Dr Ramūnas Kondratas

Vilniaus universiteto muziejaus direktorius

Lietuva yra apie 3 milijonus gyventojų turinti šalis ant pietrytinio Baltijos jūros kranto, kurios šiaurėje yra Latvija, pietryčiuose – Baltarusija, o pietvakariuose plyti Lenkija ir Rusijos eksklavas – Kaliningrado sritis. Geografiškai Lietuva yra pačiame Europos centre, todėl visada buvo Rytų ir Vakarų civilizacijų kryžkelėje. Turtinga lietuvių istorija ir neretai tragiškas likimas nulėmė migracijos kryptį ir mastus.

Lietuviai visada buvo stipriai prisirišę prie savo žemės. Jų meilė savo prigimčiai akivaizdi senajame pagonių tikėjime (lietuviai buvo paskutinė Europos tauta, atsisakiusi pagonybės) ir kalboje – archajiškiausioje iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų. XIX a. pabaigoje prasidėjęs tautinis prabudimas, kuris suformavo dabartinės Lietuvos ir jos kultūros veidą, kilo ir buvo įkvėptas šalies kraštovaizdžio.
Daugelis lietuvių paliko savo žemes bėgdami nuo vergovės ar politinės priespaudos Rusijos okupacijos laikais. Kiti, susiformavus sunkioms ekonominėms ir socialinėms sąlygoms gimtinėje, iš Lietuvos išvyko ieškodami geresnio gyvenimo sau ir savo šeimoms.

Didžiausias lietuvių emigrantų skaičius apsistojo JAV. XIX a. viduryje prasidėjo pirmoji iš trijų didžiulių imigracijos į JAV bangų. Pirmoji banga lietuvių, emigravusių labiausiai dėl ekonominių priežasčių, truko nuo XIX a. 8-ojo dešimtmečio iki XX a. 4-ojo dešimtmečio. Antrąją bangą, prasidėjusią 5-ajame dešimtmetyje ir 6-ojo dešimtmečio pradžioje, iš esmės sudarė politinio prieglobsčio ieškantys išeiviai, bėgę nuo sovietinės okupacijos. Trečioji banga atėjo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvai stengiantis atsiplėšti nuo Sovietų Sąjungos ir atkurti nepriklausomybę. Tačiau iki tol Naujajame pasaulyje buvo ir daugiau naujakurių iš Lietuvos žemių.

Ankstyviausi naujakuriai

Pirmasis mums žinomas lietuvis Amerikos istorijoje buvo Aleksandras Karolis Kuršius (Alexander Carolus Curtius, kartais Cursius), didikas ir mokslininkas, turėjęs medicinos, teisės ir teologijos laipsnius. Greičiausiai Kontrreformacijos priverstas bėgti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (tuo metu priklausiusios Abiejų Tautų Respublikai), Kuršius nukeliavo į Nyderlandus. 1659 m. balandžio 10 d. Amsterdame Kuršius su Vakarų Indijos bendrove pasirašė sutartį, pagal kurią turėjo tapti pirmuoju Brodstrite, Naujajame Amsterdame (dab. Niujorkas) įkurtos naujos lotynų mokyklos rektoriumi ir mokytoju. Miesto magistrai vylėsi, kad ši aukštojo mokslo įstaiga taps akademija ar universitetu.

Laiške Naujojo Amsterdamo gubernatoriui Piteriui Stuivesantui (Peter Stuyvesant) Vakarų Indijos bendrovės vadovai pažymėjo, kad Kuršius yra „buvęs profesorius iš Lietuvos“, ir jam atskaitytas metinis 500 florinų (guldenų) atlyginimas, įskaitant maistpinigius. Kuršius kibo į darbą, o Stuivesantas netrukus atrašė: „Atsižvelgdami į jo darbą ir uolumą, mes iš tiesų turime paliudyti, kad jo darbštumas yra stebinantis ir kad jaunuolių padaryta pažanga nepaprasta.“ Po daugiau nei dvejų metų darbo Kuršius atsistatydino ir parplaukė atgal į Nyderlandus. Jis įstojo į Leideno universitetą, kuriame buvo įrašytas kaip „Carolus Alexander Curtius Nobilis, Lithuanus I.V.D. et Medicinae candidatus“; 1662 m. gavo medicinos daktaro laipsnį. Kuršius sugrįžo į Lietuvą, kur mokė vienoje iš jo globėjo, Lietuvos magnato biržiečio Boguslavo Radvilos (1620–1669) mokyklų. Volstrite, visai netoli Niujorko vertybinių popierių biržos, pirmosios Niujorko lotynų mokyklos vietoje kabo memorialinė lenta, skirta Aleksandrui Karoliui Kuršiui atminti.

