Juozas Budraitis

Aktorius, fotomenininkas, diplomatas

Gyvenimo mokykla pamažu išmoko labai daug. Idealistiniai įsivaizdavimai ir fantazijos pradeda dengtis plutomis, todėl į daugelį dalykų imi žiūrėti kritiškai. Aišku, jokiais būdais negalima savęs pervertinti.
Juozas Budraitis

Vaikystėje buvau gana kuklus vaikas, nors kartais mano veiksmai buvo akiplėšiški. Drausmė šlubavo tiek mokykloje, tiek universitete, tiek kariuomenėje. Vėliau viskas netikėtai apsivertė ir tapau be galo ramus. Negaliu tiksliai pasakyti, kas mane taip paveikė. Galbūt kinas ir tapatybės paieškos. Buvau smalsus ir mėgau skaityti. Visada norėjau sužinoti ką nors naujo, itin domino knygos apie asmenybes.

Turiu įprotį stebėti aplinką. Ypač žmones. Manau, kad šis ilgametis įprotis turėjo daug įtakos mano charakterio formavimuisi ir leido tapti daug gilesniu žmogumi. Nors mama man sakydavo, kad visada buvau pasinėręs į save.

Neįmanoma apsisaugoti nuo kito karto. Manau, kad kiekviename žmoguje įdiegta jam skirta programa, ir jis nugyvens savo gyvenimą kaip lemta. Kartais sunku paaiškinti, kodėl pasielgi vienaip ar kitaip, kodėl pasirenki vieną ar kitą sprendimą. Taip, galbūt tai charakterio savybė, perimta iš tėvų ir protėvių.

Dviprasmybės man svetimos. Esu linkęs priimti žmones nuoširdžiai, deja, tas nuoširdumas ir naivumas kartais atsisuka prieš mane patį. Galbūt dėl to ir neturėjau daug draugų. Gaila, kad tarp aktorių tiek nenuoširdumo ir netikrumo. Jo turėtų būti mažiau. Nors, kita vertus, ši yda egzistuoja ir valstybėje, kurioje kartais priimami nesuvokiami sprendimai, naudą nešantys tik išrinktai grupei žmonių, o ne visuomenei.

Pasigendu darbų tęstinumo, užtikrinančio geresnį pragyvenimo lygį šalyje. Juk dar visai neseniai turėjome bolševikų režimą, kuriame egzistavo „tas galima, o to negalima“ taisyklė. Turime būti sąžiningi patriotai, atsakingai atlikti savo darbą, o ne veidmainiauti. Meilė tėvynei pasireiškia konkrečiais darbais, ne tik žodžiais.

Iš prigimties nesu tikras artistas, nes niekada nestudijavau aktorystės. Save matau kaip egzistencinę asmenybę, transliuojančią žinutę per objektyvą čia ir dabar. Būtent jis registruoja tavo vidų ir visus smulkiausius niuansus.

Praeityje ieškojau egzistencinės filosofijos teorinių pagrindų. Sovietiniais laikais ji neegzistavo. Egzistencializmas buvo lyg keiksmažodis. Todėl šis ieškojimas buvo be galo svarbus, nes man atrodė, kad esu tame kelyje, kuriame turiu save analizuoti, auklėti ir pažinti.

Vaidinant teatre, vienas iš svarbiausių gebėjimų – perduoti jausmą žiūrovams, užburti juos ir prikaustyti jų dėmesį. Tai lyg dvasinis burbulas, bet ne visi šią savybę turi. Ji susideda iš įgimtų dalykų ir to, kas sukaupiama per gyvenimą.

Didžiausią malonumą jaučiu susitikdamas su žiūrovais. Per tokius susitikimus būna netikėtų ir neplanuotų atsivėrimo momentų, nes būtent kalbantis pavyksta atrasti tam tikras tiesas. Viena apie jas galvoti, bet visai kas kita jas išsakyti garsiai. Tada tikroji tiesa iškyla savaime, ir kartais net nustembi, kad pavyksta suformuluoti tam tikrą mintį, slypinčią tavyje.

Kai manęs paklausia, ar jaučiu nostalgiją aniems laikams, atsakau teigiamai. Aišku, tai nėra nostalgija to meto valstybės skleidžiamai ideologijai. Greičiau tai nostalgija tam laikui, kuomet buvau jaunas ir smalsus.

Niekada nevaidinau ideologiniuose filmuose. Man jie buvo ir yra svetimi. Kartais pasirinkdavau tuos vaidmenis, kuriuose norėdavau į save pažvelgti iš šalies.

