Natūra, kultūra ir pandemijos laikas

Donatas Puslys

Publicistas

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

Krizių metu dažnai gali išgirsti pasakymą, kad pasaulis jau niekada nebebus toks, koks buvęs. Vieni svarsto, kaip keisis mūsų kasdienybė ir jos įpročiai pradedant nuo darbo ir baigiant laisvalaikiu – kultūros vartojimu, kelionėmis ir t.t. Kiti kelia klausimus poveikį pilietinei visuomenei, piliečių ir valdžios santykiams. Treti kalba apie ilgalaikius ekonominius padarinius. Dar kiti dėmesį kreipią į kintančią pasaulio tvarką, krizės poveikį daugiašalėms tarptautinėms institucijoms. Dar kiti teigia, kad tokių scenarijų kūrimas jau tapo intelektualine perprodukcija taip tiesiog bandant patraukti ir išnaudoti įaudrintos ir nerimaujančios visuomenės dėmesį. Tiesa, yra ir tokių, kurie teigia, kad keičiantis išorinėms aplinkybėms pats žmogus iš esmės lieka toks pats ir skaitydami Shakespeare‘o ar kitų prieš šimtmečius kūrusių darbus mes ten atpažįstame save. Bet kokiu atveju visi šie ateities svarstymai rodo žmogui būdingą troškimą padaryti rytojų kiek įmanomą labiau nuspėjamą, suvaldomą ir dėl to įmanomą kurti mūsų pačių sąmoningomis pastangomis taip akcentuojant, kad nesame tik lemties įkaitai.

Kaukės ir tikrieji veidai

Tačiau šįkart norėčiau pasvarstyti ne apie ateitį, o apie dabartį. Ką pandemija atskleidė apie mūsų visuomenę? Juk sakoma, kad bėdoje draugą pažinsi. Dar kiti sako, jog krizės metu nukrenta kaukės ir pasimato tikrieji veidai. Šiame kontekste prisimenu partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį, kuriame jis ne be kartėlio klausia, kur gi dingo tie, kurie prieš karą ir okupaciją nepriklausomoje Lietuvoje taip aiškino visiems, kaip dera tėvynę mylėti. Persigalvojo ir pakeitė savo poziciją? O gal iš tiesų mylėjo ne Lietuvą, o savo poziciją, socialinį statusą, privilegiją ir galią joje?

Kritinė akimirka tampa mūsų vertybių išbandymu ir čia jau nebeužtenka jų deklaruoti tik žodžiu, čia jau puikiai supranti, kad ištikimybė toms vertybėms gali pareikalauti susimokėti didesnę ar mažesnę kainą.

Donatas Puslys

Taip, mūsų šiandiena kardinaliai skiriasi nuo to, ką tada teko išgyventi Laisvės kovotojams. Juk ne veltui buvo išsakyta mintis, kad eilinis pilietis šiandien herojumi gali tapti tiesiog likdamas namuose. Manau, kad kovoje su pandemija politikų ar žiniasklaidos kartais pasitelkiamos karo metaforos ne tiek atskleidžia tikrąją situaciją, kiek rodo požiūrį bent į tam tikrą dalį mūsų visuomenės, kuri esą nebus pajėgi suprasti situacijos rimtumo, jei į ją bus kreipiamasi racionaliais, o ne emociškai perkrautais argumentais. Be abejo, kartais tai tiesiog ir pačių transliuotojų noras susireikšminti, o žiniasklaidos atveju, deja, neretai tiesiog noras generuoti paspaudimus nemąstant apie pasekmes ir taip tiesiog devalvuojant sąvokas.

Tad nesileisdamas į svarstymus apie tai, kas mūsų laukia rytoj, šįkart susitelksiu į šią dieną ir apsistosiu ties klausimu, ką tiek pirmoji, tiek antroji pandemijos bangos atskleidė apie mūsų pilietinę visuomenę – kokia ji ir kokios vertybės yra svarbiausios krizės akivaizdoje? Kaip dabartinė situacija leidžia mums permąstyti kultūros uždavinius?