Įvairūs žmonės – nuotykių ieškotojai, amatininkai, ūkininkai ir religiniai disidentai – pavieniui ar nedidelėmis grupėmis XVII a. keliavo iš Lietuvos į Naująjį pasaulį, tačiau apie juos žinoma nedaug. Daugiau informacijos yra apie kelis iš tų, kurie XVIII a. pabaigoje atvyko kautis JAV nepriklausomybės kare – ypač apie Tadą Kosciušką (Thaddeus Kosciuszko).

Ramūnas Kondratas

Kosciuška, karo inžinierius ir laisvės kovotojas, yra nacionalinis didvyris net keliose šalyse: Baltarusijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir JAV. Jis gimė 1746 m. smulkių bajorų šeimoje Kosavos kaime (dab. Baltarusija) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuri tuo metu buvo Abiejų Tautų Respublikos dalis; mirė 1817 m. Šveicarijoje. Testamente savo kilmę apibūdino žodžiais „lietuvis iš Lenkijos“, o pasisakymuose dažnai tapatindavosi su Lietuva.

1776 m. Kosciuška į JAV atvyko kaip savanoris kovoti dėl Amerikos nepriklausomybės. Gavęs Bendžamino Franklino (Benjamin Franklin) rekomendaciją, jis buvo paskirtas Kontinentinės armijos inžinierių pulkininku. Kosciuška suprojektavo daug gynybinių tvirtovių, tarp jų ir garsiuosius Vest Pointo bei Bemis Haitso fortus (netoli Saratogos), ir buvo laikomas vienu geriausių inžinierių Amerikos armijoje. Jis tapo vienu iš Džordžo Vašingtono (George Washington) adjutantų ir geru Tomo Džefersono (Thomas Jefferson) bičiuliu. Už gerą septynerių metų tarnybą JAV Kongresas pakėlė Kosciušką iki brigados generolo ir suteikė jam Amerikos pilietybę, dovanojo žemių ir didelę sumą pinigų – dalį jų Kosciuška paaukojo juodaodžiams vergams išlaisvinti. Grįžęs į gimtinę jis narsiai, bet nesėkmingai kovojo prieš grobikišką Rusijos armiją, stengėsi išsaugoti Abiejų Tautų Respubliką nuo žlugimo ir paversti ją demokratiškesne valstybe. Daugelis vietų JAV ir visame pasaulyje pavadintos jo vardu.

1795 m., po trečiojo ATR padalijimo, jungtinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo priverstinai išformuota, o jos žemės pasidalintos tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos. Didžioji Lietuvos dalis buvo atiduota Rusijos imperijai, o likusioji atiteko Prūsijai. Lietuva, suvereni valstybė, kuri vienu metu buvo didžiausia Europoje ir tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, išnyko iš pasaulio žemėlapių iki pat Pirmojo pasaulinio karo laikų.

Tačiau lietuviai ir lenkai niekada neprarado vilties susigrąžinti laisvę ir nepriklausomybę.

Ramūnas Kondratas

Du kartus per XIX a. – 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. – jie organizavo sukilimus prieš Rusijos imperiją, tačiau caro armija žiauriai nuslopino bet kokius bandymus. Išgyvenusieji buvo pakarti, išvežti į Sibirą ar ištremti į kitas Europos šalis, tačiau kai kurie iš jų pasirinko JAV.

Keli šimtai lietuvių ir lenkų (tikslesnio skaičiaus rasti nebeįmanoma) kovėsi JAV pilietiniame kare (1861–1865) – daugiausiai Sąjungos pusėje. Tarp kovojusiųjų buvo Aleksandras Bielaskis (Alexander Bielaski), statybos inžinierius, gimęs 1811 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Po nepavykusio 1831 m. sukilimo jis pabėgo į JAV, kur per Seminolų karą (1835) Floridoje tarnavo matininku, dirbo inžinieriumi statant Ilinojaus centrinį geležinkelį, o 1845 m. įsidarbino sudarytoju JAV sostinės Vašingtono žemės registre. Bielaskio draugas prezidentas Abraomas Linkolnas (Abraham Lincoln), su kuriuo susipažino Springfilde (Ilinojus), paprašė prisijungti prie jo pajėgų, todėl 1861-ųjų rugpjūtį jis tapo Sąjungos kariu. Kapitonas Bielaskis žuvo kaip tikras didvyris – šturmuodamas Konfederacijos postą Belmonte (Misūris) 1861 m. lapkričio 7 d.

