Leonidas Donskis (1962–2016)
Vytauto Didžiojo universiteto politologijos profesorius
Žmonės neprarado savo sielų ir jautrumo – Lietuva tiesiog atėjo į XXI amžių, kur postkomunistinis pasaulis entuziastingai nugriovė viską, kas buvo likę iš senojo europietiško.
Leonidas Donskis
PERSPEKTYVOS: ŽVILGSNIS Į ŽINIASKLAIDĄ
Nuo 1988 m. – buvusios Sovietų Sąjungos pabaigos pradžios – jau praėjo daugiau nei ketvirtis amžiaus. Sąjūdis, tautinio atgimimo judėjimas, ėmė skinti kelią Lietuvos ir kitų sovietinių respublikų laisvei ir nepriklausomybei. Įgauti tokį pagreitį, įtvirtinti simbolinę valdžią ir vyriausybę, padėti žmonėms patikėti, kad atėjo laikas keistis istorijai ir pasaulio politikai bei atstatyti teisingumą – visi šie nepakartojami dalykai būtų buvę neįmanomi, jei Lietuvos žiniasklaida būtų nepakeitusi viešosios erdvės kone pernakt.
Tiesą sakant, tik sėkmingas drąsos, atsidavimo ir užsidegimo derinys padėjo pertvarkyti ir prikelti visą Lietuvos viešąją erdvę vėlyvame devintajame ir ankstyvame dešimtajame dešimtmečiuose. Tai neturėtų stebinti: senas sovietinis profesionalizmas, įleidęs šaknis prarajoje tarp specializuotų tekstų ir politinio angažuotumo, pasitraukė ir užleido vietą naujiems mąstymo ir rašymo būdams. Dauguma straipsnių autorių 9-ojo dešimtmečio pradžioje atėjo iš literatūros ar menotyros sričių; kiti buvo žiniasklaidos ir spaudos naujokai, susiformavę Sąjūdžio organizuotuose pilietiniuose ir politiniuose protestuose.
Pakanka pasakyti, kad tarp žmonių, paveikusių ar net suformavusių svarbiausius to meto dienraščius, savaitraščius ir žurnalus, buvo nemažai žinomų vardų. Dienraščiui „Respublika“ rašė tokie garsūs lietuvių rašytojai ir eseistai kaip Jurga Ivanauskaitė (1961–2007) ir Ričardas Gavelis (1950–2002). Kad ir kaip neįtikėtina, „Respublika“ – dabar pagarsėjusi antisemitiniais ir homofobiškais rašiniais bei šmeižikiškomis replikomis – anksčiau buvo Jurgos Ivanauskaitės straipsnių apie visuomenę ir kultūrą bei nuostabių Ričardo Gavelio esė namai.
Vėliau Gavelis ėmė dirbti žurnale „Veidas“, kurio paskutinis puslapis buvo rezervuotas provokuojančioms, kandžioms ir ironiškoms rašytojo mintims. Vienas garsiausių Lietuvos eseistų – Rolandas Rastauskas – rašė išskirtinai „Lietuvos rytui“. Visų minėtų rašytojų talentas šiems leidiniams davė didžiulės naudos.
Šviesios atminties Gintarą Beresnevičių (1961–2006), kultūros istoriką ir intelektualą, galėjusį be vargo perspjauti visus politikos apžvalgininkus savo galingomis ir netikėtomis įžvalgomis, galima pavadinti tikru lietuviškos tradicijos, vertinančios protingą humanitarą, galintį panaudoti savo talentą socialinėms analizėms ir politinėms apžvalgoms, atstovu. Jis buvo tikras Gavelio įpėdinis, nors ir labai trumpai. Gaila, tačiau visi trys – Ivanauskaitė, Gavelis ir Beresnevičius – mirė gana jauni.
Vėliau prasidėjo staigus viešojo diskurso nuosmukis. Atsivėrė Pandoros skrynia – visi įgijo galimybę komentuoti internete, o debatų vertę lemdavo tik komercinė sėkmė. Minties ir raiškos kokybės nebebuvo paisoma: Lietuvos internetiniai dienraščiai leido rašyti anoniminiams komentatoriams ir net skatino juos komentuoti greta rimtų esė ar profesionalų komentarų.
Tokie beveidžiai „išminties perlai“ visada buvo ir yra kupini pykčio, įniršio, neapykantos, ad hominem puolimų, atviro antisemitizmo, homofobinių insinuacijų, o dar dažniau – net ir asmeninių įžeidinėjimų, nuodingų replikų ir šlykštaus melo.
Leonidas Donskis
Tačiau „medija yra pranešimas“ (angl. the medium is the message); šis Marshallo McLuhano kūrybinio genijaus motyvas pademonstravo jo neįtikėtiną nuojautą ir tapo kone pranašišku XXI a. ženklu. Stilius, forma, kalba, politinis ir moralinis skonis, retorinės figūros – viskas pasikeitė kone pernakt. Popieriniams dienraščiams ir žurnalams išmirus, elektroniniai portalai ėmė drastiškai keisti lietuviškos žiniasklaidos veidą. Žmonės neprarado savo sielų ir jautrumo – Lietuva tiesiog atėjo į XXI amžių, kur postkomunistinis pasaulis entuziastingai nugriovė viską, kas buvo likę iš senojo europietiško.
Kalbos grubumas, prastas redagavimas ir atsainus požiūris, nematant skirtumo tarp profesionalaus įvertinimo ir atsitiktinės masių nuomonės, atgrasė daugelį talentingų autorių nuo politinių apžvalgų rašymo ar kitokio indėlio į internetinę leidybą. Nors visai gali būti, kad prastos manieros ir sadomazochistinė kalba tebuvo kaukės, slėpusios moralinę ir intelektinę tuštumą, tačiau tikroji sumaišties ir abejonių priežastis – visai ne kvailybės proveržis, o politinė tuštuma ir turinio trūkumas.
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuva tikėjosi šviesios ateities – sugrįžusi į Europą valstybė sekė didingu savo naratyvu ir įgalinančiu diskursu. Tačiau pasižiūrėjus į vidinius debatus iš arčiau darosi panašu, kad bent dalis mūsų kartaus nusivylimo kyla dėl radikaliai pasikeitusių vaidmenų. Kaip pasakytų Oscaras Wilde’as, tai Arielio siaubas pamačius savyje Kalibano antrininką.
Šalis perėjo į organizuotos užmaršties tarpsnį. Mūsų amžius yra užmaršties amžius. Kažkada mus paveikė Milano Kunderos knygoje „Nepakeliama būties lengvybė“ išsakyta mintis: blogiausia naujiena iš Prahos tragedijos įvykių, matomų Terezos fotografijose Šveicarijoje (į kurią ji su Tomu atvyksta gelbėdami savo gyvybes ir ateitį po to, kai 1968 m. numalšinamas Prahos pavasaris), yra ta, kad tai – sena naujiena. Būtent tai vyksta ir Lietuvoje – geriausia mūsų kultūros ir mąstymo dalis tėra senos naujienos. Deja, šalis ir jos žiniasklaida yra prikaustyta prie realybės šou, tuštybės mugės ir paskalų iš viešųjų asmenų – iš tiesų tik lokalaus masto įžymybių – asmeninių gyvenimų.
Tačiau nereikia sakyti, kad Lietuva negeba kurti geros spaudos ir kokybiškos žiniasklaidos. Teisingiau būtų aiškinti, kad šalis beveik neturi ko prisiminti, o dar mažiau turi progų švęsti – nebent politinių klounų skandalus ir jų pakilimus bei nuopuolius.