Kultūra kaip natūros suvaldymas

Leiskite kiek nusikelti į praeitį. 1935 metais parašytoje knygoje „Rytdienos šešėliuose. Mūsų laikų dvasinės negalios“ Nyderlandų istorikas Johanas Huizinga kalba apie Vakarų kultūros nuosmukį, kuris regimas ne tik totalitarinių ideologijų bei režimų užvaldytose valstybėse, tačiau ir demokratijose. Anot Huizingos, kultūra reiškia natūros suvaldymą, tačiau žmogus esą linkęs pamiršti, kad svarbu valdyti ne tik priešišką ir dovanas teikiančią gamtą, tačiau suvaldyti ir savo prigimtį. „Kultūros, kaip tam tikros visuomenės savybės, esama, jeigu joje natūros suvaldymas medžiaginėje, moralinėje ir dvasinėje srityse tveria tokioje būklėje, kuri yra aukštesnė ir geresnė už tą, kurią su savimi atneša duotieji natūralūs santykiai ir kurios požymiai yra harmoninga dvasinių ir medžiaginių vertybių pusiausvyra ir įvairiomis bendruomenės veiklomis drauge siekiamas iš esmės homogeniškai apibrėžtas idealas“, – konstatuoja Huizinga.

Ką mums šiandien byloja šie istoriko žodžiai? Man regis, kalba jie apie tai, kad pandemijos suvaldymas būtent ir yra ne tik išorinės medžiaginės natūros suvaldymas pasitelkiant vakciną ir reguliavimus, tačiau kartu ir mūsų pačių uždavinys suvaldyti savo natūrą suvokiant savąją pilietinę atsakomybę ir pareigą prieš kitus.

Svarstydamas apie savosios natūros suvaldymą kalbu ne apie automatinį paklusimą reguliavimams nekeliant dėl jų klausimų dėl vienų ar kitų priemonių būtinumo, atitikties žmogaus teisėms ir t.t. Kalbu apie paprasčiausią rūpestį ne tik savimi, tačiau šalia esančiu žmogumi – jo saugumu, jo sveikata – ne tik fizine, bet ir psichine –, jo gerbūviu ir t.t, mūsų bendrą gyvenimą grindžiančiomis normomis. Huizinga atkreipia dėmesį į tai, kad aukštesnę kultūros būklę visuomenė gali pasiekti ir nesukurdama technikos ar skulptūros, tačiau negali to padaryti atmetusi tokias vertybes kaip gailestingumas. Turėdamas techniką, tačiau neturėdamas absoliučių vertybių, žmogus paprasčiausiai gali likti gerai instrumentais apsirūpinusiu barbaru, keliančiu grėsmę tiek sau, tiek kitam, tiek aplinkai.

Kultūros kaip žmogaus dvasios ugdymo samprata remiasi ir Lenkijoje, Seinuose bei Krasnogrūdoje, visai netoli sienos su Lietuva, veikiančio Paribio fondo įkūrėjo ir vadovo, teatralo, poeto Krzysztofo Czyzewskio filosofija. Su jau minėtu Huizinga jį sieja suvokimas, kad būtina didinti aktyvųjį kultūros elementą, kuris mūsų laikais mažėja pasyvaus elemento sąskaita, kai mes tampame tik vartotojais, užsakovais, vertintojais, tačiau ne dalyviais. Czyzewskis kultūrą įsivaizduoja kaip jungiamojo audinio kūrimą, ypatingai, kaip jis sako savo knygoje „Mažasis pasaulio centras“, „opiuose paribiuose, kur gausu sugriautų tiltų, traumų atminties ir įsisenėjusių konfliktų, skirtingų tautinių mitologijų ir kaimynus žeidžiančių laisvės mitų“. Kitaip tariant, kultūra ir jos įkūnijamos vertybės gyvuoja tik kuriama ir jai reikia aktyvaus įsipareigojimo, nes priešingu atveju, kaip liudija Czyzewskio mintis, tie opūs paribiai taip ir liks konfliktų šaltiniu, neužgydyta žaizda, kurią išnaudoja įvairiausi manipuliatoriai.