A. Bielaskis paliko septynis vaikus; vienas iš sūnų – Oskaras Bielaskis (Oscar Bielaski, 1847–1911) – taip pat kovėsi Pilietiniame kare, o vėliau tapo Didžiosios beisbolo lygos žaidėju (1872–1876). Be to, Aleksandro Bielaskio anūkas Aleksandras Briusas Bielaskis (Alexander Bruce Bielaski, 1884–1964) tapo antruoju Federalinio tyrimų biuro (FTB, tuo metu tiesiog Tyrimų biuras) direktoriumi (1912–1919).

Kitas svarbus XIX a. sukilėlių karininkas buvo Henrikas Korvinas Kalusauskas (Henry Korwin Kalussowski), vėliau tapęs diplomatiniu atstovu JAV. H. K. Kalusauskas gimė 1806 m. Ukmergės-Utenos apskrityje, Kazimieravos dvare, 1823–1827 m. studijavo teisę Vilniaus universitete, o tada aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Kai 1832 m. sukilimas buvo numalšintas, pabėgo į Prancūziją. 1838 m. Kalusauskas su žmona ir sūnumi Vytautu atkeliavo į JAV, o po aštuonerių metų tapo šios šalies piliečiu. Vienu metu Kalusauskas kartu su Aleksandru Bielaskiu dirbo JAV sostinės Vašingtono žemės registre. Per Pilietinį karą H. K. Kalusauskas buvo atsakingas už Sąjungos pusėje besikaunančių lietuvių-lenkų karių išsidėstymą. Rusijoje prasidėjus antrajam lietuvių-lenkų sukilimui, 1864 m. jis buvo paskirtas oficialiu Lenkijos sukilėlių vyriausybės atstovu JAV; iš savo biuro Niujorke Kalusauskas stengėsi suorganizuoti paramą lietuvių ir lenkų nepriklausomybės idėjoms. H. K. Kalusauskas mirė 1894 m. gruodžio 23 d. Vašingtone, palaidotas Uolų upės kapinėse.

Pirmoji banga (1860–1940)

Masinė lietuvių migracija į JAV prasidėjo po baudžiavos panaikinimo Rusijos imperijoje (1861), 1863–1864 m. sukilimo ir XIX a. 7-ajame dešimtmetyje siautusių sausrų ir badmečių. Emigracija dar labiau sustiprėjo po 1874 m. priimto karo prievolės įstatymo, įteisinusio privalomąją 25 metų tarnystę caro armijoje.

Kaip ir daugelis to meto imigrantų iš Europos, lietuviai į JAV pateko per Niujorką. Ten darbo vietų buvo mažai, todėl didelė dalis patraukė į Pensilvaniją – statyti geležinkelių ir kasti anglies. 1885 m. Pensilvanijos anglies kasyklose dirbo apie 15 tūkst. lietuvių; 1915 m. šis skaičius buvo išaugęs iki 80 ar net 90 tūkst. Jie būrėsi į aktyvias bendruomenes, statė bažnyčias, pirko smukles, kūrė verslus, steigė savitarpio pagalbos bendrijas ir muzikos grupes, chorus ir sporto komandas, netgi įsteigė lietuvišką spaustuvę.

XIX a. pabaigoje Lietuvoje prasidėjo tautinis atgimimas, apėmęs ir lietuvių diasporą.

Ramūnas Kondratas

Nauji tautos lyderiai siekė demokratizuoti Lietuvos visuomenę, reformuoti ūkį ir apginti nacionalinę kultūrą nuo rusifikacijos ir polonizacijos. Kūrėsi nauja tautinė tapatybė.

Toks pats tapatybės kūrimosi procesas vyko ir diasporoje – tai matoma ankstyvoje JAV lietuvių bažnyčių, socialinių organizacijų ir spaudos istorijoje. Iš pradžių lenkai ir lietuviai kartu statė bažnyčias ir kūrė savitarpio pagalbos grupes, tačiau lietuvių tapatybei plečiantis, jie atsiskyrė (kartais piktuoju) ir dvi imigrantų bendruomenės patraukė savais keliais.

