Dirigentas
Esu perfekcionistas, todėl visada stengiuosi nieko nedaryti drungnai, vidutiniškai, paviršutiniškai, be aistros. Šios pastangos turi savo kainą, bet investicija atsiperka šimteriopai.
Modestas Pitrėnas
Dar būdamas šešiolikos, įkūriau chorą „Psalmos“. Ši patirtis mane privertė praleisti paauglystės maištą ir kitus saldumus. Atsigriebiau gerokai vėliau.
Pasirinkau muziko kelią, nes muzika pasirinko mane. Svarsčiau galimybę rinktis tiksliuosius ir medicinos mokslus, bet atsitiktinai patekau į muzikinę aplinką, kuri uždegė ir prarijo kaip liepsna.
Būti orkestro smaigalyje reiškia būti ir stipriam, ir silpnam, griežtam ir šmaikščiam, reikliam ir linkusiam į kompromisus, racionaliam ir jausmingam, pranašiškam ir šizofreniškam – panašiai, kaip bendraujant su vaikais.
Esu laimingas, kad gyvenime man neprireikia mojuoti alkūnėmis ir kruvina galva daužyti duris. Rodos, dar prieš pradėdamas ką nors daryti žinau, kad viskas bus gerai. Nesvarbu, asmeninėje ar visuomeninėje erdvėje.
Pareigos jausmas yra būtinas, nes tai – brandumo požymis.
Būdamas žmonių apsuptyje jaučiuosi įsipareigojęs. Pasirinkęs dirigento profesiją, esi matomas ir stebimas. Vadovaujamas darbas įtampos nekelia, bet įpareigoja tiek viešumoje, tiek tarp draugų neperžengti padorumo, diskretiškumo, moralės ribų. Visa tai ne tiek suvaržo vidinį žvėrį, kiek jį prijaukina, užglosto.
Maisto gaminimas man yra poilsis. Tiesa, kartais būna, kad ir nuo to norisi pailsėti.
Nesumeluosiu sakydamas, kad esu tinginys ir darboholikas vienu metu. Ir tai man visiškai netrukdo gyventi.
Geras dirigentas privalo įkvėpti.
Tėvystė mane išmokė… hmm… Kažkodėl jaučiu, jog didžiausios tėvystės pamokos manęs dar laukia ateityje.
Rutina. Ji yra. Bet ne man. Jei santykyje atsirado naikinanti rutina, svarbu neleisti jai įsigalėti. Kita vertus, visą gyvenimą esu nuolat skatinamas išsiugdyti gerus įpročius – valytis dantis, pasikloti lovą, susirinkti kojines… Bet ne, tai – ne man.
Modestas Pitrėnas
Kelionėse visada stengiuosi dirbti. Darbas ne tik išlaisvina, bet ir leidžia įprasminti laiką, kurį praleidžiu kelyje. Žiauriai gera kelionėse atsakinėti į interviu klausimus!
Netikiu, kad įmanoma priversti žmogų būti nelaimingą, jei jis pats to nenori. Taškas.
Hobis, kuriam skiriu nemažai laiko, yra dirigavimas. Gerai, kad jis sutampa su mano profesija. Dar mėgstu tinginiauti prie jūros, vakaroti su draugais, mėgautis fantastiniais saldžiarūgščiais vaizdais savo galvoje.
Labiausiai mane varginantis dalykas – lagamino iškrovimas. Susikraunu triskart greičiau.
Tyloje randu save pasaulyje ir pasaulį savyje. Skamba galbūt įmantriai, pompastiškai ar net su patosu, bet tai tikslu ir nuoširdu.
Bendraudamas su studentais, visada stengiuosi jiems ne pataikauti, o būti pavyzdžiu. Jau kurį laiką pastebiu, kad esu kitos, vyresnės, kartos žmogus, kitaip bendraujantis ir žvelgiantis į pasaulį. Nereikia apsimetinėti ar jaustis jaunuoliu, kalbančiu X kartos žargonu. Daug svarbiau dalytis savo patirtimi ir žiniomis. Dar nesutikau nei vieno, kuris to nevertintų.
Yra tik keletas žmonių, kurie man ypatingai artimi. Gera, kad tarp jų yra ir mano žmona.
Yra didelis skirtumas tarp dangaus ir žemės, žmogaus ir gyvulio, gėrio ir blogio, vaiko ir suaugusiojo. Kartais tas skirtumas gali būti ir visiškai nežymus. O štai tarp talentingo žmogaus ir diletanto – visiška bedugnė!
Gerbiu žmones, kurie sugeba vaikus auginti taip, lyg jie augtų patys. Slapta jiems net kažkiek pavydžiu.
Modestas Pitrėnas
Netikiu atsitiktinumais, nes tikiu dėsningumais.
Prisipažinsiu, kad nežinau, ko esant galimybei paklausčiau savo protėvių. Gyvenu čia ir dabar, įdomiu laiku, kuriame daug įtampų, apokaliptinių reiškinių ir eklektikos. Jaučiuosi savo epochos vaikas ir keliauti laiku man nesinori. Protėvių patarimo neprašyčiau ir kelio krypties neklausčiau. Noriu pats viską patirti ir išbandyti, nes labiau nei tikslą mėgstu pačią kelionę.
Žmonės, kuriems norėčiau padėkoti – tai ne tik mano tėvai ir mokytojai, kurių vertybių įtaka labai svarbi, bet ir gyvenime sutikti piktavaliai ar pavyduoliai, sustiprinę mano pasirinkimus. Tvirtai tikiu, kad kiekvienas mano sutiktas žmogus – Dievo paveikslas, kuriantis mano dabartį ir ateitį, tereikia pamatyti ir pajusti, kaip jis nori dalyvauti mano gyvenime – kontruktyviai ar destruktyviai.
Geriausias patarimas, kurį esu gavęs, yra močiutės žodžiai, ištarti prieš pat jai užgęstant. Močiutės paklaustas, kaip man sekasi, pradėjau uždusęs vardyti darbus ir profesines prievoles. Išklausiusi, ji nuščiuvusi pažvelgė į mane ir galiausiai paklausė: „Vaikel, a kam visa tai?“ Aš jau ketinau vėl pulti dėstyti apie savo darbų svarbą ir unikalumą, bet Dievas davė proto neišsižioti antrąkart, vien žvilgsniu padėkoti ir atsiprašyti už tuštybę.