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

Tai labai svarbu suvokti prisimenant ir tai, kad pandemija kartu virto ir infodemija.

Donatas Puslys

Ir juk dezinformacija būtent ir minta neišspręstomis problemomis, tarpusavio nepasitikėjimu, susipriešinimu. Šiandien populiarus terminas post-truth (po tiesos) nereiškia, kad žmonės apskritai nustojo tikėti tiesa. Priešingai, jie kaip tik gali būti fanatiškai įtikėję savąja tiesa nepaisant visų faktų. Kaip teigia rabinas Jonathanas Sacksas, visa tai skatina ir informacinių burbulų kūrimasis, kai tai, kas angliškai buvo vadinama broadcasting, t.y. didžiąją dalį visuomenės užgriebiančiu žiniasklaidos gebėjimu suteikti visiems bendrą faktinį pagrindą, kad ir kaip skirtingai remdamiesi savo pažiūromis jį interpretuotume, virto narrowcasting, kai žinutės yra transliuojamos specifinėms siauroms auditorijoms, kurios tampa salomis ne tik su savomis interpretacijomis, tačiau ir savais faktais. Tiek Huizinga, tiek Czyzewskis kalba apie kultūros misiją jungti tas salas ugdant ir pakylėjant žmogaus dvasią iki aukštesnio lygmens, kuris gebėtų regėti ne tik savojo aš troškimus, bet ir visuomenės ir ypatingai jos pažeidžiamiausiųjų poreikius.

Kur link lenkiu su šiomis nuorodomis į Huizingos ir Czyzewskio mintis? Lenkiu link to, kad labai svarbu suvokti, kad išbandymus visuomenė sėkmingiau gali atlaikyti, jei joje vyrauja ne tik rūpestis savimi, tačiau ir tokios vertybės kaip solidarumas, gailestingumas, pasitikėjimas, skatinantys patiems atkreipti dėmesį į labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių poreikius klausiant, kokia mano paties galimybė padėti.

Solidarumas

Pradėsiu nuo solidarumo. Šią sąvoką filosofas ir kunigas Jozefas Tischneris pasitelkdamas Biblijoje aprašytą gerojo samariečio istoriją. Solidarumo klausimą kelti jį skatino noras pažvelgti į ateitį ir apsvarstyti, kas jo gimtojoje Lenkijoje bus po „Solidarumo“ – visuomeninio judėjimo, kuris susikūręs devintojo dešimtmečio pradžioje jo pabaigoje galiausiai nugalėjo komunistinę diktatūrą. Tischneris pabrėžė, kad priespaudos laiku bendras priešas tarnavo kaip papildomas akstinas susitelkti nepaisant visų skirtumų. Intelektualai suartėjo su darbininkais, bažnyčia užmezgė kontaktą su kairiaisiais. Tačiau, klausė jis, kas nutiks nebelikus to bendro priešo? Juk ne kiekvienas „mes“, ne kiekvienas „kartu“ yra solidarumas. Kitaip tariant, solidarumui nepakanka tik žinoti, prieš ką esi, solidarumui nepakanka ir bendravardiklių – tokių kaip bendra kalba, religija ir pan. Būtent čia ir pasitarnauja gerojo samariečio istorija, pasakojanti apie tai, kaip samarietis priešingai nei kunigas ir levitas neaplenkė pakelėje gulinčio leisgyvio plėšikų apiplėšto žmogaus, o juo pasirūpino. Pridėdamas prie to Šv. Pauliaus laiške galatams išsakytą paraginimą „nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įsakymą“ Tischneris apibrėžia solidarumą kaip pasilenkimą prie silpnesniojo, to kuris dabar bėdoje tam, kad palengvintume jo kančią.