1872 m. Filadelfijos arkivyskupas davė Šenandoa (Pensilvanija) lietuviams leidimą statyti bažnyčią ir įkurti pirmąją lietuvių parapiją JAV. 1874 m. jie pastatė Šv. Kazimiero bažnyčią, tačiau kai buvo paskirtas lenkų pastorius, tai sukėlė didelį lietuvių bendruomenės nepasitenkinimą. 1877 m. lietuviai sukūrė naują, tik lietuviams skirtą bendruomenę Šv. Jurgio vardu ir pastatė bažnyčią tuo pačiu pavadinimu (palaiminta 1894 m.).

Bažnyčių skaičius pamažu augo – ne tik Pensilvanijoje, bet ir Mičigane, Merilande, Ilinojuje, Niujorke, Naujajame Džersyje, Konektikute, Masačusetse ir Ohajuje. XIX a. pabaigoje šiose valstijose buvo beveik 40 parapijų; iki 1940 m. šis skaičius išaugo iki 120. Netoli ar visai greta bažnyčių Lietuvos imigrantai statė sales, kuriose vykdavo susirinkimai, kultūriniai renginiai ir draugingi pasibuvimai. 1936 m. Lietuvos katalikų parapijos vadovavo 48 parapinėms mokykloms, kuriose mokėsi 10 tūkst. mokinių (net neskaitant nemažo skaičiaus šeštadieninių ir sekmadieninių mokyklų). Bažnyčios ir salės buvo vieta, kur lietuvių kilmės amerikiečiai eidavo sužinoti naujienų apie savo gimtinę, pasidalyti jos skausmu, paremti kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės. Lietuvių širdyse šios vietos atstojo dalį tėvynės – jos palaikė nacionalinės lietuvių tapatybės gyvybę ir stiprino ją galingų svetimų jėgų akivaizdoje.

Bendruomenių ir organizacijų skaičius vis augo. XIX a. pabaigoje jų buvo apie pusė tūkstančio, tačiau prieškariu skaičius išaugo iki 4 tūkst. – tai buvo auksinis Lietuvos kolonijų Valstijose amžius.

Ramūnas Kondratas

Kad socialinis, kultūrinis ir politinis darbas taptų veiksmingesnis, daugelis bendruomenių – ypač susijusių su savitarpio pagalba ir religija – ėmė formuoti didelius nacionalinius aljansus. Didžiausios tarpusavio naudos organizacijos buvo Susivienijimas lietuvių Amerikoje (angl. Lithuanian Alliance of America) ir Lietuvių Romos katalikų susivienijimas Amerikoje (angl. Lithuanian Roman Catholic Alliance of America, LRCAA).

Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija (angl. Lithuanian Roman Catholic Federation of America) 1906 m. buvo įsteigta per pirmąjį Lietuvių katalikų kongresą Vilks Baryje (Pensilvanija). Kongresas – katalikų parapijų, organizacijų, laikraščių, institucijų ir religinių brolijų federacija – turėjo misiją: koordinuoti religinę, kultūrinę ir tautinę veiklą bei išlaikyti ryšį su tėvyne. Kongresas padėjo pamatus daugeliui kitų katalikiškų organizacijų, pavyzdžiui, „Lietuvos vyčiams“ (angl. Knights of Lithuania), Amerikos lietuvių Romos katalikių moterų sąjungai (1914, angl. Women’s Alliance) ir Lietuvių darbininkų sąjungai (1915–1965, angl. Workers’ Association). 1915 m. Lietuvių darbininkų sąjunga pradėjo leisti laikraštį „Darbininkas“, bet 1950 m. perdavė leidybos teises lietuviams pranciškonams Brukline (Niujorkas).

1913 m. įkurti „Lietuvos vyčiai“ yra nacionalinė jaunimo organizacija, kurios pirminiai tikslai buvo išsaugoti lietuvių kultūrą ir atkurti Lietuvos laisvę. Šiandien tai šeimos organizacija, kuri rūpinasi lietuvių kalbos, papročių ir kultūros pripažinimu, tuo pačiu pabrėždama Romos katalikų tikėjimo svarbą. Organizacija turi apie 3,5 tūkst. aktyvių narių.

