Philip Shapiro

Teisininkas

Philip Shapiro
© Agnė Bekeraitytė

Laikau save tiek litvaku, tiek Amerikos žydu iš Merilendo, kurio pirmtakai gyveno Lietuvoje ir buvo neatsiejama tenykštės visuomenės dalis.

Philip Shapiro

ŠEIMOS PĖDSAKAIS

Pokalbiui su teisininku Philipu Shapiro nusprendėme iš Vilniaus nuvykti į Rokiškio apylinkes, kur kadaise gyveno jo protėviai. Šioje kelionėje buvau ne tik pakeleivis, bet ir klausytojas. Nors Philipas yra gimęs JAV, jo ryšys su Lietuva ir šio krašto istorija yra neįtikėtinai stiprus.

Iš pradžių nusikelkime į vėlyvojo carinio laikotarpio Lietuvą, kur gimė Jūsų seneliai. Ar galėtumėte plačiau papasakoti savo giminės istoriją? Ko galima pasimokyti iš Jūsų artimiesiems tekusių išbandymų?

Taigi, visi keturi mano seneliai buvo litvakai. Trys iš jų gimė Kauno gubernijoje – Rusijos imperijos provincijoje, kuri anuomet užėmė beveik visą dabartinės Lietuvos Respublikos teritoriją. O močiutė iš mamos pusės buvo kilusi iš tuometinės Gardino srities šiaurės rytinio pakraščio, šiek tiek į pietus nuo Lydos dabartinėje Baltarusijoje.

Senelių protėviai taip pat buvo litvakai. Shapirų-Rommų-Krokų giminė gyveno apie 30 kilometrų nuo Kamajų miestelio (jidiš kalba „Kamai“). Pirmas mums žinomas giminaitis įsikūrė Čelkių kaimelyje, esančiame į pietryčius nuo Rokiškio, jau apie 1800 metus. Na, o kita giminės pusė Kramerių-Gannų gyveno Raguvoje ir Panevėžyje nuo 1860 iki 1910 metų. Lietuvos archyvuose yra duomenų, kad dar ankstesnės Kramerių šeimos kartos buvo įsikūrusios Vabalninke.

Svarbiausia priežastis, privertusi mano protėvius emigruoti iš Lietuvos, buvo baisus skurdas. Vis didėjantis nepriteklius vėlyvuoju cariniu laikotarpiu iš šalies išvarė ne tik žydus, bet ir krikščionis. XIX a. antroje pusėje gyventojų skaičius Kaune ir aplinkinėse provincijose vis didėjo, tačiau industrializacijos procesai čia vyko lėtai, o pačioje Rusijoje atsirandančios darbo vietos Lietuvos žydams nebuvo prieinamos. Dėl to žydai buvo priversti likti vadinamosios „sėslumo ribos“ teritorijoje, kurią po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Rusija aneksavo 1795 metais. Dar viena priežastis, vertusi žmones palikti savo kraštą, – po 1881 metų caro Aleksandro II nužudymo imperinės valdžios įvesti pokyčiai tautinių mažumų atžvilgiu. Pasinaudodami tuo, kad siena tarp Rusijos bei Vokietijos imperijų nebuvo itin akylai saugoma, 1881–1914 metais čia kūrėsi nelegalūs tinklai, slapta gabendavę žmones į kaimyninę Rytų Prūsiją.

Iš Rokiškio ir Kupiškio rajonų į Jungtines Amerikos Valstijas atvykę bei Baltimorėje apsigyvenę mano protėviai 1901 metais įkūrė abipusės pagalbos grupę „B‘nai Abraham ir Yehuda Laib šeimų susivienijimą“. Ši organizacija rinkdavo pinigus, kad galėtų padėti kitiems savo giminaičiams išvykti iš Lietuvos ir įsikurti svetur. Praėjus šimtui dvidešimčiai metų, susivienijimas vis dar egzistuoja, o dauguma mano giminaičių, palikusių Lietuvą iki Pirmojo pasaulinio karo, atvyko būtent į Baltimorę. Tiesa, kai kurie patraukė į anuomet Turkijos kontroliuojamą Palestiną ar net į Pietų Afriką. Mano prosenelis su dar dviem šeimos nariais apie 1900-uosius išvyko į Pietų Afriką, bet nusprendė grįžti į Kamajus. Galiausiai jis taip pat atsidūrė Baltimorėje.

