus. Vėliau suvokiau, kad visa tai sovietų režimui buvo nelegalu. Jei mus būtų pagavę, pasekmės visiems būtų buvusios žiaurios. Tačiau mano vaikystės kambaryje kabojo Vytis, kurį padirbinau savomis rankomis. Mano mamos mama, bobutė, daug metų dirbo Raudonajame Kryžiuje, gelbėjo šeimas nuo trėmimų, padėjo žydams, lenkams. Galiausiai pati buvo išvežta į Sibirą. Ilgai nežinojau ir to, kad mamos sesuo Aldona Brazdžionienė – poeto Bernardo Brazdžionio žmona.
TAIS RŪSČIAIS LAIKAIS buvo tiek daug paslapčių. Iki šiol man sunku patikėti, kad konservatorijos auditorijose grodavome savo instrumentais, o vos už 50 metrų KGB rūmų rūsiuose sovietinis saugumas kankino ir žudė iškiliausius mūsų žmones.
MANO MAMA visada norėjo mane apsaugoti. Mūsų šeimos istoriją ji man papasakojo tik tada, kai suaugau. Taip ji siekė apsaugoti mane nuo ją nuolat sekusių kagėbistų. Mamai vis tekdavo dėl ko nors aiškintis meno mokyklos, kur ji dirbo muzikos literatūros mokytoja, administracijai. Mama ne tik formavo mūsų muzikinį skonį, bet ir leido skleistis mūsų patriotizmui, bręsti laisvės siekiui. Jos kabinete slapta klausydavomės sovietų draudžiamos muzikos, jos paskatinti pradėjome lankytis džiazo koncertuose. „Ganelino trio“ buvo pats mėgstamiausias – jų muzika buvo tarsi dvasinis nubudimas.
MANO VARIKLIS – silpnybė fantazuoti. Iš savęs reikalauju daug, dažnai išsikeliu sudėtingus ir sunkiai įgyvendinamus tikslus. Veikiausiai šią savybę paveldėjau iš tėvų. Siekti savo svajonių dažnai būna varginantis ir kartais iš ritmo išmušantis užsiėmimas. Jis nesuteikia finansinio stabilumo, kartais, rodosi, net morališkai žlugdo. Kai kada klausiu savęs, kurgi įsivėliau. Tačiau visada primenu sau, kad norėdamas padaryti tai, ką geriausiai galiu, turiu ne žvilgčioti į praeitį ar ateitį, o gyventi šia akimirka.
MUZIKA visada buvo mano pirmasis pasirinkimas. Taip, dabar retai groju fortepijonu, tačiau daugiau laiko skiriu muzikos kūrimui, garso režisavimui, prodiusavimui. Man tai įdomu, nes šie dalykai lemia, kaip skambės užbaigtas kūrinys, kaip jį interpretuos klausytojai. Muziką privalu jausti.
TAIP, aš turiu absoliučią klausą.
DEJA, kartais itin darbštūs ir tvarkingi žmonės nesijaučia laimingi ir atsiskleidę. Galbūt jų gyvenime pritrūksta šiek tiek rizikos, avantiūros gerąja prasme. Aš pats noro rizikuoti ir leistis į avantiūras turiu per daug. Galbūt todėl jaučiuosi „išsibarstęs“ ir neatskleidęs savęs. Juk yra tiek daug galimybių, tad kaip čia dabar susitelksi į kurią nors vieną?! Man tai labai sunku.
VISADA PRISIMINSIU 1985-uosius, kuomet su draugais atidarėme pirmąją Lietuvoje privačią profesionalią garso įrašų studiją. Tai buvo rizikinga avantiūra. Viskas prasidėjo belangiame rūsyje, keturi metrai po žeme. Tėtis darbovietėje surado mums vietą – dėl to rizikavo nukentėti, kaip ir mes visi. Dabar jau galiu su šypsena žvelgti į tuos laikus, nes tada išsipildė mano svajonė.
MAN PATINKA rizikuoti. Neklauskite, kodėl. Toks jau esu.
PRIPAŽINIMAS yra juokingas dalykas. Kartais jis malonus, tačiau neturi nieko bendro su menu. Turi tiesiog gyventi savo gyvenimą ir daryti tai, kam esi pašauktas.
KUO VYRESNIS TAMPI, tuo geriau suvoki, kiek daug dar nežinai.
JAUNI ŽMONĖS TURI SUPRASTI, kad realybės šou tėra iliuzija. Man skaudu matyti, kai jaunimas šį žaidimą priima kaip tiesą ir galiausiai nusivilia, arba atvirkščiai – pernelyg susireikšmina. Tai tėra fasadas, tiesos čia nerasi. Pinigai yra karalius ir tu, jaunas žmogau, esi nebent antrajame plane.
MANO VAIKAI išmokė mane diplomatijos, ypač dešimtmetis sūnus. Šį meną jis įvaldė per savo dar neilgą, tačiau nelengvą, kupiną įvairiausių gyvenimiškų situacijų gyvenimą.
ESU LAIMINGAS, kai matau ir jaučiu, kad tai, ką darau, reikalinga aplinkiniams.
KELIAUDAMAS visada stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su vietiniais. Noriu į tų žmonių moralę ir nuostatas pažvelgti jų pačių akimis.
KONTRASTAI leidžia pajusti beribę materialiojo ir dvasinio pasaulio įvairovę. Šis pajautimas daro mane laimingą.
LABAI GERBIU tokius menininkus kaip Veronika Povilionienė ir Petras Vyšniauskas. Jie nesipuikuoja, tiesiog gyvena tarp mūsų.
MANE ĮKVEPIA svajonės, kurioms įgyvendinti reikalinga improvizacija. Improvizacija – tai kūryba čia ir dabar. Pats gyvenimas yra kūryba. Negalėčiau gyventi be kūrybinės dvasios.
