Lietuviai Amerikoje (2/2)

Dr Ramūnas Kondratas

Vilniaus universiteto muziejaus direktorius

Amerikos lietuvių paradas 1964 m. pasaulinėje parodoje Niujorke.
Iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (Čikaga).

Antroji banga (1940–1989)

Europą gaubiantis karo šešėlis atnešė nerimą ir siaubą į viso pasaulio lietuvių širdis. Ar Lietuva vėl taps Rytų ir Vakarų armijų susidūrimų kryžkele? Kaip šaliai išsaugoti taip sunkiai iškovotą nepriklausomybę? Mažai kas žinojo, kad Lietuvos ir daugelio kitų Rytų Europos šalių likimas jau nulemtas slaptuose protokoluose, įtrauktuose į 1939 m. rugpjūtį tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pasirašytą Molotovo-Ribentropo paktą. Šia nepuolimo sutartimi šalys pasidalijo Europą į vokiečių ir sovietų įtakos zonas. Dėl Lietuvos teritorijos buvo labai įnirtingai deramasi, tačiau galiausiai ji atsidūrė sovietų gniaužtuose. 1940 m. birželio 15 d. užėmę Lietuvą, sovietų kariai ėmė tiesti kelią priverstinei okupacijai ir prijungimui prie SSRS. Po metų Lietuvą užėmė Vokietija, o 1944 m., atsitraukus vokiečių armijai, šalį vėl okupavo Sovietų Sąjunga.

Lietuva labai nukentėjo nuo karo ir sovietų bei vokiečių okupacijų. Per holokaustą šalis neteko apie 190 tūkst. žydų kilmės piliečių – tai 91 proc. prieš Antrąjį pasaulinį karą čia gyvenusių svarbių bendruomenės narių. Šimtai tūkstančių lietuvių buvo nužudyti sovietų arba išsiųsti į Sibirą, kur buvo marinami siaubinguose priverstinio darbo lageriuose. Daug išsiųsta ir į vokiečių darbo stovyklas, o dar dalis pabėgo į Vakarus. 1944–1953 m. daugiau nei 20 tūkst. partizanų nužudyti Lietuvos miškuose arba pagauti ir nubausti mirties bausme už tai, kad priešinosi sovietų okupacijai.

Iš tų, kurie bėgo į Vakarus, dauguma apsistojo pabėgėlių stovyklose Austrijoje ir Vokietijoje, o iš ten, 1948 m. priėmus Tremtinių įstatymą, keliavo į JAV. Šie 30 tūkst. tapo antrąja didele imigrantų banga. Daugelį jų išlaikė 1944 m. įkurtas ir tik 2008 m. uždarytas Bendrasis Amerikos lietuvių fondas (angl. United Lithuanian Relief Fund of America).

Tačiau Amerikos lietuviai nelaukė karo pabaigos, kad galėtų imtis politinių veiksmų vardan savo gimtosios šalies.

Ramūnas Kondratas

Sovietams okupavus Lietuvą, po mėnesio katalikų lyderiai Filadelfijoje surengė konferenciją, kurios metu buvo įkurta Lietuvai gelbėti taryba (angl. Council to Aid Lithuania, 1941 m. persivadinusi Amerikos lietuvių taryba (angl. Lithuanian American Council)). 1944 m. Taryba įsteigė Amerikos lietuvių informacijos centrą Niujorke, kurio tikslas buvo palaikyti ryšį su žiniasklaida ir vyriausybėmis bei informuoti pasaulį apie įvykius sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Baltijos šalių delegacija kalbasi apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę su JAV prezidentu Džeraldu Fordu (Gerald R. Ford). Nuotraukoje antras iš kairės dr. Kazys Bobelis, toliau dr. Kazys Šidlauskas ir Teodoras Blinstrubas.
Iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (Čikaga).

