Jonas Mekas

Indra Drevinskaitė

Biržų r. savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras

© Jono Meko asmeninis archyvas

Jonas Mekas: „Aš visados degu Lietuva“

Mažojo gimtųjų Semeniškių žemdirbio, Biržų garbės piliečio, pasaulio žmogus, avangardinio kino kūrėjo, poeto Jono Meko skaičių galia ir magija yra tokia: 2017 m. gruodžio 24 d. savo 95-ąjį gimtadienį jis šventė Niujorke, į kurį atvyko būdamas 27-erių; iš Lietuvos, Semeniškių, jis išvyko 1944 metais kartu su broliu Adolfu, kuris mirė 2011 metais; pasaulio megapolyje jis gyvena 68-erius metus, prieš tai 5 metus praleidęs Vokietijoje, pabėgėlių nuo karo stovykloje. 

1970 m. jis įkūrė kino filmų archyvą (Anthology Film Archives) – vieną didžiausių pasaulyje avangardinio filmo archyvų. Jis yra prestižinių mokslo ir akademinių įstaigų garbės daktaras bei profesorius, tarptautinių kino festivalių laureatas, apdovanotas reikšmingomis premijomis. 

Viena iš jų – tai 2017 m. gruodžio 3 dieną Frankfurte prie Maino video medijų bienalės „B 3“ metu įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. 

Šio straipsnio autorei, 2017 m. pabaigoje ruošiantis J. Meko jubiliejiniam renginiui „Sniego ilgesys“ Biržų bibliotekoje, teko laimė susirašinėti su žymiuoju kraštiečiu. Jis sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Tai taupus žodžiais, bet gilus mintimis J. Meko interviu. Pats kūrėjas prie šio interviu pridėjo frazę, kad poetai žodžiais nesišvaisto ir prašė, kad be jo žinios nebūtų pakeistas nei vienas žodis ir net kablelis…

-Gerbiamas Jonai, kokiomis nuotaikomis gyvenate?

– Gyvenu normaliai, nesiskubindamas, žingsnis po žingsnio, žiūrėdamas ne atgal, bet į priekį, ir grožėdamasis pasauliu.

– Jeigu būtų galima atsukti laiką atgal, į 1944 metus, kai išvykote iš namų ir Lietuvos su broliu Adolfu, ar dabar pasielgtumėte taip pat?

– Taip. Jeigu reikėtų pakartoti gyvenimą, jį pakartočiau lygiai taip, kaip dabartiniam gyvenime. Kodėl? Nes niekas nebuvo mano planuota. Viskas buvo suplanuota angelų. Aš nežinau, o jie žino. 

– Įsivaizduokime – jūs grįžtate į Semeniškių kaimą, pilną gyventojų ir judesio. Koks būtų pirmasis jūsų darbas kaime ir gimtojoje sodyboje?

– Sustočiau ir pasakyčiau: čia įvyko stebuklas… 

Tikrą, be stebuklo versiją galite matyti mano filme „Prisiminimai iš kelionės po Lietuvą“. Aš grįžtų namo. Ir pirmiausia aš einu prie šulinio atsigerti Semeniškių vandens! Ir sakau: O nerasi  niekur tokio vandens, kaip Semeniškių vanduo…

-Viename savo interviu esate sakęs, kad pirmoji pažintis su kinu jus „ištiko“ Biržuose, kai buvote gimnazistas. Simboliška, kad pats pirmasis jūsų pamatytas kino filmas buvo amerikietiškas. Ar tada, būdamas gimnazistas, galėjote nors kiek nujausti, kad pats tapsite kino kūrėju?

– Ne, aš dar tada nebuvau Biržuose. Ketvirto skyriaus pabaigos proga Laužadiškio pradžios  mokyklos mokytoja Šernienė  (kuri, tarp kitą ko, buvo pirma, kuri mane pavadino poetu…) nutarė  mus nuvežti į Biržus, į kiną! Tai taip aš ir pamačiau pirmą filmą savo gyvenime, kažkokią melodramą. Nieko iš to filmo neprisimenu, bet prisimenu labai gerai trumpą filmą su Miki Mausu, kurį parodė prieš melodramą. O kad aš kada nors tolimoj ateity ir pats įsivelčiau į kiną, ta mintis buvo dar gerai paslėpta po angelo sparnu.

– Kokie jūsų prisiminimai iš Biržų gimnazijos, kuri 2017 m. lapkritį  šventė 100-ąsias metines?-

– Aš palyginant gana trumpą laiką praleidau Biržų gimnazijoje. Bet veidai prisimena. Draugų. Mokytojų. Girdžiu juoką. Jaunystės pradžia. Ir konfuzija. Keli tušti suolai vieną rytą. Išvežimai. Knygos. Knygos.