Labdaros principai

Rabinas Sacksas vienoje savo knygų yra išdėstęs judaizme apibrėžiamus labdaros lygius. Juk solidarumas solidarumui nelygu. Viena yra tiesiog nenoromis ar tiesiog norint pačiam geriau pasijusti duodama piniginė išmalda ir visai kita yra pasilenkti, kad padėtum kitam atsistoti ant savo kojų. Duoti ne tik pinigą, tačiau kai ką daugiau – dėmesį, laiką, santykį, kas liudytų, jog į kitą žvelgi ne iš aukšto, nepamindamas jo orumo, kad parodai, jog kitas nėra užmirštas, nerūpimas. Juk galima kalbėti ne tik apie materialinį skurdą, tačiau ir apie vienatvės skurdą, kai žmogui trūksta socialinių ryšių. Ne veltui kai kurios labdara besirūpinančios organizacijos, pavyzdžiui, Kolumbo riteriai, skaičiuoja ne tik paaukotas lėšas, tačiau visų pirma laiką. Skirtas laikas leidžia į santykį investuoti daugiau nei tik lėšas, tačiau ir savo darbą, dėmesį, rūpestį. Visa tai kuria tvaresnį santykį, todėl tikrai nenuvertinant visų svarbių piniginių lėšų rinkimo iniciatyvų pandemijos metu, labai svarbu akcentuoti iniciatyvas, kurios kvietė savanorius pasirūpinti mažiau pasiturinčiais ar vienišais rizikos grupės asmenimis nuperkant ir pristatant jiems maisto, kurios kvietė paskambinti ar kitaip susisiekti su tais, kurie patiria vienatvę, kurios ragino eiti savanoriauti ten, kur labiausiai reikėjo papildomų rankų. Būtent tokios iniciatyvos labai smarkiai prisidėjo prie to kultūrinio jungiamojo audinio kūrimo ten, kur jis, rodos, buvo sutrūkinėjęs.

Atsakomybė

Visi šie pilietinės visuomenės aktyvumo pavyzdžiai įkūnija atsakomybės suvokimą. Tai yra labai svarbu turint omenyje tai, kad jau minėtas rabinas Sacksas savo knygoje „Moralė. Atkuriant bendrąjį gėrį susiskaldymo laikais“ atkreipė dėmesį į vieną opią Vakarų visuomenių problemą – moralinės atsakomybės nusikratymą perkeliant ją ant valstybės pečių. Anot jo, mums tampa vis sunkiau suvokti, kodėl gali būti dalykų, kuriuos mes norime daryti, galime sau juos leisti finansiškai, o ir įstatymai tam neužkerta kelio, tačiau vis tiek neturėtume jų daryti, nes jie yra neteisingi arba negarbingi. Jei rinka suteikia mums tokią galimybę, kodėl neturėtume ja pasinaudoti, ypač jei moralė tėra reliatyvus dalykas, požiūrio kampas? Tačiau, anot Sackso, redukuodami moralinius pasirinkimus iki ekonomikos, mes savo pasirinkimų padarinius esame linkę perkelti ant valstybės pečių. Blogi pasirinkimai atneša blogus padarinius – žlugusius santykius, apleistus vaikus, pašlijusią psichinę sveikatą, sužlugdytus gyvenimus. Vis tik tuo esą turėtų rūpintis valstybė, o augant jos vaidmeniui mažėja ir poreikis bendruomeninei savanorystei patiems spręsti kilusius iššūkius. Formuojasi globos valstybė, kuri puikiai dera su pasyvia visuomene.