Protestuodamos prieš neteisėtą Baltijos šalių okupaciją, Taryba ir kitos Amerikos lietuvių grupės nuolat siuntė delegacijas į Baltuosius rūmus ir Valstybės departamentą. Jos galiausiai įtikino prezidentą Dvaitą Eizenhauerį (Dwight D. Eisenhower) paremti jų iniciatyvą pradėti Kongreso tyrimą dėl trijų Baltijos šalių prijungimo ir sovietų okupacijos. 1953 m. liepą išrinktas Atstovų rūmų komitetas, kuriam vadovavo Čarlzas Kerstenas (Charles J. Kersten, respublikonas iš Milvokio). Komitetas išklausė šimtus liudininkų ir išleido ne vieną bylos nagrinėjimo tomą. 1954 m. Komitetas apie Baltijos valstybes paruošė ataskaitą „Baltijos valstybės: jų kilmės ir tautinės evoliucijos, užėmimo ir prijungimo prie SSRS tyrimas“ (angl. Baltic States: A Study of Their Origin and National Development, Their Seizure and Incorporation into the U.S.S.R.), dar žinomą kaip Kersteno ataskaita – šis dokumentas ilgą laiką buvo pats kokybiškiausias istorinis šaltinis ir išsamiausia Baltijos valstybių įvykių apžvalga.

Taryba vykdė ir kitas svarbias funkcijas: atstovavo Lietuvai Laisvosios Europos komitete (angl. Committee for a Free Europe), pradėjo „Amerikos balso“ transliacijas lietuvių kalba ir minėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną JAV Senate bei Atstovų rūmuose.

Didžioji dalis po Antrojo pasaulinio karo į JAV atkeliavusių imigrantų buvo išsilavinę profesionalai: teisininkai, inžinieriai, gydytojai ir kiti sveikatos specialistai, akademikai, mokytojai, bankininkai, verslininkai, gamyklų savininkai, tarnautojai, rašytojai, poetai, menininkai, leidėjai, aktoriai ir muzikantai – kitaip tariant, viduriniosios klasės, arba buržuazijos, nariai, kuriuos komunizmas ir siekė išnaikinti. Jie buvo tikri europiečiai, todėl daugeliu atžvilgių Amerika buvo nepažįstama žemė. Retas imigrantas gerai mokėjo anglų kalbą, todėl iš pradžių jiems nepavykdavo gauti darbo pagal profesiją.

Antrosios bangos imigrantai didžiausią svarbą teikė nacionalinio, kultūrinio ir asmeninio identiteto išsaugojimui. Sovietai okupavo Lietuvą ir spėriai vykdė rusinimo politiką, o JAV kilo asimiliacijos pavojus. Imigrantai norėjo susikurti „tėvynę toli nuo tėvynės“, todėl užuot prisijungę prie esamų Amerikos lietuvių organizacijų, jie nusprendė iš naujo steigti klubus, kuriems priklausė Lietuvoje – skautų ir skaučių organizacijas, įvairias sandraugas (pvz., korporaciją „Neo-Lithuania“), katalikiško jaunimo organizacijas (pvz., ateitininkų), sporto klubus ir kt. Jie taip pat steigė savas profesines organizacijas, kultūros ir švietimo institutus, lietuviškos kultūros muziejus ir archyvus, bibliotekų kolekcijas, kultūros centrus, meno galerijas, radijo programas, jaunimo centrus, lietuviško paveldo mokyklas, jaunimo stovyklas ir net Lietuvių operą Čikagoje (angl. Lithuanian Opera Company, 1957), televizijos programą („Lietuviai televizijoje“, 1966–1978) ir Lietuvių studijų katedrą Ilinojaus universitete (Čikaga, 1981).

Siekiant išlaikyti ir paremti Lietuvos kultūrinį paveldą JAV, 1951 m. įkurta tautą vienijanti organizacija – JAV lietuvių bendruomenė (angl. Lithuanian American Community).