Manęs nejaudina tokie apibūdinimai kaip „kino patriarchas“ ar „teatro korifėjus“. Jie manęs visiškai neveikia.
Juozas Budraitis

Geriausiai jaučiuosi namuose arba pas sūnų kaime. Būtent tada, paskendęs spengiančioje tyloje, randu ramybę ir palaimą, kuri atitolina nuo visiškai bereikšmių dalykų, tokių kaip pinigai ar politika. Tas tylos grožis ir jausmas, ypač kaime, yra ypatingas.

Nesistengiu analizuoti praeities. Jeigu ir pavyktų atsukti laiką, nemanau, kad mano veiksmai ar žingsniai pasikeistų, nes viskas būtų taip pat. Tikiu, kad kiekvienas yra lyg užprogramuotas. Žinoma, jei visuomenės formacija būtų buvusi kitokia ir Lietuvoje santvarka būtų išlikusi tokia, kokia buvo prieš karą, viskas būtų susiklostę kitaip. Vargu ar būčiau patekęs į kiną, tikriausiai būčiau tapęs mediku ar chirurgu, nes tokia buvo mano svajonė, jai nuosekliai ruošiausi. Tik ji išblėso tarnaujant sovietų kariuomenėje, nes praradau visas įgytas žinias ir bijojau, kad neįveiksiu konkurso.

Mano tėvas norėjo, kad tapčiau kunigu arba gydytoju. Būtent šių profesijų žmonės buvo mažiausiai priklausomi nuo santvarkos.

Kartais pagalvoju, kas yra tikroji gyvenimo tiesa ar prasmė, kas ją nulemia. Kiek tam įtakos turi mūsų genai ir vystymasis? Kas yra didesnė vertybė: mano tėvo pasirinkimas gyventi Lietuvoje ar jo brolio sprendimas pasitraukti į Vakarus ir gyventi laisvoje šalyje, kurioje apie Lietuvą galėjo tik pagalvoti? Mano tėvas buvo įsitikinęs, kad lietuviai turi likti Lietuvoje ir nebėgti iš jos. Juk mes, lietuviai, gyvendami savo žemėje, turime vienas kitą palaikyti ir darbuotis galvodami, kad Lietuva bus laisva. Taip auklėjami augome. Ir nors mano tėvas buvo persekiojamas ir niekur negalėjo rasti darbo, dėl to jis savo brolio niekada neteisė.

Niekada negalvojau, kad senstant entuziazmas pamažu ims blėsti. Deja, ateina laikas, atimantis daug malonių dalykų, kurie buvo neatsiejama tavo gyvenimo dalis. Žvelgiu į savo knygas, kurios anksčiau man buvo lyg artimi draugai ir teikė begalinį džiaugsmą, o dabar jų vis mažėja. Anksčiau negalėdavau sulaukti, kada sugrįšiu namo ir, pabendravęs su namiškiais, pulsiu skaityti. Galbūt ir laiko stoka kiek paaštrindavo tą jausmą. Bet kai esi jaunas, galvoji, kad ta pabaiga kažkur toli ir ji laukia kažko kito, ne tavęs. Bet kai metų susideda krūva, supranti, kad ji netoli. Nori nenori, tai išlenda iš pasąmonės ir švelnina pojūčio aštrumą.

Informacijos srautas neišvengiamai keičia mūsų gyvenimus. Anksčiau nesuprasdavau jaunimo, kuris esant laisvai akimirkai įsmeigia akis į telefoną ir kažko ten ieško. Dar visai neseniai pats save pagavau darant tą patį. Nors tai ir noras eiti koja kojon su gyvenimu, manau, tai yra dvasinis regresas. Nesuprantu, kaip galima skaityti knygas išmaniajame telefone ar planšetėje. Juk paimti knygą į rankas, ją laikyti, versti jos lapus ir skaitant pasibraukti yra nepakeičiamas jausmas. Ir nors tie laikai bando išslysti iš mūsų gyvenimo, stengiuosi to jausmo nepaleisti.

Stengiuosi rasti džiaugsmą smulkmenose ir gyventi tuo, kas mane labiausiai jaudina. Kartais sėdėjimas krėsle su arbatos puodeliu ir besikeičiančios šviesos stebėjimas suteikia nepaaiškinamą malonumą. Tai smulkmena, bet juk molekulės taip pat yra smulkmenos, o kai jos sukimba, atsiranda reiškinys. Be abejo, džiaugsmu mane visada užkrečia dukra, kuri ypatingai moka džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka – šios savybės jai labai pavydžiu.