Tačiau čia pražiūrimas esminis dalykas – laisva visuomenė yra moralinis pasiekimas. Jai sukurti neužtenka tik sutvarkyto institucinio mechanizmo, reikiamų normų, reikia dar ir dorybingų piliečių, kurie būtų pasiryžę prisiimti atsakomybę už tos laisvės puoselėjimą, už bendrąjį labą. Laisvė, kuria tik naudojamasi nenorint įnešti savo indėlio, galiausiai ima nykti, augant skaičiui tokių be bilietėlio važiuojančių zuikių. Tad Sacksas užduoda esminį klausimą kiekvienam mūsų – kiek mes ne tik suvokiame ryšius tarp savo veiksmų ir jų padarinių, tačiau ir prisiimame už tai atsakomybę? Man regis, pandemijos metu regėjome tiek vienų, tiek kitų pavyzdžių – tiek sektinos atsakomybės demonstravimo, tiek visiško nusispjovimo siekiant daryti, ką nori, tuo pačiu paliekant su padariniais dorotis arti perdegimo ribos esančius medikus bei valdžią.

Tarpinės institucijos ir pasitikėjimas

Vis tik tam, kad piliečiai matytų savo vaidmenį, svarbūs yra tarpinių institucijų ir socialinio pasitikėjimo klausimai. Tarpinėmis institucijomis Sacksas vadina įvairiausius pilietinės visuomenės darinius, kurie užpildo erdvę tarp pavienio individo ir valstybės. Būtent tie dariniai, įvairios pilietinės organizacijos, klubai atlieka individo įgalinimo funkciją, nes, kaip byloja kadaise mano gimtojoje Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje leisto laikraščio pavadinimas, „pavieniui menki, drauge galingi“. Minėtos pilietinės visuomenės organizacijos sujungia pavienius individus į tinklus, kurie leidžia telkti pajėgumus naujoms iniciatyvoms, jos ugdo gebėjimą veikti, nes čia svarbu ne tik teorinis, tačiau ir praktinis žinojimas. Minėtos pilietinės organizacijos kartu stiprina ir pasitikėjimą, kuris, remiantis Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje tyrimo „Pasitikėjimas – Šiaurės šalių auksas“ ataskaita, gali būti apibrėžiamas kaip laipsnis, kuriuo žmonės linkę pasitikėti nepažįstamaisiais. Galima sakyti, kad pasitikėjimo laipsnis atskleidžia mūsų supratimą apie žmogaus prigimtį. Jei manysiu, kad visų nagai lenkti tik į save, kad ta prigimtis pagedusi, tai veikiausiai ir nebūsiu linkęs pasitikėti. Ne veltui Šiaurės šalys pasitikėjimą vadina savo auksu, nes jis atneša tiek ekonominę, tiek socialinę naudą. „Daugiau pasitikintys žmonės yra labiau linkę manyti, kad jie gali geriau kontroliuoti savo gyvenimą ir geriau išnaudoti gyvenimo suteikiamas galimybes. Pasitikėjimas taip pat laikomas svarbiu veiksniu, skatinančiu visuomeninę veiklą, mažinančiu nusikalstamumą ir didinančiu individualią laimę“, – konstatuojama tyrime. Taigi minėtos tarpinės pilietinės visuomenės grupės, viena vertus, kuria pasitikėjimą, kita vertus pačios yra priklausomos nuo jo, nes aukštesnį pasitikėjimo lygį turintys asmenys bus labiau linkę dėtis prie bendro reikalo, o ne atsiriboti užsisklęsdami tik savo interesuose.

Šiame kontekste svarbu paliesti Pilietinės visuomenės instituto rengiamo Pilietinės galios indekso duomenis, bylojančius, kiek vis dar daug Lietuvos piliečių pilietiškumą sieja su rizikomis. 57,1 proc. mano, jog yra labai tikėtina arba tikėtina, kad gyventojai, kurie šiandien inicijuoja ar aktyviai dalyvauja pilietinėse iniciatyvose, bus įtarinėjami, jog tai daro dėl savanaudiškų paskatų. 51,9 proc. mano, kad labai tikėtina arba tikėtina, jog tokie piliečiai būtų užsipuolami ar viešai šmeižiami. 50,1 proc. mano, kad labai tikėtina ar tikėtina už pilietišką veiklą sulaukti grasinimų susidoroti, 48,3 proc. laiko labai tikėtinu ar tikėtinu dalyku netekti darbo. Visa tai, galima kelti hipotezę, byloja apie pasitikėjimo stygių, o kartu ir sąlyginai menką įsitraukimą į pilietines veiklas.