Pensilvanija buvo ne tik ankstyviausių lietuvių bažnyčių ir organizacijų vieta, bet ir lietuviškos spaudos gimtinė. 1875 m. Šamokine Mykolas Tvarauskas išspausdino pirmąją lietuvišką knygą Naujajame pasaulyje – 165 puslapių anglų-lietuvių kalbų žodyną. Deja, tais metais kilus dideliam gaisrui, M. Tvarauskas prarado savo spaustuvėlę ir didžiąją dalį naujai atspaustų knygų. Nepabūgęs tokio likimo smūgio jis persikraustė į Niujorką ir 1879 m. ėmė leisti pirmąjį Amerikos lietuvių laikraštį „Gazieta Lietuwiszka“. Tai buvo keturių puslapių savaitraštis, gyvavęs vos metus; deja, toks pats likimas ištiko ir daugelį kitų lietuviškų dienraščių ir žurnalų, 1879–1940 m. spausdintų JAV. Vis dėlto tarp šių 225 laikraščių pasitaikė ir išimčių.

Kai kurie laikraščiai laikėsi itin stabiliai ir buvo ilgaamžiai. Vienas iš tokių – katalikų auditorijai skirtas „Draugas“, pradėtas leisti 1909 m. Vilks Baryje, 1912 m. perkeltas į Čikagą, 1916 m. tapęs dienraščiu ir leidžiamas iki šių dienų. Tai seniausias nuolat leidžiamas lietuviškas laikraštis pasaulyje. Kiti stambūs laikraščiai buvo „Naujienos“, Čikagoje leistas 1914–1988 m., savaitraštis „Vienybė lietuvninkų“, 1886 m. pradėtas leisti Plimute (Pensilvanija), 1907 m. persikėlęs į Brukliną, kur 1920 m. pavadinimas sutrumpintas iki „Vienybės“ (angl. Unity), ir baigtas leisti 1985 m.

Lietuviška spauda JAV atliko svarbų socialinį, kultūrinį ir politinį vaidmenį – informavo ir švietė imigrantus bei puoselėjo nacionalinį kultūrinį judėjimą.

Ramūnas Kondratas

Pačioje Lietuvoje užsienio spauda tautinio judėjimo gyvybę palaikė per tūkstančius nelegaliai gabentų knygų ir laikraščių. Rusijos valdžia 1864–1904 m. draudė spaudą lietuvišku raidynu, todėl tuo laikotarpiu apie 720 leidinių (ir iš viso beveik pusė milijono spausdintų egzempliorių) buvo spausdinami JAV ir Mažosios Lietuvos mieste Tilžėje (Rytų Prūsija).

Nors Pensilvanija buvo Amerikos lietuvių lopšys, darbo ir geresnio gyvenimo ieškantys lietuviai išplito po visas šalį. Lietuviai tapo Baltimorės siuvėjais, Naujosios Anglijos tekstilės ir popieriaus pramonės darbininkais, jie dirbo Detroito automobilių industrijoje, Pitsburgo ir Klivlendo plieno liejyklose, Čikagos skerdyklose ir gamyklose. XX a. pradžioje Čikaga pralenkė Šenandoa ir tapo naująja Amerikos lietuvių sostine. Tiesą sakant, 1914–1939 m. Čikagoje lietuvių buvo daugiau nei Lietuvos sostinėje Vilniuje. Klasikiniame Eptono Sinklerio (Upton Sinclair) romane „Džiunglės“ (The Jungle, 1906) vaizdžiai pasakojama apie lietuvių sunkumus naujoje šalyje ir siaubingas darbo sąlygas skerdykloje.

Lietuviai taip pat traukė į Amerikos pietus ir vakarus. 1852 m., likus dešimtmečiui iki masinės imigracijos į Pensilvaniją, Lietuvos naujakuriai iš Suvalkų krašto Šilėnų kaimo (Mažoji Lietuva, Rytprūsiai), išsilaipinę Galvestono ir Indianolos uostuose, atkeliavo į Teksasą. Daugelis apsistojo De Vito apygardoje, netoli Jorktauno ir Majersvilio, nors buvo ir nukeliavusių iki Goliado apygardos. Tai buvo suvokietėję liuteronai, kurie ūkininkavo ir vertėsi kitais amatais, todėl netruko įsimaišyti į didesnę ten gyvenusią vokiečių kilmės amerikiečių bendruomenę. Vardai, laiškai šeimoms ir kiti įrodymai patvirtina, kad atvykėliai kalbėjo ir rašė lietuvių tarme, stipriai paveikta vokiečių kalbos. Daugelis jų palaidoti Joniškio (angl. Jonischkies) kapinėse už Jorktauno ribų. Pirmųjų lietuvių naujakurių Teksase palikuonys čia tebegyvena.