Ramūnas Kondratas

Ši centralizuotą valdžią turinti ir savo skyrius visose Jungtinėse Valstijose įkūrusi organizacija veikia vietiniu ir nacionaliniu mastu. Vietiniams JAV lietuvių bendruomenė organizuoja kultūrinius ir atminimo renginius, remia kultūros ir sporto klubus, parodas, paskaitas ir koncertus, išlaiko lietuvių šeštadienines mokyklas. Nacionaliniu mastu bendruomenė rengia kultūrinius ir mokslinius kongresus bei teatro festivalius, remia įvairius konkursus, dalija kultūrinius apdovanojimus ir kas ketverius metus organizuoja nacionalinį dainos ir šokio festivalį. Socialinės tarnybos taryba teikia paslaugas (informaciją, teisininkų ir gydytojų konsultacijas) visiems lietuvių kilmės žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Lietuvių studentų sąjunga (angl. Lithuanian Youth Association) yra JAV lietuvių bendruomenės patronuojamoji organizacija, kuri didžiuojasi 1954 m. pradėtu leisti ketvirtiniu leidiniu Lituanus – tai pirmasis lietuviškas žurnalas anglų kalba. Žurnalo tikslas – informuoti nelietuvius mokslininkus apie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pasiekimus.

1960 m. įsteigtas labdaringas Lietuvių fondas (angl. Lithuanian Foundation, Inc.), kurio lėšos buvo skiriamos lietuvių kultūrinėms ir mokslinėms veikloms remti. 1974 m. dosnios aukos ir palikimai padėjo fondui surinkti daugiau kaip milijoną JAV dolerių. Nuo pat organizacijos pradžios Lietuvių fondas sėkmingai vykdo labdaringą veiklą – studijų stipendijoms ir dotacijoms padengti yra padovanojęs beveik 18 mln. JAV dolerių, o dabartinė fondo vertė rinkoje – daugiau nei 38 mln. dolerių.

Svarbiausios politinės organizacijos buvo Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK, angl. Supreme Committee for the Liberation of Lithuania) ir Amerikos lietuvių taryba (ALT, angl. Lithuanian American Council). VLIK, įkurtas 1943 m. vokiečių okupuotoje Lietuvoje, buvo pogrindinės politinės veiklos rezultatas – įvairios politinės partijos ir grupuotės siekė įkurti aukščiausią politinį komitetą, kuris valdytų ir reguliuotų Lietuvos pastangas išsilaisvinti iš nacistinio režimo. Kai antroji sovietų okupacija pasirodė neišvengiama, Vyriausiasis komitetas pabėgo iš šalies: pirmiausia į Vokietiją 1944-ųjų vasarą, o 1955 m. – į Niujorką. JAV viena iš pagrindinių VLIK užduočių buvo skelbti politinę žinią apie Lietuvos okupaciją ir skleisti informaciją apie Sovietų Sąjungos išnaudojamas Baltijos valstybes. Komiteto nariai dalyvavo tarptautinėse konferencijose, kuriose kalbėjo Lietuvos vardu ir skelbė jos teisę į laisvę ir nepriklausomybę.

Verta paminėti ir kitas politiškai aktyvias grupes: Lietuvos laisvės komitetą (angl. Committee for a Free Lithuania), glaudžiai su Lietuvos diplomatine tarnyba bendradarbiavusį Laisvosios Europos komiteto padalinį ir Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos (angl. Assembly of Captive European Nations, ACEN) narį, katalikišką organizaciją Lietuvių fronto bičiuliai (angl. Friends of the Lithuanian Front).

Šios ir visos kitos organizacijos nuolat dirbo dėl Lietuvos išlaisvinimo ir narsiai kovėsi siekdamos išsaugoti Lietuvos tautiškumą ir kultūrinį palikimą. Jos darė poveikį Kongresui, Baltiesiems rūmams, Valstybės departamentui ir kitiems vyriausybės organams; organizavo konferencijas, misinius protesto mitingus ir demonstracijas. Nuo 1958 m. šios politinės grupės kasmet minėjo Pavergtųjų tautų savaitę. Jos leido ir platino Vakaruose pogrindinę literatūrą iš Lietuvos (pvz., „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“), dirbo kartu su kitų Baltijos šalių grupėmis tokiose organizacijose kaip Jungtinis Baltijos ir Amerikos nacionalinis komitetas ir BATUN (Baltic Appeal to the United Nations, liet. Baltų kreipimasis į Jungtines Tautas).