– Sakote, kad nefilmuojate, o videografuojate. Ką dabar videografuojate? O ką rašote?-

Ką filmuoju galite matyti internete: jonasmekasfilms.comKą rašau – ten pat. Gyvenimas eina toliau. Žingsnis po žingsnio…

– Jūs vis dar puikiai rašote ir kalbate lietuviškai. Ar gyvenant tarp Soho menininkų, sėdint Manheteno kavinėse, klaidžiojant po beribį Niujorką ir pasaulį lietuvių kalba jums vis dar svarbi? Gal ir papilietišką tarmę pamenate?

– Aš visados būsiu papilietis. Aš nu Popilia.

– Ką nusinešėte į Ameriką ir pasaulį iš „basų kojų kultūros“ ? Tai jūsų išsireiškimas apie žmogaus vaikystę, kuri iš dalies ir nulemia tai, kas tokie esame.

– Kai išvažiavau iš Lietuvos, aš išsivežiau savo vaikystę.  O ji buvo didelė ir graži, nes mano vaikystė buvo Semeniškių Rojuje. Tai išsivežiau su savim to Rojaus gabaliukus ir juos vis saugau, ir kartais pasidalinu su kitais.

– Mielas Jonai, palinkėkite ką nors biržiečiams…

– Gero vėjo biržiečiams ir papiliečiams! Iš Rojaus pusės! 

Semeniškių dangus (Benn Northover nuotr.)

2018 m. vasarą, pratęsiant šį interviu, elektroniniais laiškais susirašinėjant su J. Meku, paklausiau jo, kodėl dažname straipsnyje užsimenama, kad jis nepalaiko jokių ryšių su Lietuva. Jis atsakė taip: 

-Žmogus gali gyventi Lietuvoje ir neturėti jokių „ryšių“ su Lietuva.  Dauguma lietuvių taip ir gyvena. Jie gyvena  kokiam savo  kampely, gatvelėje, kaimely ir dirba ką dirbę, ir jie laimingi, ir jiems jokie „ryšiai“ nesvarbu. Ir jie mirs laimingi ten, kur gimė, augo, vaikus augino, balsavo rinkimuose ir taip toliau… Galbūt ir ne šimtu procentų laimingi buvo/yra jų gyvenimai, bet jie yra normalūs gyvenimai. Jie gyvena ant žemės, jų ryšiai yra vietiniai, beveik po kojom. Iš jų susideda kraštas, kuris vadinasi Lietuva.

Bet yra kitų, kurių likimai/gyvenimai yra komplikuotesni.  Kiekviena organizuota ar organiškai išsivysčiusi grupė žmonių turi miestus, vyriausybes, valdžias ir žmones, kurie kontroliuoja ir prižiūri visą kraštą taip, kad visi būtų laimingi… Ir jų, šitų „kitų“, ryšiai su kraštu, kuris vadinasi Lietuva, jau daug komplikuotesni. Likimas, ar galite tai vadinti ir Dievu, jiems yra davęs kitokius gyvenimus, atsakomybes, darbus, kad žmonija tęstų savo dvasinę ir materialinę evoliuciją į Šviesą ir Dangų, nors ir tas kelias yra pilnas minų. Bet, nežiūrint visko, jų ryšiai su kraštu, kuris vadinasi Lietuva, yra lygiai tvirti, kaip ir tų, kurie stovi basom kojom ant juodos žemės; nežiūrint to, kad tie, kurie stovi basi ant juodos žemės, kartais, ar ir dažnai, mano, kad  tie kiti jau yra praradę „ryšius“ su žeme… Jų ryšiai su kraštu, žeme, kuri vadinasi Lietuva, jau yra ant kitos plotmės, ne tiesioginiai, ne basų kojų ant juodos žemės ryšiai…

Man Visagalis parinko dar skirtingesnį likimą. Jis mane išmetė į pasaulį. Visagalis nutarė, kad man reikia nukirpt tiesioginį ryšį su kraštu, kuris vadinasi Lietuva, ir surišti mane su ja kitais, komplikuotesniais ryšiais, su kitu kūnu, kuris vadinasi Pasaulis; su kitokiomis atsakomybėmis, pareigomis, Likimo/Visagalio suplanuotomis. Nieko po saule nėra atsitiktino. Viskas yra  duota, suplanuota, atvirai, bet absoliučiai nepakeičiamai. Aš nežinau, kodėl ir kas yra „tikra“ mano gyvenimo paskirtis, bet žinau, kad viskas turi gilesnę, man neatskleistą prasmę. Viskas, ką darau, yra surišta lygiai  su iš kur atėjau (iš Semeniškių kaimo, iš krašto, kuris vadinasi Lietuva) ir kur esu (Pasauly).  