1848 m. prasidėjusi Kalifornijos aukso karštligė pritraukė apie 300 tūkst. žmonių iš JAV ir viso pasaulio, tarp jų buvo ir lietuvių nuotykių ieškotojų, kurių didžioji dalis dalyvavo 1831 m. sukilime. Kiti lietuviai XIX–XX a. sandūroje keliavo į šiaurines Ramiojo vandenyno pakrantės valstijas – jie dirbo Aidaho, Montanos, Oregono ir Vašingtono kasyklose ir lentpjūvėse, nors dauguma pasirinko Vašingtono valstiją.

Daugelis pirmosios bangos imigrantų buvo darbininkai ir ūkininkai, tačiau laikui bėgant naujų migrantų įkurtų verslų skaičius miestų zonose tik augo.

Ramūnas Kondratas

Pagal 1910 m. duomenis, vien Čikagoje buvo apie pusė tūkstančio lietuviškų verslo įstaigų – įskaitant 180 barų ir smuklių, 90 maisto prekių parduotuvių ir 33 kirpyklas. 1926 m. parduotuvių ir mėsinių skaičius siekė beveik tris šimtus.

Lietuvių profesionalų skaičius taip pat augo. Vieni buvo naujieji migrantai, o kiti – gimę ir augę JAV. Remiantis lietuvių surinktais duomenimis, 1916 m. dirbo 40 lietuvių kilmės gydytojų, 10 teisininkų, 25 laikraščių redaktoriai, 25 leidėjai, 120 kunigų ir 30 bankininkų; be to, suskaičiuota apie 3 tūkst. krautuvininkų, 2,5 tūkst. alubarių savininkų ir 10 tūkst. prekybininkų bei įvairiausių sričių darbininkų.

Tikslaus pirmosios bangos imigrantų skaičiaus nurodyti neįmanoma, nes iki 1898 m. atvykėliai iš Rusijos imperijos buvo registruojami kaip rusai, iš Rytprūsių – kaip vokiečiai, o tie, kurie pasisakė esantys katalikai, buvo įvardijami kaip lenkai. Nuo 1989 m. lietuvių tautybė buvo įtraukta į imigracijos įrašus, o nuo 1910 m. – surašant JAV gyventojus. Todėl, pagal JAV imigracijos tarnybos duomenis, 1899–1914 m. į JAV iš Lietuvos atvyko 252 594 žmonės (80,7 proc. buvo lietuviai, 13,4 proc. – žydai, o 6 proc. – kitų tautybių). 1940 m. JAV gyventojų surašymo duomenimis, Valstijose gyveno 394 811 lietuvių, tačiau tikrieji skaičiai buvo daug didesni. Statistiniai geografo Kazio Pakšto ir pastoriaus Simono Draugelio skaičiavimai, paremti informacija iš įvairių parapijų, organizacijų, įmonių ir asmeninių apsilankymų daugumoje lietuvių bendruomenių, rodo, kad JAV 1926–1930 m. gyveno 650–700 tūkst. lietuvių. Daugelis jų gyveno Ilinojaus, Pensilvanijos, Masačusetso, Niujorko ir Konektikuto valstijose.

Pirmosios imigrantų bangos politinė veikla įgavo pagreitį prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, atsiradus nedidelei prošvaistei, kad pasikeitusi pasaulio tvarka gali nuvesti iki karo žiaurumus kenčiančios Lietuvos autonomijos ar net nepriklausomybės. Norėdami informuoti JAV ir Amerikos žmones apie savo planus, siekius ir ketinimus bei paveikti JAV diplomatus, imigrantai suformavo tokias centralizuotas politines organizacijas kaip Amerikos lietuvių tautinė sandara (angl. Lithuanian National League of America) ar Amerikos lietuvių taryba (angl. Lithuanian American Council). Šios ir kitos organizacijos įsteigė pagalbos fondus, kurie padėjo Lietuvai surinktais milijonais dolerių karo pabėgėliams ir belaisviams Vokietijoje ir Austrijoje, Lietuvos informacijos biurui įsteigti JAV sostinėje Vašingtone ir Lozanoje (Šveicarija), Lietuvos delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje, medicininei įrangai ir daugeliui kitų tikslų. Už šias kilnias pastangas JAV prezidentas Vudrou Vilsonas (Woodrow Wilson) 1916 m. lapkričio 1 d. paskelbė Lietuvių diena ir paragino visus amerikiečius paaukoti ir padėti karo aukoms Lietuvoje.