Lietuviška spauda, toliau atliekanti svarbų vaidmenį kultūriniame, socialiniame ir politiniame Amerikos lietuvių gyvenime, prisiėmė naują vaidmenį kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės nuo sovietų. Po 1945 m. pradėti leisti keli nauji laikraščiai ir daugiau nei 30 naujų žurnalų (tarp jų ir mokslinių). 1976 m. JAV lietuvių kalba buvo leidžiama 12 laikraščių, 42 žurnalai ir beveik 100 knygų per metus. Didžiausias leidybos pasiekimas – 1953 m. Bostone įsteigta Lietuvos enciklopedijos leidykla, išleidusi 37 „Lietuvių enciklopedijos“ tomus, 6 tomus „Encyclopedia Lituanica“ anglų kalba ir daug kitų literatūros kūrinių. Šios leidyklos išleisti leidiniai tebėra nepakeičiamas Lietuvos ir ypač lietuvių diasporos istorijos šaltinis.

Sportas buvo visus vienijantis socialinis veiksnys. Priešingai nei pirmosios bangos imigrantai, kurie dažniausiai prisijungdavo prie amerikiečių komandų, antrosios bangos išeiviai kūrė savo klubus ir organizacijas. Tai pradėjo jau pabėgėliai Vakarų Vokietijoje ir Austrijoje: 1947 m. Augsburge (Vakarų Vokietija) jie įkūrė Fizinio auklėjimo ir sporto komitetą (FASK), kuris reguliavo apie 30 sporto klubų veiklą. Komitetas tęsė darbą JAV, kur prisijungė prie Sporto mėgėjų sąjungos (angl. Amateur Athletic Union). Organizacija vėliau išsiplėtė ir įtraukė Kanados lietuvių komandas bei sportininkus, o nuo 1965 m. persivadino Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjunga (ŠALFASS, angl. Lithuanian Athletic Union of North America). Tarp geriausių Sporto sąjungos pasiekimų yra organizuoti tarpžemyniniai krepšinio turnyrai lietuviams (1959 m. Pietų Amerikoje ir 1964 m. Australijoje) ir Pasaulio lietuvių sporto žaidynės.

Lietuvių kilmės amerikiečiai taip pat aktyviai dalyvavo sportinėje veikloje, tačiau populiariausios sporto šakos buvo profesionalus beisbolas ir amerikietiškasis futbolas. Sporto žvaigždžių sąrašas yra išties įspūdingas: beisbolo žvaigždės Edvardas Vaitkus (Eddie Waitkus), įkvėpęs filmą „The Natural“ su Robertu Redfordu, Albertas Kalinauskas (Al Kaline) iš „Detroit Tigers“, Jonas Poderys (Johnny Podres) iš „Brooklyn Dodgers“ ir „Los Angeles Dodgers“; į Nacionalinės futbolo lygos (NFL) Šlovės muziejų įtraukti Ričardas Butkus (Dick Butkus, gynėjas) ir Jonas Jonaitis (Johnny Unitas, įžaidėjas); teniso legenda Vitas Gerulaitis ir buvęs „Cleveland Browns“ futbolo komandos kapitonas Juozapas Jurevičius (Joe Jurevicius, puolėjas).

Amerikos lietuvių ir lietuvių kilmės amerikiečių indėlis į JAV mokslą ir meną taip pat didelis.

