Jonas Mekas

Filmininkas, poetas, menininkas, avangardinio kino „krikštatėvis“

Benn Northover nuotr.

Tėvai išmokė mane visko, kas giliai viduje aš esu. Vėliau, savo klajonių toli nuo namų metais, ant viršaus užliejau stambų sluoksnį civilizacijos – tarsi glaistą ant pyrago.

Jonas Mekas

Kai sovietų tankai įriedėjo į Lietuvą, su tėvais dar gyvenau mažame žemdirbių kaimelyje. Kelios dienos iki šio įvykio vyresnysis brolis Povilas davė man mažą fotoaparatą. Tad tuomet, kai mano tėvai ir kaimynai išgąstingai pro užuolaidomis uždangstytus langus stebėjo dulkėtais kaimo keliukais riedančius rusų tankus ir vilkstines sunkvežimių su kariais, aš, kaip ir pritinka būsimam esminių mūsų civilizacijos akimirkų kronikininkui, išbėgau į kelią ir, klik, užfiksavau pirmąjį savo gyvenimo kadrą.
Tačiau dar neišsisklaidžius fotoaparato spragtelėjimo garsui rusų kareivis, kažkokio rango leitenantas, pribėgo prie manęs, stvėrė fotoaparatą iš rankų, išplėšė juostelę, patį fotoaparatą numetė ant žemės ir sutrypė pakelės dulkėse savo karišku batu. Tada jis bedė pirštu į namą ir sušuko rusiškai taip, kad supratau nė nemokėdamas kalbos: „Bėk, kvaily, bėk namo, kol aš…“
Štai taip prasidėjo mano filmininko kelias…

Nejaučiu pernelyg didelio optimizmo dėl Vakarų civilizacijos… Mes jau nudardėjome tolimą kelią griaudami žemę ir dangų (dvasią).

Lietuva, kuri taip džiūgavo Islandijai pripažinus jos tik ką atgautą nepriklausomybę, dabar, nepripažindama palestiniečių teisės į savą nepriklausomą valstybę, praranda savo pačios teisę į nepriklausomybę.

Adolfas Mekas, Kaselis, 1948 m.

Antrojo pasaulinio karo metais bėgdami iš priverstinio darbo stovyklos greta Hamburgo ir beveik pagauti karo policijos Flensburge, kai bandėme kirsti sieną su Danija, aš ir mano brolis Adolfas sugebėjome įsimaišyti į didžiulę minią vokiečių pabėgėlių iš Rytų. Tai mus išgelbėjo. Kartu su vokiečių pabėgėliais buvome nusiųsti pas vietinius ūkininkus, kuriems reikėjo darbininkų, nes didžioji dalis vyrų tarnavo kariuomenėje. Ten ir sutikome karo pabaigą – vokiečių ūkyje mažame Havetofto miestelyje. Ūkininkas mūsų nieko neklausinėjo, tik buvo laimingas, kad mokame ūkio darbus.

Negaliu įsivaizduoti, kas būtų nutikę mano broliui ir man, jei būtume likę Lietuvoje. 1971 metais, kai po ketvirčio amžiaus mums buvo leista aplankyti motiną, ji mums pasakojo, kad netrukus, į Lietuvą grįžus sovietinei okupacijai, slaptoji policija apsilankė namuose ir klausinėjo mūsų. Kai tėvai atsakė nežiną, kur mes, jie iš tvarto išsivedė visas karves, arklius ir kitus gyvulius, išrikiavo juos prie sienos, o tada mano mamai ir tėčiui taip pat stovint prie sienos pradėjo šaudyti. Nušovė visus gyvulius, tačiau paliko mano tėvus… Tada, garsiai juokdamiesi, išėjo…

Viljamsburgas, Bruklinas, 1950 m.

