Kai žmonėms trūksta kultūros

Toma Liutikė

Knygyno „Kūnas Mags & Books” įkūrėja

SIMMIS photography

Pastaruoju metu dažnai pajuokauju (nors visai nejuokinga), kad iki pilietinio karo Lietuvoje trūksta labai nedaug. Jei būtume bent dalelę karštesnio kraujo – eitume į gatves ir gintume savo tiesas. LGBT žmonėms nėra vietos Marijos žemėje/ LGBT žmonėms yra vietos/ koronos nėra/ skiepykis ir išgelbėk gyvybę/ bet kokia konvencija yra blogis/ mes turime teisę į žodžio laisvę/ atidarykite muziejus ir galerijas, nes žmonėms trūksta kultūros.

Tai, kas šiandien vyksta socialiniuose tinkluose, neretai nurašoma pandemijai ir jos padariniams, kaip antai – sparčiai blogėjanti psichinė sveikata. Ir nėra čia ko stebėtis, juk jau ištisus metus gyvename karantine, tai griežtesniame, tai lengvesniame, jog atrodo, kad ankstesnis gyvenimas niekada taip ir negrįš. Niekada gyvai neapžiūrinėsime paveikslų ar keistų ir netikėtų instaliacijų galerijose. Nebeužuosime teatro kvapo, sumišusio su kvepalais ir dulkėmis. Nebesišnekėsime su draugais nekantriai laukiant koncerto pradžios. 

Pritariu Tomo Ramanausko minčiai, jog jau bloga nuo plokščių ekranų ir virtualybės. Jog apsilankymas kompiuteriu muziejuje yra niekinis, lyg laižytum ledus per polietileninį maišelį: supranti, kas ten viduje, bet pasitenkinimo nėra. Jog spektaklio stebėjimas per ekraną prilygsta mažo biudžeto filmui, kur dėl nejaukios (angl. cringe) būsenos norisi akis užsidengti pirštais ir tik retkarčiais žvilgtelti pro jų tarpus.

Bet rašau šitą tekstą ne dėl to, kad viešai paverkčiau dėl pandemijos ir sustojusio gyvenimo.

Toma Liutikė

Juolab, kad šioje situacijoje nelabai ką galime pakeisti. Nebent išeitume į gatves – juokauju!

Tačiau džiaugiuosi stebėdama tuos, kurie sugeba prisitaikyti. Tikriausiai geriausias neverkiančios ir aktyviai veikiančios meno ir kultūros mekos Lietuvoje pavyzdys yra – Mo muziejus ir jo komunikacija. Dienų skaičiavimas be muziejaus, tinklalaidės, naujienlaiškiai, filmų rekomendacijos, interviu, LIVE pokalbiai, parodų projekcijos lauke ant muziejaus sienos… Ir galiausiai – LR Prezidentūrai ir Vyriausybei pateiktas pasiūlymas dėl pilotinio muziejaus atidarymo Vilniaus mieste. Siūlyme teigiama, jog „Neseniai pasirodė Berlyno technologijos universiteto tyrimas, patvirtinantis, kad muziejai yra saugiausios uždaros erdvės“. Taigi sužibo viltis vėl stebėti meną gyvai.

Nenuvertinu ir kitų, Lietuvoje yra daug kultūros ir meno įstaigų aktyviai primenančių apie save su viltimi, jog sugrįžus senam geram gyvenimui, sugrįš ir seni geri kultūros ir meno vartotojai. Tikėkimės, kad taip ir bus.

Ar kultūra padės?

Bet noriu grįžti prie elementariosios kultūros stokos – karo zonos socialiniuose tinkluose ir iškreiptos visuomenės. Nežinau kaip jums, bet aš dažnai pagalvoju, jog ačiū Dievui sėdžiu namie ir neturiu galimybės sutikti tų žmonių gatvėse. Turiu omeny TŲ – piktų, pūlingų, tūžmingų, neadekvačių interneto komentuotojų, kuriems trūksta elementariosios kultūros. Ir man truputį bus baisu, kai viskas baigsis, nes jie yra tarp mūsų. Pamenu, dar mano žurnalistikos studijų laikais 2015-aisiais buvo rodomas Martyno Starkaus ir Jono Banio dokumentinis filmas „Karas 2020“ (neklauskit, kodėl būtent tie, lemtingi metai yra pavadinime). Ten rodoma apie informacinį karą, vykstantį internete, kaip Rusijoje veikiančio „Trolių fabriko“ darbuotojai sėja visuomenę skaldančius komentarus žiniasklaidos portaluose, socialiniuose tinkluose ir t.t. Lietuva ir kitos buvusios Sovietų sąjungos šalys yra jų taikiklyje.

Taip, tai senos naujienos apie kibernetinį karą, apie kurį tiek daug kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Aš asmeniškai absoliučiai nekreipiu dėmesio į tų žmonių komentarus, kurių profiliai akivaizdžiai ką tik sukurti, be jokių normalaus žmogaus pėdsakų: nuotraukų, ar kiek ilgesnės nei metai laiko profilio istorijos. Tačiau man baisu, kai mano Facebook draugai (arba neaiškiomis priežastimis atsidūrę mano „drauguose“) tampa tų nepagrįstų idėjų skleidėjai: dalinasi nepatikimais, propagandą rėkiančiais šaltiniais, komentuoja. Šis kibernetinis virusas, užkrečiantis realių žmonių protus, plinta sparčiai, kaip koronavirusas.

Ne kartą mačiau kultūros žmonių argumentaciją: „Ar matote, kas vyksta viešoje erdvėje? Žmonės pavargo būti namie, jiems trūksta meno, kuris taurina sielą. Nagi atverkite pagaliau kultūros įstaigas.“ Bet ar tikrai jūs galvojate, kad menas padėtų spręsti šiandienos neapykantos skleidimą internete? Aš nuoširdžiai abejoju. Juk muziejuje, galerijoje ar spektaklyje lankysimės tie, kurie komentarų nerašome ir tie, kurie net ir sėdėdami karantine gebame kultūrintis: skaityti knygas, žiūrėti gerus filmus, klausyti muzikos ir domėtis sielą taurinančiais dalykais.

Kitas dalykas, ką išmokau žurnalistikos studijose: tai, jog žinių metu rodo nusikaltimus, nereiškia, jog nusikalstamumas Lietuvoje yra didelis. Tai tiesiog psichologinis aspektas – šiuos dalykus paviešina, savotiškai padidina ir atrodo, kad tik nusikaltimai ir tevyksta. Tikiu, jog panašiai yra ir su elementarios kultūros stokojančiais asmenimis socialiniuose tinkluose. Jie mažuma, tačiau itin garsiai kalbanti.

O kiek yra kultūringų, tyliai stebinčių ir nešvaistančių laiko bukiems komentarams?

Toma Liutikė

Todėl kviečiu prisijungti prie pastarųjų.

Ačiū, kad skaitėte, o dabar išjunkite kompiuterį, ar padėkite telefoną į šalį ir atsiverskite knygą. Jūsų siela jums padėkos, o ir psichinė sveikata bus skaidresnė. Nepasiduokime, pavasaris ir šviesa jau čia pat.

Skaitykite daugiau

Lietuvos verslo branda

Nerijus Pačėsa
Strateginis konsultantas, Amerikos prekybos rūmų Lietuvoje valdybos vicepirmininkas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tarybos narys