Ramūnas Kondratas

Garsiausi iš jų yra aktoriai Karolis Bučinskis (Charles Bronson), Ona Nausėda (Ann Jillian) ir Džeisonas Sudeikis (Jason Sudeikis), antropologė Birutė Galdikas, archeologė Marija Gimbutas, architektas Algimantas Bublys, astrofizikė Selė Baliūnas (Sallie Baliunas), avangardinio kino korifėjus Jonas Mekas, „Fluxus“ judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas (George Maciunas), režisierius Robertas Zemeckis, mokslinės fantastikos romanų autorius Algis Budrys, istorinių romanų rašytoja Rūta Šepetys, fizikas Algirdas Avižienis, poetas Tomas Venclova, sociologas Vytautas Kavolis ir Nobelio ekonomikos premijos laureatas Robertas Šileris (Robert J. Shiller).

Lietuviškų šaknų turi šie politikos atstovai: JAV Senato pozicinės frakcijos drausmintojas Ričardas Durbinas (Richard Durbin, demokratas iš Ilinojaus), kongresmenas Jonas Šimkus (John Shimkus, respublikonas iš Ilinojaus) ir buvęs Mičigano respublikonų partijos pirmininkas Saulius Anužis.

Už narsą, parodytą mūšio lauke per Antrąjį pasaulinį karą, lietuvių kilmės Stenlis Benderis (Stanley Bender) buvo apdovanotas aukščiausiu kariniu apdovanojimu Jungtinėse Valstijose – JAV Kongreso garbės medaliu. JAV laivyno kontradmirolui ir Antrojo pasaulinio karo oro asui Fredui Bakučiui (Fred E. Bakutis) buvo įteiktas Laivyno kryžius, antrasis pagal svarbą JAV laivyno apdovanojimas. Bakutis taip pat padėjo ištyrinėti Antarktidos krantą, o už dalyvavimą keturiose „Apollo“ programos gelbėjimo operacijose buvo apdovanotas Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Išskirtinės tarnybos ordinu. Pulkininkas Antanas Arbutis (Anthony B. Herbert) buvo daugiausiai apdovanojimų per Korėjos karą gavęs JAV armijos karys. Tarp daugelio jo ordinų spindėjo Sidabrinė žvaigždė, trečiasis pagal svarbą JAV karinis apdovanojimas. Be to, Arbutis keturis kartus atliko privalomąją tarnybą Vietname.

NASA astronautas Karolis Bobko (Karol J. Bobko) buvo trijų kosminių skrydžių, tarp kurių buvo ir pirmieji kosminių keltų „Challenger“ ir „Atlantis“ skrydžiai, veteranas.

Lietuva yra istoriniai didelės ir įtakingos žydų bendruomenės namai – bendruomenės, kuri buvo beveik visiškai sunaikinta per holokaustą.

Ramūnas Kondratas

Nemažai Lietuvos žydų (jidiš kalba dar vadinamų litvakais) pabėgo į JAV, ypač XIX–XX a. sandūroje. Jie ir jų palikuonys labai daug prisidėjo prie įvairių gyvenimo sričių Jungtinėse Valstijose – tai mados dizainerės Lein Brajant (Lane Bryant) ir Bet Levin (Beth Levine), kompozitoriai Aronas Kouplendas (Aaron Copeland) ir Filipas Glasas (Philip Glass), dainininkai ir dainų kūrėjai Elas Džolsonas (Al Jolson) ir Bobas Dilanas (Bob Dylan), smuikininkai Jaša Heifecas (Jascha Heifetz) ir Polas Zukovskis (Paul Zukofsky), filosofas Aronas Gurvičas (Aron Gurwitsch), skulptorius Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz), „Three Stooges“ komikų trupė (broliai Horvicai (Horwitz)) bei Nobelio premijos laureatai Bernardas Lounas (Bernard Lown) ir Endrius Šalis (Andrew Schally).

Amerikos lietuviai piketuoja Vašingtone ir kituose miestuose dėl laisvos ir nepriklausomos Lietuvos (1990–1991 m.).
Broniaus Čikotos nuotr.

