Fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas
Laukimas yra būsena, kurią reikia trumpinti veiksmais. Nebent jis būtų skirtas tikslams apmąstyti.
Libertas Klimka
Gamtoje, skirtingai nei mieste, yra tobula harmonija. Žmogaus tvėryba būna tikrai sėkminga, kai išlieka pagarba motinai Gamtai. Štai Vilniaus senamiestis: juk jo žavesio paslaptis – jungtyje su Neries ir Vilnios slėnį supančiomis žaliosiomis kalvomis. O kas iš sostinės urbanistikos beliko, naujiesiems miesto rajonams užsirioglinus ant tų kalvų ir stikliniams bokštams įsibrukus į slėnį?
Žmogaus sąlytis su gamta būtinas, siekiant atgauti dvasines ir fizines jėgas. Žmogus yra gamtos tvarinys, jo mąstyme – gamtos savivoka. Kokia laimė, kad Lietuva dar išsaugojo daug natūralios gamtos plotų. O sostinėje per dešimt minučių pėstute galima nužingsniuoti nuo paties centro į laukinį Lakštingalų slėnį! Ar rasime kitą tokią sostinę Europoje?
Dažnai manęs klausia, kodėl ir kaip iš fiziko tapau etnologu. Atsakymas paprastas – dėl žinių troškimo. Įdomu buvo darbuotis mokslo baruose, stebint didelės energijos elektronų elgseną puslaidininkiniuose kristaluose; įdomu buvo ir paskaitas jaunimui skaityti, bendrauti su būsimais krašto ateities kūrėjais. Tačiau pasaulio įvairovė tokia viliojanti, o humanitarika traukė ir savo jausminiu pradu.
Fizika ir etnologija yra pasaulio mokslinio pažinimo kryptys, priklausančios visai skirtingoms sritims. Viena – fiziniams, kita – humanitariniams mokslams. Skiriasi ne tik tyrimo objektai, bet ir metodologijos. Humanitariniuose moksluose esama daugiau subjektyvumo, tyrėjo nuomonės. Tačiau darbų poveikis visuomenei, kolektyvinei sąmonei – taip pat didesnis, be to, jis tiesioginis.
Man svarbiausia nepasiduoti pesimistinei nuostatai, kad pasaulis ritasi į prarają. Žmonija privalo išspręsti ekologines problemas – juk dėl to žmogų gamta ir apdovanojo protu. Pastarojo meto mokslo pasiekimai teikia vilčių.
Žmogus turi suprasti savo būties šiame pasaulyje laikinumą, bet kartu ir prasmingumą. Šį ontologinį klausimą visuomenei aiškina religija ir filosofija. Mažos tautos iškilioms asmenybėms būdinga ypatinga savos gyvenimo misijos pajauta.
Baltų religija yra labai įdomi ir itin sudėtinga kultūros paveldo tyrinėjimo sritis. Įdomi todėl, kad tai mūsų tolimų protėvių dvasinio gyvenimo viršūnė, o jos ritualai glūdi daugelio etninės kultūros reiškinių šaknyse. Sudėtinga todėl, kad šaltinių turime labai nedaug, o ir tie patys – netiesioginiai, antriniai. Todėl visuminė baltų religinės sistemos rekonstrukcija neįmanoma, nes ištyrinėti pavyksta tik atskirus bruožus. Jos praktikavimas šiandien yra suaugusio žmogaus bandymas apsivilkti vaiko marškinėlius.
Esu smalsus ir norėčiau toks išlikti iki galo. Nėra neįdomių gamtos ir visuomenės objektų ir reiškinių, tereikia įsigilinti. O gyvename tokiu metu, kai vyksta audringi pasaulio pokyčiai.
Libertas Klimka
Paveldas stiprina tautinę tapatybę ir turi įtakos tolesnei tautos kūrybinei raiškai. Globalizacija tikrai nepaneigs esminių tautinės valstybės privalumų. Politinės raidos tendencijos rodo, kad ateities Europa – daugiakultūrė tautų bendradarbiavimo ir dialogo erdvė. Tarsi natūrali pieva prie upelio, kur kiekvienas žiedas vis kitoks spalva, forma, kvapu. Lietuva – vienas iš tų žiedų.
Visur norisi teisybės, turiu tokią savybę, galbūt todėl, kad augau teisininko šeimoje. Valstybės struktūrose įgyvendintas ir stropiai puoselėjamas teisingumas yra jos tvirtybės garantas. Demokratinės visuomenės raidą stabdo korupcija, valdžios arogancija, protekcionizmas, nesąžiningas verslas. Išgyvendinti kuo skubiau šias socialines piktžaizdes turėtų būti vienas svarbiausių Lietuvos siekių. Tada ir kitas problemas bus lengviau tvarkyti.