Kai po 120 metų Rusijos okupacijos Lietuvos taryba 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, tai buvo ne tik svajonės išsipildymas, bet ir sunkios kovos dėl pripažinimo bei nepriklausomos valstybės atkūrimo pradžia. Emigrantų bendruomenių JAV pagalba buvo gyvybiškai svarbi, ypač politiškai ir finansiškai. Siekiant padėti Lietuvos politinėms partijoms, 1918 m. kovo 13 d. buvo skubiai įsteigtas JAV katalikų ir nacionalistų vykdomasis komitetas. Amerikos lietuvių organizacijų atstovai buvo įtraukti į Lietuvos valstybės delegaciją, dalyvavusią 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje. Daugiau kaip du šimtai buvusių kariškių iš JAV ginkluotųjų pajėgų atvyko į Lietuvą tarnauti įvairiuose Lietuvos kariuomenės padaliniuose; netgi buvo planų suformuoti Amerikos lietuvių karinį dalinį. Lietuvos laisvės paskolai surinkta beveik 2 mln. dolerių (jų vertė dabar – 50 mln. JAV dolerių). Gelbėdami savo tėvynę, 1915–1920 m. Amerikos lietuviai perlaidomis, siuntiniais, aukomis ir kitomis priemonėmis padovanojo apie 10 mln. dolerių (vertė dabar – 240 mln. JAV dolerių). Prašydami pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, imigrantai parašė peticiją JAV vyriausybei ir surinkę milijoną parašų, juos 1921 m. gegužės 31 d. įteikė prezidentui Vorenui Hardingui (Warren G. Harding). Po metų – 1922 m. liepos 27 d. – JAV pripažino Lietuvą de facto ir de jure.

Netrukus po to, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, per susitikimą 1919 m. liepą Čikagoje Amerikos lietuvių kongresas nusprendė išlieti Laisvės varpą – sukurtą pagal Filadelfijoje esantį laisvės simbolį – ir padovanoti jį Lietuvai kaip nenutrūkstamo ryšio tarp Amerikos lietuvių ir jų tėvynės ženklą. Varpas buvo pakabintas laikinosios sostinės Kauno karo muziejaus bokšte, ir pirmą kartą suskambo per Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimą – 1922 m. vasario 16 d.

Nepriklausomais tarpukario metais lietuvių kilmės amerikiečiai padėjo naujai atkurtai Lietuvos valstybei kaip tik galėjo – politiškai, finansiškai ir kultūriškai. Bažnyčioms, mokykloms ir organizacijų patalpoms statyti buvo renkamos didžiulės sumos pinigų, tačiau didžiausias imigrantų ekonominis indėlis buvo nesiliaujantis pinigų srautas, plūstantis namo – 1918–1929 m. vien iš JAV pervesta mažiausiai 30 mln. dolerių (vertė dabar – 480 mln. JAV dolerių).

Kultūriniai ryšiai tarp JAV ir Lietuvos sustiprėjo dažnai atvykstant svečiams ir įvairiems profesionalams. Suklestėjo turizmas, o tokios amerikiečių pamėgtos sporto šakos kaip beisbolas ir ypač krepšinis netruko įsitvirtinti Lietuvoje.

Ramūnas Kondratas

Abiejų sporto šakų populiarumui didelę įtaką turėjo Amerikos lietuvis pilotas ir didvyris Steponas Darius (1896–1933).