Persikėlimas į šį didžiulį Amerikos uostą iš mažo štetlo Lietuvoje buvo tikrai nemenkas iššūkis, bet visi atvykėliai sukosi kaip galėjo.

Kiek Jums svarbi Jūsų protėvių istorija ir ar apie visa tai kalbate su savo vaikais? Ar jie priima šiuos pasakojimus taip pat kaip ir Jūs? Kodėl, Jūsų manymu, svarbu išsaugoti istoriją ateities kartoms?

Pastebiu, kad daugelyje šalių ir kultūrų vaikai dažnai nevertina savo protėvių palikimo. Tik sendamas žmogus pradeda gailėtis, kad vyresniosios kartos daug ko nepaklausė. Taip yra ir mano, ir mano žmonos Aldonos vaikų atveju, taip yra beveik su visais mano pažįstamų žmonių vaikais.

Filme „Nepaprasta kelionė“ (angl. „Everything Is Illuminated“) jaunas žydų kilmės amerikietis, iš savo bendraamžių išsiskiriantis pomėgiu kolekcionuoti daiktus, atvyksta į Ukrainą ieškoti moters Trachimbrodo kaime, iš kurio pagrindinio herojaus senelis išvyko prieš pat nacių įsiveržimą 1941-aisiais. Priartėjus prie kaimo, kuris vokiečių buvo visiškai sunaikintas, vaikino gidas sustabdo mašiną ir paliepia amerikiečiui su savo vertėju užeiti pas moterį, gyvenančią saulėgrąžų apsuptame name, bei paklausti jos kelio į Trachimbrodą. O moteris jiems atsako: „Jūs jau atvykote – Trachimbrodas esu aš“. Jos namuose atvykėliai pamato daugybę visokiausių daiktų, surinktų iš suniokoto kaimo. Paklausta, kodėl sukaupė visus šiuos dirbinius, šeimininkė atsako: „Dėl viso pikto. Galbūt kažkam prireiks.“

Taip ir mes su Aldona – užsiimame veikla, kuri ateityje galbūt padės žmonėms, norintiems daugiau sužinoti apie žydų bendruomenes Lietuvoje (ir Baltarusijoje). Dėl viso pikto. Galbūt kažkam prireiks…

Kaip apibūdintumėte savo paties kultūrinę bei etninę tapatybę? Ar laikote save litvaku? Ką tai Jums reiškia?

Laikau save tiek litvaku, tiek Amerikos žydu iš Merilendo, kurio pirmtakai gyveno Lietuvoje ir buvo neatsiejama tenykštės visuomenės dalis. Žinoma, viskas priklauso nuo žiūros taško. Pavyzdžiui, mano žmona Aldona turi keletą tapatybių – anykštėnė, aukštaitė, lietuvė, europietė… Kiekviename kontekste žmonės gali įžiūrėti arba skaldančius skirtumus, arba vienijančius panašumus. Mūsų pirminis instinktas yra atpažinti, kas mus sieja su kitais žmonėmis.

Mano protėviai nebuvo išstumti. Laikotarpiu tarp 1881 ir 1915 metų Lietuvos Respublika dar neegzistavo, o lietuviai, baltarusiai, lenkai ir žydai buvo tik tautinės mažumos, kontroliuojamos carinės Rusijos.

Philip Shapiro

Prieš šį pokalbį kartu aplankėme keletą Lietuvos vietų, taip pat ir Rokiškį. Nors esate gimęs Jungtinėse Valstijose, Jūsų ryšys su šiomis vietomis atrodo be galo stiprus. Kaip įmanoma jausti tokį prielankumą kraštui, kuris Jūsų gimines iš čia išstūmė?

Mano protėviai nebuvo išstumti. Laikotarpiu tarp 1881 ir 1915 metų Lietuvos Respublika dar neegzistavo, o lietuviai, baltarusiai, lenkai ir žydai buvo tik tautinės mažumos, kontroliuojamos carinės Rusijos. Imperinis režimas įvairiais būdais bandė paversti šiuos žmones rusakalbiais, stačiatikiais pavaldiniais, uždraudė lenkų kalbos vartojimą, o lietuviškai leido rašyti tik kirilicos rašmenimis.