Tad žvelgiant į dabartinio laiko iššūkius, lieka viltis, kad pilietinio įsitraukimo, ypatingai per savanorystę poreikį iškėlusi pandemijos situacija prisidės prie tų baimių ir nepasitikėjimo įveikimo.

Donatas Puslys

Ėmęsis pilietinės veiklos galiausiai gali pamatyti, kad nemaža dalis tų baimių buvo tiesiog įsikalbėtos, nepamatuotos. Kartu net jei dalis tų rizikų ir būtų realios, kas kitas jei ne patys piliečiai savo veiksmais gali imtis keisti situaciją? Juk lengva būti pilietiškam, kai tai nieko nekainuoja, žymiai sunkiau, kai tenka susidurti su klausimu, kas brangiau – ar tos vertybės, kurios kviečia į pilietinę veiklą nepaisant rizikos, ar sąlyginė ramybė, kuri gaunama atsisakant tų vertybių, kurios gyvos tik praktikuojamos, o ne proginiais atvejais išpažįstamos žodžiu?

Infodemijos įveikimas

Galiausiai pasitikėjimo klausimas labai svarbus siekiant spręsti pandemijos metu kilusią taip vadinamos infodemijos problemą. Kaip kad teigia knygos „The Misinformation Age“ autoriai Cailin O‘Connor ir Jamesas Owenas Weatherallas, iniciatyvos, skirtos sumažinti propagandos ir melagingų naujienų sklaidą, o taip pat atverti kanalus patikimai informacija tekėti, yra veikiau pasmerktos nesėkmei, jei tarp iniciatyvos skleidėjų ir tikslinės auditorijos vyrauja nepasitikėjimas. Kriziniu atveju tai ypatingai sudėtinga situacija, nes, kaip savo vienoje iš mini paskaitų apie maksi dalykus pastebi filosofas Leszekas Kolakowskis, „daugeliui žmonių reikia priešų, kad į juos nukreiptų savo frustracinę agresiją“. „Juk niekas pasaulyje nenugyvena gyvenimo vien sėkmės lydymas, niekam nepavyksta įgyvendinti visų savo sumanymų, kiekvienas yra patyręs pralaimėjimų, nusivylimų, bergždžių pastangų kartėlį. Nepaprastai naudinga, kad kas nors kitas būtų atsakingas už mano nesėkmes. <…> Mums būtinai yra reikalingos prieš mus nukreiptos nedraugiškos jėgos, nedori ir niekšingi kėslai, kad apsaugotų mus nuo autoagresijos. Taigi psichologijos požiūriu priešas yra geras savisaugos instinktas“, – rašo Kolakowskis.

Panašiai samprotauja ir rabinas Sacksas sakydamas, kad krizinę akimirką žmogus yra gundomas radikalaus dualizmo, verčiančio klausti ne tai, koks mano paties vaidmuo ir atsakomybė šitoje problemoje, o kas dėl visko kaltas. Radikalus dualizmas padalina pasaulį į dvi dalis – geruosius ir bloguosius. Savo ruoštu rašytojas, semiotikas Umberto Eco akcentuoja, kad be priešo neįmanoma apsieiti – esą jo poreikis įgimtas ir romiam, taiką mylinčiam žmogui. Graikai turėjo savo barbarus, krikščionys – eretikus, schizmatikus ar bedievius, demokratijos – autoritarinius režimus, o pastarieji – tradicines vertybes niekinančius liberalus, kosmopolitus. Ką omenyje turi Eco? Jis teigia, kad nereikia apsimetinėti, jog gyvensime visuotinėje brolybėje be priešų.