Mūsų, lietuvių, šaknys yra tėviškės gamtoje. Lietuviai kaip tauta susiformavo Baltijos rytinėje pakrantėje, prie miškingų upių slėnių ir ežerų. Miškas lietuviui – tarsi antrieji namai; lietuvio tradicinis būstas ir visi padargai buvo iš medžio. Tik kalavijas ir noragas – iš geležies… Tautiečių pasąmonėje ta gamtos trauka tebėra išlikusi; kartais ji pasireiškia antivisuomeniškomis formomis.
Kūrybinė laisvė man reikalinga kaip oras. Dėl jos keičiau darbovietes, netgi specialybę. Mokslo sferose šią laisvę varžo vis augantis valdymo aparatas, kūrybą apribojantis biurokratinėmis taisyklėmis. Paradoksalu, tačiau kuo daugiau formalių reikalavimų, tuo daugiau mokslo imitacijos.
Būdamas jaunas norėjau pažinti savo tautos kultūrą ir valstybę, kad galėčiau drąsiai pasisakyti: esu lietuvis! Pradėjau nuo pažintinių kelionių visais metų laikais, tada atėjo metas kraštotyros ekspedicijoms, vėliau – darbui istorijos archyvuose.
Kai susiburia vienminčiai, gimsta reikšmingi projektai, kurių rezultatai turi išliekamąją vertę. Pavyzdžiui, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas J. Basanavičiaus gimtinėje, Aukštojo kalvos sutvarkymas lankymui, saulės laikrodis Nidoje ir t. t.
Kartu su Gunaru Kakaru sukūrėme Lietuvos etnokosmologijos muziejaus koncepciją. Ir ją pavyko įgyvendinti! Manau, kad šis muziejus labai savitai, netikėtu kampu atskleidžia mūsų etnokultūros įdomybes, o kartu vaizdingai nušviečia globalius mokslo pasiekimus ir aktualiausias žmonijos problemas. Net ir pats muziejaus pastatas bei ekspozicija – tarsi kosminis medis: šaknys – tautos tradicijos, kamienas – visatos pažinimo istorija, šakos – civilizacijos ateities vizijos.
Dvasingumas – tai gyvenimas teikiant prioritetą dvasinėms vertybėms, kūrybinis darbų pradas. O tarp dvasinių vertybių yra ir tos amžinosios, kylančios iš pačios žmogaus prigimties – ad homine. Jos tokios pat ir antikoje, ir viduramžiais, ir XXI amžiuje. Keista, kai imama tuo abejoti…
Manau, kad lietuviai yra talentinga ir kūrybinga tauta, turinti perspektyvų ateityje. Belieka išmokti pilietiškumo.
Lietuva įdomi tuo, kad tai – piliakalnių žemė. O jų tankis byloja apie tautos labai vertintą laisvę.
Pilėnų kunigaikštis Margiris įvardijo jos kainą – ji brangesnė už gyvybę. Tai patvirtino ir pokario rezistentai.
Vilnius man yra miestas, kurio grindinio ir mūrų akmenys po septyniasdešimties metų jau pradėjo su manimi kalbėtis. Vis papasakoja ką nors negirdėto – rimto, juokingo ar graudaus.
Iš savo protėvių turėtume pasimokyti tikėjimo ateitimi, meilės gimtinei, darbštumo kuriant rytojų.
Libertas Klimka
Visuomet skausmingai susiduriu su biurokratizmo apraiškomis ir tuo, kad daug žmonių mūsų valstybės struktūrose užima ne savo gabumus ir siekius atitinkančią padėtį. Tai labai trukdo Lietuvos raidai. Dažnai būna gėda ir dėl žiniasklaidos infantilumo, kultūrininkų pataikavimo prastam skoniui.
Turime prisiminti, kad net ir sunkiausiais istorijos laikais tauta rasdavo išlikimo būdą. O tarp inteligentų vis rasdavosi tautos lūkesčių ir valios reiškėjų. Tai turėtų stiprinti viltis ateityje matyti pažangią Lietuvą.
Neįmanoma nuspėti žmonijos civilizacijos raidos vingių. Tiek politikos, tiek mokslo ir technologijų prognozės labai dažnai nepasitvirtina, atsiranda ir visai nenumatytų dalykų.
Mėgstamos patarlės, posakiai: „Darbas meistrą giria“, „Kokia galva, tokia ir kalba“, „Devynis kartus atmatuok, dešimtą kirsk“, „Barbė devyndarbė“, „Gyvenu kaip voras druskinėj“.