Kai 1949 metais atvykau į Niujorką, penkerius metus praleidęs pokario Europos „dipukų“ stovyklose, maniau, kad angelai išmetė mane prie pat rojaus vartų… Iš tiesų, galutinė stotelė, kurią man ir broliui numatė Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra, buvo Čikaga, kur mudviejų jau laukė darbai kepykloje… Tačiau žvelgdami į Niujorko dangoraižius tarėme: „Mes esame čia ir mes čia pasiliksime! Būtų kvaila keliauti į Čikagą, kai esi Niujorke!“
Taip, toks buvo mūsų pasirinkimas. Jokio kambario, jokios lovos, jokių pinigų, jokio darbo. Tačiau stvėrėme šią galimybę. Buvome tarsi dvi sausos kempinės, pasirengusios sugerti viską, ko trūko per karus ir okupacijas, tačiau dabar buvo čia – visur aplink mus. Mes aklai iki dugno nirome į tai…

Tikrasis grožis… Taip, tikrasis grožis… Jis visas yra stebėtojo akyje…

Jonas Mekas

Vyrui moteris, kurią jis myli, yra graži, ir nesvarbu, ką galvoja kiti… Privalu perskaityti apžvalgas, pasirodžiusias po Beethoveno 9-osios simfonijos premjeros: ji buvo nurašyta kaip bjauri, triukšminga nesėkmė. Arba Stravinskis… Arba Van Goghas… Laikai keičiasi, keičiasi ir melodijos…

365 dienų projektas: 2007 metais nusprendžiau kiekvieną dieną sukurti po trumpą filmą ir paskelbti jį savo internetinėje svetainėje. Visa tai prasidėjo kaip asmeninio gyvenimo apskaita. Tačiau mano gyvenimas yra labai užimtas – dėviu daug skrybėlių, kaip kad jie sako, tad projektas greitai nebeišsiteko asmeninėje erdvėje. Jis tapo tam tikra antropologine veikla. Pagrindinis iššūkis buvo sugauti kai kuriuos esminius aplink mane verdančio gyvenimo momentus. Privalėjau būti labai atviras viskam, kas vyko aplink, kad ir kur būčiau. Privalėjau neprarasti nė vienos dienos, nors tais metais daug keliavau. Tai buvo labai labai intensyvūs metai.

Kino kūrėjų kooperatyve, Niujorkas, 1962 m.

Man Bruklinas yra ateities Paryžius. Praėjus dešimtmečiui žmonės dukart pagalvos, kur keliauti: į Paryžių ar Brukliną. Šiandien geriausias puikių restoranų, muzikos vietų, kavinių, bistro ir knygynų pasirinkimas yra Brukline, o ne Manhatane. Tuo pat metu Paryžius tampa naujuoju Bruklinu… O San Franciską kažkas taikliai pavadino „susiraukšlėjusiu Bruklinu“…

Tačiau viskas, ką dabar pasakiau yra 360 laipsnių priešinga 1949 metų Bruklinui, kuriame aš įsikūriau. Buvau Viljamsburge, kuris tada buvo viena vargingiausių Bruklino dalių ir kuriame įsikūrė daugelis rytų europiečių imigrantų, tarp jų ir lietuviai. Čia aš buvau priešais rojaus vartus, kaip kad mačiau Niujorką, tačiau vis dėlto skaistykloje. Po pragariškų karo, okupacijų ir penkerių „dipukų“ stovyklose praleistų metų atsidūriau skaistykloje. Prireikė trejų sunkaus darbo metų, kol sugebėjau iš Viljamsburgo pabėgti į rytinę Žemutinio Manhatano dalį, kur ir prasidėjo mano tikrasis gyvenimas.

Kažkur Brukline, apie 1952 m.

Mano pirmoji kamera buvo 16 mm „Bolex“ kamera, kurią atvykęs į Niujorką nusipirkau prabėgus 3 mėnesiams. Ji man puikiai tarnavo daug metų, iki tos dienos, kai jaunas bičiulis filmininkas ją pasiskolino norėdamas nufilmuoti protestuotojus, bandančius neleisti Amerikos branduoliniam povandeniniam laivui įplaukti į Niujorko uostą. Vieną akimirką valtis, kuria jis plaukė, apsivertė ir mano „Bolex“ atsidūrė jūros dugne… Filmininkas Ray’us Wisniewskis, tokia buvo jo pavardė, buvo geras plaukikas ir sugebėjo ištraukti kamerą iš seklių uosto vandenų. Tačiau sūrus vanduo padarė nepataisomą žalą ir ji niekada nebeveikė, tad turėjau įsigyti antrąją „Bolex“. (Per savo filmininko karjerą turėjau penkias…)

Nemėgstu kalbėti apie kiną. Mėgstu jį kurti. Esu kūrėjas, ne kalbėtojas. Tylą mėgstu labiau nei kalbėjimą.