„Taigi, etika yra bejėgė prieš paveldėtą poreikį turėti priešų? Sakyčiau, kad etikos taikymas prasideda ne kai apsimetama, jog priešų nėra, o kai bandoma juos suprasti, įsivaizduoti save jų vietoje“, – rašo jis. Taigi etika apsaugo mus nuo priešų nužmoginimo, demonizavimo, nuo tam tikrų ribų, kurias užbrėžia žmogaus teisės, peržengimo, nuo demokratijos demontavimo prisidengiant kovos su priešais lozungu. Etika, sekant Eco, priešą paverčia oponentu, su kuriuo galima diskutuoti, ieškoti sutarimo ir sugyventi. Etika kaip priešų ieškoti linkstančios mūsų natūros suvaldymas šiuo atveju sugrąžina mus prie to, ką jau aptarėme pristatydami Czyzewskio mintis – pasitelkti kultūrą kaip jungiamojo audinio kūrimą tam, kad mūsų skirtis demarkuojančios linijos taptų ne susipriešinimo, o palinkimo vienas į kitą siekiant išgirsti, suprasti vienas kitą erdve. Galima vadinti tai ir tolerancijos puoselėjimu.

Savaime suprantama, kad regint nebūtinai sąmoningai ar nesąmoningai skleidžiamas melagienas, kurstomą nepasitikėjimą, priešiškumą, kurie pandemijos akivaizdoje kelia pavojų kitų žmonių sveikatai, kyla noras patiems atakuoti ne skleidžiamus pramanus, o ad hominem taikytis į visus be išimties jų skleidėjus taip galiausiai prarandant galimybę atkovoti tuos, kurie galbūt buvo tiesiog suklaidinti, o ne piktavaliai. Juk būtent jiems reikalingiausias medijų raštingumo ugdymas siekiant padėti atsirinkti ir kritiškai vertinti informaciją, išvaduoti juos iš dezinformacija užpildytų burbulų, kalbant su jais svarbiausia suvokti, kokios spragos, o gal nuoskaudos lemia tokią poziciją. O susipriešinimas tikrai nepadeda bandyti susikalbėti.

Tad vienintelis kelias, man regis, yra siekti suvaldyti savo pačių natūrą ir nenusileisti iki tokio lygio, į kokį mus vilioja sąmoningai dezinformaciją skleidžiantys įtakos agentai.

Donatas Puslys

Tik taip galime tikėtis kažko pasiekti, o ne prisidėti prie bandymų paversti visuomenę į gausybę spygliuotomis vielomis apraizgytų priešiškų salelių.

Istorija nesivysto pagal iš anksto žinomą scenarijų. Visi tokie scenarijai tarnavo arba fanatikų bandymams pertvarkyti visuomenę kuo skubiau priartinant ir taip jau žinomai ateisiantį laiką, arba kaip būdas nusikratyti atsakomybės manantis, kad jog ir ką mes bedarytume, vis tiek galiausiai viskas baigsis gerai, nes paskiras žmogus nieko nelemia, lemia tik procesai. Pandemija kaip ir kiekvienas iššūkis yra kryžkelė, kurioje įmanomas ne vienas kelias. Svarbu tai, kad tai, kur pasuksime, lemiame ir mes, tiksliau mūsų visuomenės kultūra, kur neužtenka tik siekti suvaldyti išorinę medžiaginę natūrą, tačiau tenka stoti į akistatą ir savo paties natūra, kuri, siekiant geresniojo kelio, turi būti apvaldyta ir dvasiškai pakylėta, kad įkūnytų svarbiausias vertybes.

Skaitykite daugiau

Lietuvos verslo branda

Nerijus Pačėsa
Strateginis konsultantas, Amerikos prekybos rūmų Lietuvoje valdybos vicepirmininkas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tarybos narys