Giedrė Kaminskaitė-Salters

Telekomunikacijų bendrovės „Telia“ teisės ir korporatyvinių reikalų vadovė

Pauliaus Kazlausko nuotr.

Geriausia strategija – kurti aplinką, kurioje gerbiamas kiekvienas žmogus.

Giedrė Kaminskaitė-Salters

LAIKO KLAUSIMAS

Į Jungtinę Karalystę išvykote būdama vos šešiolikos, ten baigėte mokyklą, bakalauro studijas Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje (LSE) ir įgijote magistro laipsnį Oksfordo universitete. Vėliau sekė karjera tarptautinėje advokatų kontoroje. Kas paskatino po dvidešimties metų grįžti į Lietuvą?

Visada ilgėjausi gimtinės ir žinojau, kad vieną dieną tikrai grįšiu namo. Lietuviškos tradicijos, kalba ir kultūra – tik keli svarbūs elementai, kurių niekada neapleidau. Nesumeluosiu sakydama, kad noras sugrįžti sustiprėjo pagausėjus šeimai. Labai norėjau, kad mūsų vaikai augtų Lietuvoje, kalbėtų lietuviškai ir turėtų galimybę patirti tai, ką pati patyriau augdama Dzūkijoje, apsupta nuostabios gamtos. Nors sugrįžus teko priprasti prie lietuviško ritmo, nė trupučio nesigailiu šio pasirinkimo. Čia man net dangus žydresnis.

Ko jus išmokė gyvenimas Anglijoje?

Visų pirma, tolerancijos ir pagarbos žmogui. Taip pat suvokiau susireikšminimo ir noro verstis per galvą tam, kad pasiektum savo tikslą kito sąskaita, beprasmybę. Nors tokį elgesį vis dar pastebiu mūsų visuomenėje, man tai yra svetima. Mano pirmieji žingsniai Anglijoje nebuvo lengvi, nes šeima negalėjo finansuoti mano studijų. Teko išmokti tikslo siekti pačiai, todėl puikiai suprantu, ką reiškia alkis ir sunkus darbas. Galima sakyti, kad gyvenimą susikūriau pati. Džiaugiuosi, kad Anglijoje nesusidūriau su jokia diskriminacija.

Ar, jūsų nuomone, gyvenimas Lietuvoje gerėja?

Taip, Lietuva eina teisingu keliu ir dar didesnius teigiamus pokyčius atneš jaunoji karta, nepatyrusi sovietų represijų. Žmonės vis dar gėdijasi atsiverti ar parodyti savo silpnumą, todėl dažnai kaip savisaugos priemonė pasirenkama puolimo taktika. Tai nėra natūralu, nes geriau pažinus žmogų, atsiskleidžia kitokios jo savybės: artumas, pagarba ir noras padėti vienas kitam. Tam reikia laiko. Kalbu apie vis dar gajų polinkį iškart atmesti nepažįstamą žmogų. Jaunoji karta neturi pagrindo bijoti, slėpti ar apkalbėti. Manau, kad posakis „lietuvis lietuviui vilkas“ yra ilgametės sovietų agresijos padarinys. Todėl tik laiko klausimas, kada šis požiūris visiškai išnyks.

Kokie pokyčiai sudarytų palankesnes sąlygas išvykusiems sugrįžti?

Tai itin priklauso nuo požiūrio. Kartais gali susidaryti įspūdis, kad tik aukštas pareigas užimantys valdininkai pajėgūs išspręsti visas problemas. Sprendimai iš viršaus dažniausiai nepasiteisina. Įvairios vyriausybės programos, draudimai, reguliavimai ar lankstinukai, skelbiantys apie sugrįžimo naudą, problemų neišspręs. Visų pirma, privalome leisti gyventi žmonėms, esantiems čia, o grįžtančius priimti išskėstomis rankomis. Manau, žmonės į Lietuvą grįžta vedini tėvynės ilgesio, o tai – didžiausia vertybė, kurią reikėtų išnaudoti. Geriausia strategija – kurti aplinką, kurioje gerbiamas kiekvienas žmogus.

Ar gali Lietuva tapti pavyzdžiu kitoms šalims?

Be jokios abejonės. Mes turime šaunų, išsilavinusį ir veiklų jaunimą, besidomintį naujomis technologijomis ir mokantį užsienio kalbų. Būtina rasti būdų, leidžiančių jam daugiau pasireikšti. Juk esame maža valstybė, kurios problemos, palyginus su kitų, nesunkiai išsprendžiamos. Esu tuo įsitikinusi. Turime didžiuotis savo šalies pasiekimais. Jeigu sugebėjome dainuodami išsikovoti laisvę, nieko neįmanomo nėra. Anot Marko Aurelijaus, „protas, kuris išgelbėjo tave vakar, išgelbės ir rytoj“. Toji jėga, kuria apgynėme laisvę, mus tikrai gali išvesti į plačiuosius pasaulio vandenis.

Skaitykite daugiau

Cynthia Pasky

Lietuvių kilmės verslininkė, bendrovės „Strategic Staffing Solutions“ prezidentė.