Jonas Mekas
Benn Northover nuotr.

Niekada nieko neišmetu… Jei kas nors patenka į mano loftą, tai turbūt turi prasmę – taip turėjo būti parėdyta angelų. Kai kas mane pavadino archyvaru, nes mano vietoje pilna daiktų. Tačiau aš nesu archyvaras. Nekolekcionuoju daiktų, tiesiog nieko neišmetu. Ir puikiai žinau, kur kas padėta. Per minutę galiu atrasti smulkiausią daiktelį, padėtą prieš dešimtmetį. Matote, esu dienoraštininkas ir niekada nežinau, ko ir kada man prireiks, nes viską panaudoju dirbdamas. Visi daiktai mano namuose yra darbo medžiaga. Šiuo atžvilgiu seku savo tėvu: jis už kluono turėjo sukaupęs daug daiktų, niekada nieko neišmesdavo ir visoje krūvoje visada rasdavo reikalingą daiktą. Kai prireikdavo, jis būdavo tikras, kad turi tai, ko reikia…

Visada prisiminsiu susitikimą su Aldousu Huxley’u… Man teko palaima sutikti, leisti laiką ir dirbti su daugeliu „žymių“ žmonių, tačiau šis susitikimas buvo tikrai ypatingas. Jis truko vos dvi ar tris sekundes. Buvo 1956 metai. Viskas nutiko Los Andžele. Nežinau, kaip, tačiau kalbantis su mane apnakvidinusiu žmogumi, pokalbis pakrypo apie ploną, tačiau labai rimtą A. Huxley’o knygą „Suvokimo durys“. Prisipažinau, kad niekada jos neskaičiau. Puiku, tarė jis, rytoj mes eisime į „Edmunds“ knygyną ir ją įsigysime, privalai ją perskaityti. Kaip pasakyta, taip padaryta. Kitą dieną nukeliaujame į „Edmunds“, žvelgiu į specialiai atrinktų knygų lentyną, ir štai ji – maža knygelė. Paimu ją, atsiverčiu, žvelgiu į tekstą, tada visiškai nesąmoningai pakeliu akis ir tiesiai priešais save už lentynos pamatau šį aukštą vyrą, taip pat laikantį knygą rankose ir žvelgiantį į ją. Tada jis pakelia galvą ir dvi sekundes mes su nuostaba žiūrime vienas į kitą – vos dvi ar tris sekundes, tik tiek. Tada grįžtame prie savo knygų. Niekada nebuvau sutikęs Huxley’o, niekada nemačiau jo nuotraukos, tačiau tą akimirką, kai mūsų akys susitiko, buvau visiškai tikras, kad tai jis. Man atrodė visiškai normalu, kad tą akimirką jis buvo ten. Tad visai nenustebau, kai žmogus, pas kurį svečiavausi, palietė mano alkūnę ir sušnabždėjo: „Tai Huxley’s, ar matei jį?“

Būti sulaikytam dėl kaltinimų nešvankybėmis parodžius filmus „THE FLAMING CREATURES“ („LIEPSNOJANČIOS BŪTYBĖS“) ir „UN CHANT D’AMOUR“ („MEILĖS DAINA“) man yra labai normalus dalykas – nieko čia ypatingo. Tikiu, kad reikia daryti tai, ką jauti esant teisinga, net jei tai ir prieštarauja nusistovėjusioms taisyklėms. Taisykles kuria žmonės ir žmonės jas keičia keičiantis visuomenei. Menininkai dažniausiai yra pirmieji, kurie meta iššūkį įsigalėjusioms normoms. Laikai parodė, kad buvau teisus: po dvejų ar trejų metų Niujorke buvo panaikinti kaltinimai dėl nešvankumo.

Jurgis Mačiūnas su Lennonais, 1971 m.