Amerikos lietuvių krepšinio žvaigždė Pranas Lubinas (Frank Lubin, 1910–1999), auksą 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse pelniusios JAV rinktinės kapitonas, 1938 m. atvyko į tėvynę treniruoti Lietuvos krepšininkų. Kartu su keliais kitais lietuvių kilmės amerikiečiais Lubinas padėjo Lietuvos rinktinei laimėti 1938 m. Europos čempionatą. Edvardas Valteris „Briedis“ Kriaučiūnas (Edward Walter „Moose“ Krause, 1913–1992), garsus Notr Damo universiteto komandoje žaidęs krepšininkas, net tris kartus pateko į „All-American“ komandą – simbolinę geriausių Amerikos krepšininkų rinktinę. 1976 m. jo pasiekimai įamžinti Krepšinio šlovės muziejuje.

Kiti lietuvių kilmės amerikiečiai taip pat pasižymėjo sporte. Petras Vaišnoras (Pete Gray, 1915–2002), emigrantų iš Lietuvos sūnus ir vienintelis vienarankis žaidėjas, žaidęs Didžiojoje beisbolo lygoje, 1945 m. atstovavo „St. Louis Browns“ komandai. 1932 m. Juozas Žukauskas (Jack Sharkey, 1902–1994), pakartotiniame susitikime nugalėjęs Maksą Šmelingą (Max Schmelling), laimėjo pasaulio sunkiasvorių bokso čempionatą.

Metai po to, kai Juozas Žukauskas tapo pasaulio sunkiasvorių bokso čempionu, lietuviai abiejose Atlanto pusėse nekantriai laukė sėkmingos istorinio transatlantinio Dariaus ir Girėno skrydžio pabaigos. Steponas Darius (Stephen Darius, 1896–1933) ir Stasys Girėnas (Stanley Girenas, 1893–1933) iš Lietuvos emigravo XX a. pradžioje ir kartu tarnavo JAV kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metais. 1933 m. liepos 15 d. jie bandė iš Niujorko į Kauną skristi be pertraukos, t. y. įveikti 7 186 km atstumą vieno variklio „Bellanca CH-300 Pacemaker“ lėktuvu, pavadintu „Lituanica“.

Be sustojimo skridę 37 valandas ir 11 minučių, sėkmingai įveikę Atlantą ir likus vos 650 km iki galutinio tikslo, Darius ir Girėnas iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis liepos 17 d. sudužo netoli Soldino (Vokietija, dab. Pščelnikas, Lenkija). Abu pilotai žuvo, tačiau jų skrydis tapo istoriniu. „Lituanica“ nešė pirmąjį pasaulyje transatlantinį oro pašto krovinį, ir nors neturėjo modernios navigacinės įrangos ir skrido nepalankiomis oro sąlygomis, jų skrydis buvo vienas tiksliausių per visą aviacijos istoriją. Kai kurie teigia, kad jis prilygo, ar kai kuriais atžvilgiais net pranoko, garsiajam Čarlzo Lindbergo 1927-ųjų metų skrydžiui. JAV, Lenkijoje ir Lietuvoje Stasiui ir Girėnui pastatyti paminklai; jų vardais pavadintos įvairios vietos visame pasaulyje.

Pirmojo pasaulinio karo metais emigracija iš Lietuvos beveik liovėsi, o dėl ribojančių JAV imigracijos įstatymų ir 3-iajame dešimtmetyje priimtų migracijos kvotų sumažėjo dar labiau.

Ramūnas Kondratas

Pavyzdžiui, 1929 m. iš Lietuvos leista priimti tik 366 imigrantus. Pasak Lietuvos konsulo Vašingtone, nelegali imigracija padidino šį skaičių iki maždaug tūkstančio per metus. 4-ajame dešimtmetyje dėl prasidėjusios Didžiosios depresijos emigracija toliau mažėjo.

Lietuva dalyvavo pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937) ir Niujorke (1939), kur savo paviljone pristatė 21-erių nepriklausomybės metų veiklą ir su gimtine supažindino jos nemačiusią lietuvių diasporą. Rugsėjo 10 d. mugėje įvyko visiems didelį įspūdį palikusi Lietuvos diena. Karo veteranų ir kelių tūkstančių choristų paradas, kurį vedė penki lietuviškų būgnų, dūdelių ir trimitų orkestrai, atžygiavo į Lietuvos paviljoną, kur dalyviai atliko liaudiškų dainų ir šokių programą. Skaičiuojama, kad renginį stebėjo 75–100 tūkst. žmonių. Tai buvo paskutinė pirmosios Lietuvos imigrantų bangos šventė, nes prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas privertė Lietuvos valdžią paviljoną uždaryti.

Pirmos dalies pabaiga