Arūnas Gelūnas
Lietuvos ambasadorius prie UNESCO

Todėl nenuostabu, kad kultūros žmonės atliko lemiamą vaidmenį vėlyvo devintojo dešimtmečio politiniame judėjime – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje, arba tiesiog Sąjūdyje.

Arūnas Gėlūnas

PERSPEKTYVOS: ŽVILGSNIS Į KULTŪRĄ

Vienas garsus Vakarų diplomatas kartą yra pasakęs, kad Vilnius, kaip vos kiek daugiau nei pusę milijono gyventojų turintis miestas, yra nepaprastai kultūriškai turtingas. Tą patį norėtųsi sakyti ir apie visą Lietuvą – dabar mažiau nei tris milijonus žmonių turinčią šalį. Todėl skaitančius šį tekstą prašau suprasti, kad sutalpinti pasakojimą apie šį kultūriškai turtingą kraštą į vieną puslapį įmanoma tik paaukojus daugybę niuansų ir svarbių detalių. Kad ir kaip būtų, man – net ir varžomam tokių apribojimų – tikrai įdomu pamėginti pasiaiškinti, kaip kultūros vaidmuo buvo suvokiamas sovietų okupuotoje Lietuvoje ir kokie esminiai kultūriniai pokyčiai išsikristalizavo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990-aisiais.
Lietuvių karta, sovietų laikais baigusi bent jau vidurinę mokyklą, turbūt sutiks, kad „kultūra“ Lietuvoje iki nepriklausomybės ir šių dienų Lietuvoje nėra visai tas pats. Vienos partijos politinėje sistemoje, kur koja kojon žengė visiška žiniasklaidos cenzūra ir geležinės uždangos užsienio politika, vienintelės oazės autentiškai žmogiškai būčiai buvo arba asmeninė erdvė, arba teatras, džiazo festivaliai ir parodų salės (dažnai papildančios ar net pakeičiančios persekiojamą ir cenzūruojamą katalikų bažnyčią). Kultūros institucijos ir, dar svarbiau, kultūros asmenybės – bent jau kai kurios – vaidino svarbų vaidmenį teikiant žmonėms orumo, padedant priešintis slegiančiai politinei sistemai, ir suteikiant viltį, kad kada nors viskas pasikeis. Estetika žmonėms taip pat rūpėjo, bet kultūros vaidmuo siekė gerokai toliau nei vien grožio patyrimas. Kiekvienas meninis ar architektūrinis eksperimentas, kiekviena aktoriaus ištarta frazė, galinti tapti nusižengimu prieš sistemą, kiekviena eiliuotuose tekstuose besislepianti užuomina uždrausta tema buvo priimtina kaip pasipriešinimo ir disidencijos forma.
Todėl nenuostabu, kad kultūros žmonės atliko lemiamą vaidmenį vėlyvo devintojo dešimtmečio politiniame judėjime – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje, arba tiesiog Sąjūdyje. Per pirmąjį susirinkimą įsteigta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurioje buvo 35 nariai, daugiau nei pusė jų – garsūs menininkai. Turbūt jų dėka Lietuvos nepriklausomybės judėjimas įgijo pavadinimą Dainuojanti revoliucija. Galingas protesto mitingas 1989 metais, Baltijos kelias – 600 kilometrų ilgio gyvoji grandinė, kurią sudarė daugiau nei du milijonai rankomis susikibusių lietuvių, latvių ir estų, taip pat bent iš dalies galėtų būti laikomi meniniu veiksmu.

O kokie svarbūs kultūriniai pokyčiai atėjo kartu su Nepriklausomybės atkūrimu 1990-aisiais?
Pirmiausia ji atvėrė tarptautinę kultūrinę sceną, kuri buvo beveik neprieinama sovietų laikais. Vieniems tai reiškė sėkmingos tarptautinės karjeros pradžią, kitiems – pyktį neįveikiamų išbandymų akivaizdoje. Šis atsivėrimas buvo itin naudingas teatrui; keli lietuvių režisieriai ir aktoriai pasiekė milžinišką tarptautinę sėkmę, pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius (g. 1952), per du nepriklausomybės dešimtmečius tapęs tarptautine žvaigžde ir pastatęs galybę dramos spektaklių ir operų prestižinėse Europos scenose. Kita sėkmės istorija priklauso daug jaunesnės kartos režisieriui Oskarui Koršunovui (g. 1969) – kultinio lietuvių teatro režisieriaus Jono Vaitkaus (g. 1944) studentui, tapusiam laukiamiausiu režisieriumi Prancūzijoje ir Skandinavijos šalyse bei tikru naujosios kultūros simboliu ištisai jaunų lietuvių kartai. Abu kūrėjai padėjo Lietuvai pritraukti gausybę pasaulinio garso teatro žvaigždžių ir prisidėjo kuriant du itin svarbius renginius – revoliucinį teatrų festivalį LIFE (1993–2001) ir Oskaro Koršunovo teatro 2004 m. pradėtą festivalį „Sirenos“.

Panašūs procesai vyko ir kitose kultūrinio gyvenimo teritorijose. Vizualieji menai, pavyzdžiui, susidūrė su radikalia paradigmos kaita – modernistinius eksperimentus su forma ėmė keisti šiuolaikinės konceptualios strategijos, kurios daugumai vyresniosios kartos menininkų atrodė kaip pačios meno sąvokos įžeidimas. Tačiau tai nesutrukdė įkurti Šiuolaikinio meno centro ar daugybei lietuviškų paviljonų nuo 1999 metų sėkmingai dalyvauti prestižinėse Venecijos bienalėse.

Politinė laisvė atnešė ekonominių iššūkių, kurie itin daug įtakos turėjo tokioms brangioms meno formoms kaip kinas ar opera. Užsakymai ir finansavimas iš Maskvos baigėsi 1990 m., todėl Lietuvos kino studija, pagrindinė filmus prodiusavusi įstaiga, turėjo užsidaryti. Senąjį centralizuotą modelį pakeitė daug mažų nepriklausomų kino studijų, kurios padėjo jauniems režisieriams išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šiandien Lietuvoje sėkmingai veikia trys stambūs ir keli mažesni teminiai tarptautiniai kino festivaliai, kurie kasmet pritraukia tūkstančius žiūrovų. Panašu, kad senas priežodis „Kai Dievas uždaro vienas duris, atidaro kitas.“ nebuvo klaidingas.

Tarp daugybės kitų kultūrinių Lietuvos sėkmių galima įvardyti tikrą knygų leidybos bumą, begalę puikių tarptautinių muzikos ir šokio festivalių ar netgi naująjį cirką. Tačiau kol užsieniečiai juokauja, kad Lietuva yra „geriausiai saugoma paslaptis“ (kalbėdami apie lietuvių drovumą, neleidžiantį jiems deramai išreklamuoti savos šalies kultūros), turbūt geriausiai Lietuvos kultūra anglų kalba pristatoma Kultūros ministerijos inicijuotame ir autorių kolektyvo parengtame leidinyje „Lietuvos kultūros gidas“ bei svetainėje cultureguide.lt. Net neabejoju, kad ten esanti informacija kompensuos visus mano trumpos esė trūkumus.