Šiuo laikotarpiu Rusijos valdžia bandydavo kurstyti krikščionių išpuolius (pogromus) prieš kaimynystėje gyvenusius žydus, tačiau tokios pastangos beveik visada būdavo bergždžios – lietuviams žydai buvo tokie pat priespaudoje gyvenantys žmonės. Ir nors mano giminaičių atsiminimuose yra daug skurdo, juos ištikę sunkumai neturėjo nieko bendra su kaimynų lietuvių elgesiu. Priešingai – abi tautos viena kitai padėdavo kuo galėdavo.

Minėto šeimų susivienijimo Baltimorėje nariu esu visą savo gyvenimą. Ši organizacija buvo įsteigta atvykusiųjų iš Rokiškio, Kupiškio ir kitų apylinkių. Todėl vietovės, kuriose gyveno mano protėviai – Kamajai, Pandėlys, Panevėžys, Raguva, emocinio ryšio su Lietuva prasme man visada bus labai brangios.

Ar galėtumėte teigti, kad užaugote tradicinėje žydiškoje aplinkoje? Kaip buvote auklėjamas?

Taip, užaugau tipiškoje amerikiečių šeimoje, kurioje buvo išpažįstamas konservatyvusis judaizmas. Kaip įprasta Baltimorėje, lankydavome ortodoksų sinagogą. Penktadienio vakarienė ir šabo pietūs po pamaldų visada būdavo skirti šeimai, kad kartu praleistume laiką, pasikalbėtume ir padiskutuotume be jokių pašalinių trukdžių.

Nuo pirmos iki šeštos klasės lankiau žydišką parapinę mokyklą, kuri buvo grįsta „lietuviškuoju“ mokymo principu ir rėmėsi Vilniaus Gaono prisakymu mokytis ne tik religinių, bet ir gamtos mokslų. Augdamas taip pat pažinojau tiek savo mamos, tiek tėvo giminę.

Agnės Bekeraitytės nuotr.

Ko tikėjotės prieš pirmąjį savo apsilankymą Lietuvoje? Kokius įspūdžius išsivežėte?

Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 1997-aisiais su savo broliu Davidu, kuris buvo auklėjamas taip pat, kaip ir aš, o dabar dirba advokatu Baltimorėje. Į Lietuvą atvykti abu atskirai bandėme jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tačiau tada sovietai mūsų neįleido. Vis dėlto 1971 metais man ir dviem universiteto draugams pavyko gauti vizą specialiam maršrutui nuo Sovietų Sąjungos sienos su Suomija iki Leningrado, Maskvos bei Kijevo, o palikti šalį privalėjome kirsdami Ukrainos sieną su Lenkija. Nors prie Lietuvos negalėjome net priartėti, ši kelionė leido man bent šiek tiek pajusti, koks ten buvo gyvenimas sovietmečiu.

Išvykos metu taip pat turėjome galimybę aplankyti Babin Jarą. Vakaruose J. Jevtušenkos eilėraštį apie šią vietą mokėjome atmintinai, o atvykę patys įsitikinome politiniu sovietų Holokausto istorijos iškraipymu. Babin Jare nebuvo jokio paminklo Holokausto aukoms, tik memorialinė lenta „tarybiniams piliečiams“, nužudytiems „fašistų“.

Niekada nemaniau, kad turėsiu galimybę gyventi Lietuvoje. Sovietmečiu negalėjau net pasvajoti apie laisvę keliauti po savo protėvių žemę. Nebūčiau patikėjęs, kad savo gyvenime pamatysiu griūvant šėtoniškąją sovietų imperiją.

Philip Shapiro

Na, o 1997-aisiais su broliu Lietuvoje praleidome dešimt dienų. Mūsų kelionė susidėjo iš trijų dalių, kurias kuravo trys skirtingi gidai. Išsinuomoję automobilį ir patys susidėlioję maršrutą, turėjome progos aplankyti būtent tas vietas, kurias norėjome pamatyti bei pakalbinti vietinius žmones. Vyresniosios kartos lietuviai jautėsi kiek nepatogiai, sužinoję, kad esame iš Vakarų atvykę žydai. Esą viena tokios reakcijos priežasčių galėjo būti tai, kad po žydų išžudymo daugiausia jiems miesteliuose iki tol priklausę būstai buvo išdalyti etniniams lietuviams. Galbūt tame yra tiesos, bet, mano manymu, nerimą galėjo sukelti ir baimė, kad atvykėliai užklaus apie tai, ką lietuviai patys matė 1941-aisiais. Labai stengėmės sutiktiems žmonėms paaiškinti, kad mūsų protėviai šias vietas paliko dar carinės Rusijos laikais, iki Pirmojo pasaulinio karo. Mes neketinome jų klausinėti apie Holokaustą – labiausiai mus domino istorijos apie gyvenimą cariniu laikotarpiu, kurias vietiniai žmonės galbūt yra girdėję iš savo senelių.