Kartą į Woodster’io gatvės 80-ąjį namą, kuriame Jurgis Mačiūnas 1967 metais įsteigė pirmąjį kooperatyvą, Jurgis vakarienės pakvietė Johną Lennoną, Yoko Ono ir Andy Warholą. Tuo metu jis gyveno pastato, kuris buvo dalis kino kūrėjų kinotekos, rūsyje. Kadangi jis neturėjo pinigų būsto nuomai, leidau jam ten dirbti ir gyventi. Tą ypatingą vakarą jis patiekė savo žymiuosius koldūnus. Jis labai didžiavosi savo koldūnais, tačiau aš visada maniau, kad jie yra blogiausi kada nors mano valgyti ar bandyti valgyti koldūnai. Jie buvo gaminami iš šaldytos tešlos ir labai prasto skonio. Stebina tai, kad rodėsi, jog visi jais mėgaujasi. Warholas labai gerbė Jurgį, nors pats Jurgis skeptiškai vertino Warholo meną… Tačiau jis mėgo filmus „Sleep“ („Miegas“) ir „Eat“ („Valgymas“).

„FLUXUS“ judėjimas yra tai, ką iš jo pasidarai. Mirus „Fluxus“ judėjimo įkūrėjui Jurgiui Mačiūnui, maždaug trisdešimties „Fluxus“ menininkų buvo paprašyta pateikti savąjį „Fluxus“ apibrėžimą. Kiekvienas pateikė visiškai skirtingą apibrėžimą… Mano atsakymas paprastas: „Fluxus“ yra Jurgis Mačiūnas. Visame tame, ką jis darydavo, būdavo šiek tiek šypsenos, žaidimo, kvailiojimo. Jis viską vertindavo labai labai rimtai, tačiau tuo pačiu metu jo veide visada būdavo šypsenėlė. Tai ir yra „Fluxus“, tai ir yra tai, ko labiau nei bet kada anksčiau reikia pasauliui: mažos, subtilios, lengvos šypsenos. Kas taip pasakė? „Angelai gali skraidyti, nes jie į save nežiūri pernelyg rimtai…“

© Jono Meko asmeninis archyvas

Labai dažnai kartu su Jurgiu Mačiūnu eidavome į švediško stalo restoraną Manhatane. Jo nebėra. Tai buvo Jurgio mėgstamiausias restoranas, nes už tą pačią nustatytą kainą galėjai valgyti kiek panorėjęs. Prieš mums ten einant jis pasakė laikysiąsis kelias dienas pasninko, kad galėtų suvalgyti daugiau… 7-ajame dešimtmetyje jis buvo labai neturtingas, gyveno iš grašių. Didžiąją dalį savo tuo metu sukurto meno jis išdovanojo draugams ar pardavė už menką sumą, kurios reikėjo, kad išgyventų šią dieną.

Avangardinis kinas dažnai būna nesuprastas dėl istoriškai paveldėtos, tačiau nedėkingos avangardinio meno etiketės. Iš tiesų tai, ką čia turime yra nenaratyvinė, poetinė kino forma, kurios atitikmenų galima rasti literatūroje, įvairioje rašytinėje poezijoje. Metas kino kritikai ir kino istorijai pasivyti laiką, kad apie kiną būtų diskutuojama atsižvelgiant į skirtingas jo formas, o ne „žanrus“, primestus rašytojų, susipažinusių tik su viešuoju naratyviniu kinu.

Tiek Salvadoras Dali, tiek Johnas Lennonas turėjo gebėjimą atradimams, visiškai nenuspėjamiems posūkiams bet kurioje situacijoje, bet kuriuo metu. Jie buvo tarsi improvizacijos mašinos. Manau, jų paslaptis – nuolatinis jautrumas aplinkai, iš kurios be jokio pasipriešinimo bet kuriuo metu galėjo kilti bet kokia nauja idėja.