Trečioji banga

Naujoji Lietuvos politinės ir nacionalinės evoliucijos era išaušo 1988 m. birželį, įkūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. SSRS Komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, prieš metus paskelbęs apie ekonominę reformą (arba perestroiką) ir atvirumo politiką (glasnost), sudarė sąlygas atsirasti šiam ir panašiems judėjimams kitose Baltijos šalyse. Inteligentijos vedamas ir didelės daugumos Lietuvos žmonių palaikomas Sąjūdis sugebėjo priversti Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą patvirtinti esminius Konstitucijos pakeitimus – paskelbti Lietuvos įstatymų viršenybę sovietinės teisės atžvilgiu, anuliuoti 1940 m. sprendimą prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos, įteisinti daugiapartinę sistemą ir priimti daug kitų svarbių sprendimų, įskaitant nacionalinių valstybės simbolių – vėliavos ir himno – sugrąžinimą. Didžiuliuose Sąjūdžio organizuotuose mitinguose žmonės mojavo vėliavomis, sakė įkvepiančias politines kalbas ir dainavo patriotines dainas; JAV spauda šį reiškinį pavadino Dainuojančia revoliucija. Kitoje Atlanto pusėje lietuvių kilmės amerikiečiai taip pat organizavo mitingus – JAV sostinėje Vašingtone ir kituose didžiuosiuose miestuose susirinkę Amerikos lietuviai išreiškė solidarumą savo tėvynainiams. Dėl Dainuojančios revoliucijos 1990  m. kovo 11 d. Lietuva tapo pirmąja respublika, paskelbusia nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Naujoji imigrantų banga atėjo 1988 m. Vieni buvo disidentai, kuriuos persekiojo slaptoji sovietų policija – KGB, kiti bėgo nuo privalomosios tarnybos sovietų armijoje, kuri Lietuvoje buvo dislokuota iki pat 1993 m.

Šiaip ar taip, po 1990  m. kovo 11-osios, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos, silpna emigracijos srovelė virto didele banga.

Ramūnas Kondratas

Pagrindinė to priežastis – sunki ekonominė padėtis: maži atlyginimai, neužtikrintos darbo vietos ir nedarbas (ypač žemės ūkio sektoriuje), didėjantis skurdas, etatų mažinimas, privataus verslo veiklą ribojantys draudimai, pensinį amžių padidinę įstatymai ir, turbūt svarbiausia, neaiški ateitis. Šiuo aspektu trečiosios bangos imigrantai primena ankstyviausius pirmosios bangos išeivius. Visgi, nors nemažai naujų trečiosios bangos imigrantų atkeliavo su žaliąja korta, daugelis atvyko nelegaliai.

Į šią imigrantų bangą įsiliejo patys įvairiausi žmonės: darbininkai, tarnautojai, verslininkai ir vadovai, intelektualai, šokėjai, muzikantai, menininkai, ūkininkai. Dauguma jų buvo jauni žmonės.

Naujieji imigrantai netruko įkurti du nuosavus savaitraščius – „Amerikos lietuvį“ ir „Čikagos aidą“, kuriuose rašė apie savo gyvenimo būdą, kultūrą sportą ir darbo galimybes JAV. Šiuose laikraščiuose buvo daugiau skelbimų, skirtų lietuvių gydytojams, odontologams, optikams, draudimo agentams, finansiniams patarėjams, bankininkams ir informacinių technologijų specialistams. Čikagoje įsteigtas Lietuvos „Rotary“ klubas tik parodė, kad naujoji imigrantų bendruomenė nesėdi sudėjusi rankų.

Naujuosius imigrantus itin dažnai suvesdavo sportas. Vien Čikagoje lietuvių imigrantai įkūrė dvi – krepšinio ir futbolo – sporto lygas; kiekvienoje iš jų žaidžia po 8 komandas. NBA lygoje profesionaliai žaidžia keturi žaidėjai iš Lietuvos: Jonas Valančiūnas (Toronto Raptors), Mindaugas Kuzminskas (New York Knicks), Donatas Motiejūnas (Houston Rockets) ir nacionalinės krepšinio legendos Arvydo Sabonio sūnus Domantas Sabonis (Oklahoma City Thunder).