Tu klausi, ir yra kiti  jau manęs klausę, kodėl „nepalaikau ryšių“ su Lietuva!

Jonas Mekas

Mano ryšiai su kraštu, kuris vadinasi Lietuva, yra absoliučiai nenutraukiami, nes jie nėra mano kontrolėje. Jie negali būti nutraukti, nes jie, tie ryšiai, nėra ant materialios žemės: man yra likimo duotos visai kitokios pareigos, darbas, negu pirmųjų mano apibūdintų grupių tautiečių, tautos, kuri vadinasi Lietuva.  

Mes, lietuviai, bet tas yra ir su visom mažom tautom, mes visi linkę  greit „nurašyti“, išbraukti iš savo tarpo tuos savo kitus bendratautiečius, Likimo išmestus į tolimus kraštus, kurie tampa pripažinti tuos kituos kraštuos, o kartas ir visame pasauly, savo darbais prisidedančiais prie pasaulinės žmonijos kultūros išsivystymo. Mes žiurim į tuos savo tautiečius, lyg jie būtų jau nutraukę „ryšius“ su savo kraštu.  Mes pamirštame, kad tautos yra viena didelė šeima, ir kad kiekviena tauta yra tiek svarbi pasauliniame tautų, žmonijos kontekste, kiek ji prisideda prie visos tautų šeimos dvasinio augimo, pakeliui į Šviesą.

Likimas išmetė mane iš Semeniškių be mano planų ar noro, kad aš ten, krašte, kuris vadinasi Amerika, uždokumentuočiau lietuvių išeivių, emigrantų, karo ir politinių pabėgėlių gyvenimą, likimus filmuose AR BUVO KARAS, PRAPUOLĘS ir ROJUS DAR NĖRA PRARASTAS.  

Likimas išmetė mane iš Semeniškių, kad vėliau uždokumentuočiau filme  PRISIMINIMAI IŠ KELIONĖS Į LIETUVĄ mano vaikystės lietuviško kaimo  detales; mane Likimas išmetė iš Semeniškių, kad vėliau uždokumentuočiau filme LIETUVA IR SOVIETŲ SĄJUNGOS SUGRIUVIMAS Lietuvos išsilaisvinimo laikotarpį pasauliniam kontekste. Ir Likimas mane išmetė iš kaimo, kuris vadinasi Semeniškiai, kad parašyčiau su skaudancia atmintim SEMENIŠKIŲ IDILIŲ  ciklą, kuris daugiau negu bet kitas poezijos ciklas uždokumentuoja lietuviško kaimo fragmentus, jo žmones, jų darbus, taip, kaip aš viską pergyvenau, gyvenau prieš Likimui mane išmetant į pasaulį.  

Ir viskas, ką aš čia prabėgom išvardinu, yra mano „nematomi“, ne „materialūs“ „ryšiai“ su kraštu, kuris vadinasi Lietuva. Ryšiai, kurie riša mane su Lietuva, ir nėra tos savaitės, kai manęs kuri nors Lietuvos ambasada, konsulatas ar kuris nors muziejus – nuo Buenos Airėse iki Tokijo,  iki Seulo, iki Romos, iki Toronto – neprašo siųsti jiems tuos filmus, tas knygas ir taip toliau, nes mes turim tiek nedaug, ką  pasauliui apie  save parodyti. Maži šitie ryšiai, bet jie tikri, ir jie žiūri ant ekrano, ir mato, ir žino, kad yra toks kraštas, kuris vadinasi Lietuva.

O jūs man tada sakote: O, tas Jonas Mekas jau ne lietuvis, jis nebepalaiko jau jokių ryšių su Lietuva… O aš šypsaus: tegu, tegu… Jie nežino, kad aš visados degu Lietuva. Bet jiems nereikia to žinoti.

Mano likimas, mano darbai, mano gyvenimas yra planuojami Visąžinančio absoliučiai taip, kaip reikia, kaip buvo suplanuota Pačioje Pradžioje ten, Iš Kur Atėjau. Tai aš šypsaus ir dirbu toliau. Tegu, tegu. Aš vis degu.

Jonas Mekas

Skaitykite daugiau