Nepaisant to, mūsų apsilankymas akivaizdžiai sukėlė liūdesį, ypač tarp vyresnės kartos moterų. Ne viena jų pradėdavo verkti, prisiminusi dieną, kai matė savo draugus ir pažįstamus žydus, ginkluotų kareivių vedamus į sušaudymo vietą. Šios moterys niekada nepamirš iš netoliese esančio miško atsklidusių riksmų ir šaudymo garsų, kuriuos kartais buvo bandoma užmaskuoti kurtinančiu sunkvežimių pypinimu. Tačiau mūsų sutikti vyrai nebuvo tokie kalbūs. Išskyrus vieną žmogų Kupiškyje, kuris mums papasakojo, kaip matė iš miestelio išvedamus žydus, užsilipęs į bažnyčios varpinę.

Keletas vyrų bandė mus įtikinti, kad buvome „suklaidinti“, kad jokie žydai jų miestelyje negyveno. Po tokių pasisakymų mums kildavo įtarimas, kad šie žmonės prisidėjo prie žiaurių 1941-ųjų įvykių, kai iš žydų buvo atiminėjami jų namai, rūbai, orumas, net gyvybė, o po visko buvo bandoma ištrinti šimtmečius šiuose miesteliuose gyvenusių žydų istoriją.

Mūsų sutikti jauni žmonės tokios emocinės naštos jau nebesinešiojo. Sovietų Sąjungos griuvimas jiems pirmiausia reiškė galimybę susisiekti su Vakarais. Prie to prisidėjo ir G. Soroso fondas, įsteigęs bei išplatinęs interneto prieigą, kuri palengvino galimybę kalbėtis ir integruotis su Vakarų europiečiais. Vienoje iš trijų kelionės dalių mūsų gide ir vertėja buvo Aldona.

Kaip ir daugelis turistų, kurie leidžiasi į „šaknų ieškojimo“ keliones, mudviem su broliu knietėjo pavaikščioti gatvėmis, kuriose kažkada gyveno mūsų protėviai. Vienos iš tokių vietų – Čelkių kaimo – iš pradžių niekaip neradome. Žinojome, kad mūsų giminaičiai apsigyveno kaimelyje pavadinimu „Tzelkai“ dar 1800 m., tačiau žemėlapyje šios vietovės neaptikome. Užklausėme Rokiškio krašto muziejaus darbuotojų, bet jie teigė apie šį kaimą net negirdėję. Laimei, mus šioje atkarpoje lydėjusi garsioji gidė Regina Kopilevič atpažino litvakiškos jidiš kalbos subtilybes ir paklausė muziejaus specialistų, ar jie ką nors žino apie Čelkius. Ir ką jūs manote? Šis kaimas pasirodė esąs vos už keturių kilometrų!

Ir vis dėlto, kaip ir kiti lankytojai iš Vakarų, mes žinojome, kad Lietuva yra šalis su tamsios praeities dėmėmis, kurių pati nenorėjo pripažinti. Vis pamąstydavome apie Kaino ir Abelio istoriją iš Biblijos (Pradžios knyga, 4:9-10). Tiesą pasakius, ši paralelė vis dar prasminga.

Nuolat sau primenu, kad, norėdamas susikalbėti su kitu žmogumi, turi susieti tai, ką nori pasakyti, su tuo, ką pašnekovas jau žino. Turi bendrauti taip, kad pašnekovą įtrauktum.

Philip Shapiro

Mes, etniniai lietuviai, dažnai pasirenkame patogesnį kelią ir didžiuojamės bei prisimename žmones, kurie mus įkvepia, – žymius menininkus, mokslininkus, verslininkus. Tačiau prieš tiesą, kuri mums yra mažiau priimtina ar skausminga, mes užmerkiame akis. Kaip manote, kodėl taip yra? Ar būtina kalbėti apie įvykius, kurie vis dar kelia skausmingus prisiminimus? Kodėl?

