Karikatūristas
„Tikėjausi sutikti juodaodį. Dievas turi humoro jausmą!“ – susitikimą su dainininku Harry’u Belafonte prisiminė karikatūristas, Pietų Afrikos litvakas Jonathanas Shapiro, pasaulyje daugiau žinomas Zapiro pravarde. Jo karikatūros taikliai iliustruoja politikos pasaulio įvykius, ypač kovą prieš apartheidą.
Jonathan Shapiro
DRĄSAUS AKTYVIZMO MENAS
Jau daugiau nei 30 metų piešiate karikatūras ir šaržus. Kaip prasidėjo jūsų, kaip karikatūristo, kelias?
Pirmąją savo karikatūrą sukūriau dar studijų laikais, universitete studijuodamas architektūrą. Pamenu, nupiešiau vieną iš savo dėstytojų – mano darbas jam labai nepatiko, nes itin taikliai pavyko atskleisti jo dvilypę asmenybę. Tas šaržas sulaukė didelio aplinkinių dėmesio, o tai mano dėstytojui dar labiau nepatiko. Negana to, jis nusprendė jį viešai iškritikuoti, tokiu poelgiu tik dar labiau apsikvailindamas. Būtent tada supratau, kad man šis darbas patinka ir, svarbiausia, galiu jį atlikti gerai. Vėliau, jau 1994 m., sulaukiau įtakingo leidinio „Mail and Guardian“ redakcijos skambučio – man pasiūlė tapti laikraščio karikatūristu. Daug negalvojęs, pasiūlymą priėmiau. Būtent tada ir prasidėjo mano, kaip karikatūristo, gyvenimas. Tai buvo be galo įdomus metas: Nelsonas Mandela tapo Pietų Afrikos Respublikos prezidentu ir valdžią perėmė Afrikos nacionalinis kongresas (ANK). Tai buvo mano karjeros pradžia.
Koks ryšys tarp jūsų darbo ir aktyvaus dalyvavimo politinėje veikloje?
Visada buvau socialiai ir politiškai aktyvus pilietis. Toks buvau dar prieš pasirinkdamas karikatūristo karjerą. Mesti architektūros studijas ir vietoj jų pasirinkti vizualiuosius menus nusprendžiau Pietų Afrikai neramiu metu, kai buvo paskelbtas karinis įstatymas. Atsisakius tarnauti kariuomenėje grėsė kalėjimas, bet palikti šalies taip pat nenorėjau. Pasirinkau kariuomenę, tačiau atsisakiau turėti ginklą. Tokia mano pozicija sukėlė didelį kariuomenės pareigūnų nepasitenkinimą ir priešiškumą, juolab kad tai pasirinkau dėl politinių priežasčių. Po šešių ar septynių savaičių persekiojimo man buvo įduotas netikras ginklas. Ir nors likau ištikimas savo įsitikinimams, jaučiausi lyg vaikščiojanti karikatūra. Būdamas kariuomenėje, laiko veltui neleidau. Man prisijungus prie Išsilaisvinimo sąjūdžio judėjimo (Jungtinio demokratinio fronto), vos po kelių savaičių buvau suimtas. Pradėjau piešti karikatūras organizacijoms, kurios nepalaikė apartheido ir kovojo prieš karinį įstatymą. Sukūriau ir kampanijos „The End Conscription“ logotipą.
Asmeniškai pažinojote Nelsoną Mandelą. Ką jums tai reiškia?
Kartu su Nelsonu Mandela ir kitais svarbiais politiniais veikėjais kalėjau tame pačiame kalėjime. Daug bendraudavome. Ši pažintis ir patirtis man yra be galo svarbi. Džiaugiuosi, kad mano darbas buvo pripažintas ir turėjo nemažą įtaką visuomenėje. Tai yra neįtikėtina.
Ar turint tokių žmonių palaikymą ir pripažinimą, nebuvo pavojaus, kad kritiškas požiūris ir įžvalgumas susilpnės?
Nemanau. Visada žinojau, kad piešdamas karikatūras privalau ne tik išlaikyti konstruktyvią kritiką, bet ir rasti būdų palaikyti Afrikos nacionalinį kongresą ir skleisti reikiamą žinutę. Džiaugiuosi, kad nepaisant kritikos pavyko išlaikyti gerus santykius su aukščiausiais valstybės vadovais, ypač Nelsonu Mandela. Kartą jis man paskambino norėdamas pasikalbėti apie laikraštį, kuriame buvo spausdinamos mano karikatūros. Baigiantis pokalbiui, jam pasakiau, kad mane nustebino ne tik jo skambutis, bet ir faktas, kad praėjus ketveriems metams nuo mūsų pažinties, jis vis dar palaiko mano darbus, nors negailėjau kritikos strėlių Afrikos nacionaliniam kongresui ir vyriausybei. Tada jis man atsakė: „Toks tavo darbas.“
Kas yra jūsų varomoji jėga?
Dirbdamas tokį darbą, privalai reaguoti… Normalu, kad gali sulaukti kritikos ar skirtingo žmonių požiūrio. Tai karikatūristo gyvenimo dalis. Jei pastebi įvykį, kuris verčia savęs klausti, kaip tai galėjo įvykti, tai suteikia pakankamai motyvacijos veikti. Šis jausmas tebėra gyvas iki šiol.
Kas jus sieja su Lietuva?
Abiejų mano tėvų šaknys yra lietuviškos, ypač tėvo – jo šeima iš Lietuvos į Pietų Afriką atvyko dar 1906 m. Tiesa, jo senelis čia atvyko dar anksčiau, 1896 m., norėdamas pasirūpinti, kad atvykusi šeima turėtų geresnes gyvenimo sąlygas. Iki tol jie gyveno Plungėje, štetle*. Joje prieš kelerius metus lankiausi ir aš. Gaila, kad atvykęs neberadau nei senelio trobos (toje vietoje stovėjo gyvenamasis namas), nei to jausmo, apie kurį kalbėjo mano seneliai.
*Štetl – žydų žodis, jidiš kalba reiškiantis miestelį.
Koks jausmas jus aplankė pirmą kartą atvykus į protėvių žemę?
Iki šiol egzistuoja atotrūkis, kurį žodžiais labai sunku paaiškinti. Mano seneliai apie Lietuvą kalbėjo labai nedaug, nes norėjo susikurti naują gyvenimą ir užmiršti visus sunkumus, su kuriais susidūrė gyvendami Lietuvoje: pogromus ir ekonominį nepriteklių. Nemanau, kad jie pyko ar buvo nepatenkinti. Gailiuosi, kad apie Lietuvą jie kalbėjo tiek mažai. Šis jausmas mane aplanko gana dažnai.