65 chorai iš JAV, Kanados, Lietuvos ir Jungtinės Karalystės – beveik 1,4 tūkst. balsų – dainuoja Dešimtojoje Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventėje. Čikaga, 2015 m.
Ernesto Staniulio nuotr.

Tikslų naujųjų imigrantų skaičių sunku nusakyti – jis skiriasi nuo oficialių duomenų, nes būta daug nelegalių imigrantų, tačiau apytikriai skaičiavimai rodo, kad su trečiąja lietuvių banga atkeliavo apie 250 tūkst. žmonių. 2000 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad JAV gyvena apie 660 tūkst. lietuvių arba lietuvių kilmės amerikiečių, bet Lietuvos mokslininkai teigia, kad jų skaičius arčiau milijono.
Keli garsūs Amerikos lietuviai grįžo į tėvynę norėdami pasidalyti savo įgūdžiais ir patirtimi su naujai atgimusia valstybe, tarp jų dvi kadencijas tarnavęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis.

Amerikoje susidurdami su įvairiais asimiliacijos iššūkiais, naujieji imigrantai vis labiau domisi lietuviškų šaknų išsaugojimu. Jie dažniau leidžia vaikus į lietuviškas šeštadienines mokyklas, domisi liaudies muzika, šokiais ir kita kultūrine veikla. Nors pradžioje trečiosios kartos imigrantai lėtai jungėsi prie kultūrinių ir politinių organizacijų, kurias įkūrė ankstesni išeiviai iš Lietuvos, dabar jie su užsidegimu kuria jas patys.

JAV yra imigrantų šalis. Ją pastatė ir toliau stato imigrantai, o emigrantai iš Lietuvos atliko svarbų vaidmenį JAV istorijoje ir dabar patys ją rašo.

Ramūnas Kondratas

Skaitykite daugiau

Lietuviai Amerikoje (1/2)

Didžiausias lietuvių emigrantų skaičius apsistojo JAV. XIX a. viduryje prasidėjo pirmoji iš trijų didžiulių imigracijos į JAV bangų. Pirmoji banga lietuvių, emigravusių labiausiai dėl ekonominių priežasčių, truko nuo XIX a. 8-ojo dešimtmečio iki XX a. 4-ojo dešimtmečio.

Knygos menas

Aplink vykstant visuotinei skaitmenizacijai žmonės klausė mūsų: „Kodėl tebespausdinate ant popieriaus?“ Šį klausimą peradresavome ekspertams, kuriuos popierius lydi kiekvieną dieną – leidybos ir knygų dizaino specialistams. „Žinių radijo“ studijoje Tomas Mrazauskas, Sigutė Chlebinskaitė, Kamilė Kalibataitė ir Sigita Pūkienė pasidalijo mintimis apie meistrystę, kurios daugelis nė nepastebi.

Laisvės anatomija (1/3)

Ar bus karas? Vos prieš kelerius metus šis klausimas Europoje būtų skambėjęs absurdiškai. Atrodė, kad taika ir stabilumas nugalėjo ir tęsis dešimtmečius. Valio! Bet štai ir prašom: šis klausimas vėl aktualus, jis gyvas žiniasklaidoje, baruose ar net per šeimos vakarienę. Tai ar bus karas? Vis dėlto be šio klausimo keliamos baimės yra ir kai kas daugiau – ryžtas: o ką mes dėl to darysime?

Laisvės anatomija (2/3)

6-ajame dešimtmetyje, ypač po Stalino mirties, prasidėjęs sovietizacijos periodas taip pat paliko gilius randus, matomus tiek architektūroje, tiek žmonių elgesyje. Atstatomi miestai, į juos arba į kolūkius varomi lietuviai, sovietų prižiūrima meno, kultūros, sporto politika, netgi pagal Maskvos nurodymus nustatomi nacionaliniai patiekalai – visa tai tarnavo sovietų ideologijai.