Turiu savo nuomonę šiuo klausimu, tačiau tai yra dalykai, kuriuos išspręsti gali tik patys lietuviai. Taip, man atrodo keista, kad žmonės Lietuvoje labai nori būti „siejami“ su čia niekada nebuvusiais, bet pasaulyje išgarsėjusiais litvakais. Tačiau tuo pat metu šių žmonių jie nepriimtų kaip savo kraštiečių. Tokia situacija yra su Lietuvoje išduodamais lietuvių kilmę patvirtinančiais pažymėjimais, kuriuos gali gauti tik etninių lietuvių, iš šalies pasitraukusių iki 1918 metų, palikuonys.

Štai įsivaizduokime situaciją: tame pačiame pastate Kauno mieste 1900 metais gyvena etninių lietuvių ir žydų šeimos. Dvidešimtmečiai vaikinai iš abiejų šeimų yra geri draugai ir 1901 metais kartu emigruoja į Čikagą, kur abu sukuria šeimas ir susilaukia ne vienos kartos palikuonių. Vienas emigravusio žydo anūkų tampa žymiu dainų kūrėju ir jo „lietuviškoms šaknims“ pagerbti Lietuvoje net pastatomas paminklas. 2020-aisiais žymus kūrėjas pateikia paraišką lietuvių kilmę patvirtinančiam pažymėjimui gauti, kuris pagreitintų Lietuvos pilietybės gavimo procesą. Tuo pačiu metu paraišką tokiam pažymėjimui pateikia ir etninio lietuvio anūkas. Pastarajam dokumentas yra išduodamas, o štai žydų palikuonio prašymas yra atmetamas.

Agnės Bekeraitytės nuotr.

Ar dar ne per vėlu mums, lietuviams, atkurti ryšį su litvakais, kas padėtų šį ryšį stiprinti?

Galiu kalbėti tik už save patį. Dauguma po pasaulį išsibarsčiusių litvakų arba turėjo giminaičių, kurie buvo nužudyti 1941-aisiais, arba draugų, kurių šeimos tai patyrė. Informacija apie kiekvienos žydų bendruomenės žūtį yra gerai žinoma ir visiems prieinama internete. Tačiau Lietuvoje kažkodėl ši tema vis dar yra tabu, o už jos ribų yra paplitusi nuomonė, jog diskusija apie tam tikrų asmenų poelgius gali baigtis baudžiamąja atsakomybe arba byla teisme dėl asmeninės žalos atlyginimo. Toks požiūris, taip pat ir tam tikri valdžios veiksmai sudaro įspūdį, kad Lietuva nėra suinteresuota rimtai, atvirai ir detaliai ištyrinėti didžiausią kliūtį ryšiams tarp lietuvių ir litvakų atkurti. Todėl ir pasikartojantys bejausmiai pareiškimai dėl „apgailestavimo“, išsakyti iki galo nesuvokiant įvykusios tragedijos, iš išorės atrodo tušti ir nieko nereiškiantys.

Palyginimui pažvelkime į tuometinę Vakarų Vokietiją, kuri ėmėsi detaliai gilintis į savo praeitį ir pripažinti konkrečią padarytą žalą kiekvienam nukentėjusiajam. Įsisavinę šią informaciją, savo apgailestavimą jie gali išreikšti nuoširdžiai. Mano paties dukra, gyvenanti Londone, draugauja su vokiečiu. Abi šeimos į jųdviejų draugystę žiūri palankiai.

Pietų Afrikos atveju su skausminga apartheido praeitimi buvo gana gerai susitvarkyta įkūrus pasitikėjimą keliančią neutralią ir nevaržomą Tiesos ir susitaikymo komisiją. Nežinau, ar Lietuva išdrįstų pradėti tokią procedūrą ir ar ji būtų tokia pat efektyvi kaip Pietų Afrikos pavyzdys. Bet jeigu tokia komisija visuomenėje būtų laikoma teisinga ir nešališka, jos įkūrimas Lietuvoje būtų labai teigiamas žingsnis.

Ar norėtumėte ką nors pridurti pabaigai?

Džiaugiuosi „Passport Journal“ iniciatyva paskirti visą leidinio numerį litvakams ir jų paveldui. Dalydamiesi žiniomis apie bendrą etninių lietuvių ir litvakų istoriją, prisidedame prie abipusio supratimo skatinimo.

Skaitykite daugiau