Jonas Mekas

Daugiausia laiko Andy Warholas praleisdavo savo dirbtuvėse, studijoje, kuri pritraukdavo daug tiek vietinių, tiek iš kitur atvykstančių gerbėjų. Nežinau jokio kito menininko, kuris būtų buvęs toks atviras, toks malonus svetimiems. Jis buvo jiems kaip tėvas: niekada jų neplūsdavo, visada priimdavo tokius, kokie yra, dažnai nešykštėdavo ir patarimų. Kartą, kai buvau kažkuo užsiėmęs ir paprašiau savo asistento atsiliepti telefonu, man jis taip pat davė patarimą. Paskambino Andy. „Visada privalai pats atsiliepti į skambučius“, – pareiškė jis, kai perėmiau ragelį. Jis pats visada taip darydavo, kai paskambindavau jam.

Jonas Mekas su Andy Warholu, 1972 m.

Nedaug žmonių žino, kad esu bulvinių blynų specialistas! Iš tiesų esu ir kvietinių blynų specialistas… Tie mano draugai, kurie ragavo šių blynų, negali jų valgyti niekur kitur… Šio meno išmokau iš mamos. Tai yra menas, kurio neišmoksi jokiose virėjų mokyklose.

Negyvenu pagal planus, nes tokių neturiu ir bet kas, kas nutinka savaime, dažniausiai yra gerokai įdomiau ir geriau. Jau seniai pastebėjau, kad sprendimai, kurie gimsta natūraliai, yra žymiai geresni nei suplanuoti.

Tad lioviausi kurti planus ir priiminėti sprendimus. Aš visiškai priklausau nuo angelų ir, rodosi, jiems tai patinka, nes jie laiko mane labai užimtą…

Jonas Mekas

JUDĖDAMAS PIRMYN MAČIAU TRUMPUS GROŽIO BLYKSNIUS: yra filmas, kurio epicentre – mano šeimos gyvenimas. Tai ilgas, kone penkių valandų filmas. Jis privalėjo būti ilgas, kad iš tiesų įtrauktų žiūrovą į mano gyvenimo aplinką. Kadangi jis nėra apie kokį nors vieną „dramatišką“ įvykį, jis beveik apie nieką. Prireikia laiko įsijausti į kasdienio gyvenimo „niekį“: jo malonumus, nuotaikas, smulkius ir nereikšmingus įvykius. Jie privalo lėtai kauptis, kad pradėtų įgyti prasmę ir esmę. Visa tai sukasi aplink gyvenimo prasmę…

Pauliaus Kazlausko nuot.

„NIEKADA NEPAJĖGIAU IŠ TIESŲ IŠSIAIŠKINTI, KUR PRASIDEDA MANO GYVENIMAS IR KUR JIS BAIGIASI.“ KODĖL? Tai yra didysis „kodėl“. Aš visada, maždaug nuo 17 metų, buvau įsitraukęs į viešą veiklą: tiek įprastinę, tiek pogrindinę. Niekada niekas nevyko pagal mano planą, tik iš būtinybės. Taip buvo Lietuvoje, taip buvo „dipukų“ stovykloje, taip buvo ir tebėra Niujorke. Dvimėnesinis kino žurnalas „Film Culture“, žurnalo „The Village Voice“ skiltis „Movie Journal“, Kino kūrėjų kooperatyvas, filmininkų kinoteka, Filmų antologijos archyvas ir t. t. Tai buvau aš ir kartu ne aš, kuris visa tai darė. Man viso to pačiam tikrai nereikėjo; buvau visiškai laimingas su savo poezija. Tačiau kažkaip visados tekdavo visa tai daryti, viską koordinuoti, viskam prašyti pinigų, už tai sėsti už grotų, taigi galiausiai didžiąją dalį laiko nebebuvau tikras, kas visa tai daro – veikiau tarsi transo būsenos. Tai, kas iš tiesų buvo daroma mano, ir tai, kas buvo daroma angelų, tapo viena, neatskiriama mano gyvenimo ir laikų dalimi.

Tačiau, kol visa tai vyko, tikrasis aš – mažas kaimo berniukas, mažas žemdirbys – vis dar gulėjo po medžiais savo vaikystės giriose, ant minkštų samanų, žiūrėdamas į mėlyną dangų, klausydamasis vabalų, paukščių, medžių lapų ir svajodamas…

Jonas Mekas

Skaitykite daugiau