Svajonė ir Paulius Stanikai

Vizualiųjų menų kūrėjai

Pauliaus Kazlausko nuotr.

Šis procesas nėra patogus, nes savos kūrybos pripažinimas yra lyg blykstelėjimas, metantis šešėlį ant tolesnių darbų ir įsipareigojimų.

Svajonė ir Paulius Stanikai

TEN BŪTI ČIA

Ar nesuklysiu sakydamas, kad jūsų namai yra tiek Vilniuje, tiek Paryžiuje?

Taip, tai tiesa. Lietuvoje nesijaučiame svetimi, juk namai ten, kur tavo šeima. Daug keliaujame ir į Lietuvą grįžtame gana dažnai. Aišku, jeigu užsidarytume tarp keturių sienų, tas jausmas tikriausiai būtų kiek kitoks. Nemanau, kad šiandienos emigrantams Lietuva yra tolima. O ir mūsų profesija specifinė, todėl darbas ar įkvėpimas nepriklauso nuo geografinės vietos. Apie tai mes net negalvojame, juk kurti galima bet kur. Tas pats pasakytina apie tapatybę: pakeitus gyvenamąją vietą, ji niekur nedingsta ir toliau gyvena tavyje.

Panašu, kad protų nutekėjimo tema neišsemiama. Koks jūsų požiūris į šį reiškinį?

Būtų be galo gražu, jeigu Lietuva taptų ta maža valstybe, kurios niekas nenori palikti. Ir nors realybė yra kiek kitokia, jos nereikėtų vertinti pesimistiškai. Nemanau, kad būtina susigrąžinti tuos, kurie negyvena Lietuvoje, tačiau nesijaučia palikę savo šalį. Derėtų dėti daugiau pastangų, siekiant sudaryti sąlygas grįžti tiems, kurie Lietuvoje nori likti, bet dėl ekonominių priežasčių renkasi kitą kelią.

Kodėl Paryžius?

Nors visada norėjome gyventi Paryžiuje, čia atsidūrėme atsitiktinai. Kitaip nei Londone, šio miesto grožis, spalvos ir ore tvyrantis lengvumas mums leidžia atsipalaiduoti ir nuteikia optimistiškai. Kiekvienas žmogus turi rasti savo vietą po saule. Kai kurie galbūt gerai jaučiasi Labanoro girios tyloje, mes ją randame betono džiunglėse, apsupti žmonių. Galbūt taip yra todėl, kad ramybės kol kas neieškome. Žmonių knibždėlynas ir mus supantis triukšmas yra lyg kultūros jūra, leidžianti pajusti aplinkos pulsą ir savotišką jaukumą.

Nors daug metų praleidote Prancūzijoje, iš arti matėte gyvenimą Lietuvoje iki nepriklausomybės atgavimo ir vėliau. Kaip tai paveikė jūsų kūrybą?

Kūrėjas yra lyg kempinė, kuri sugeria aplink vykstančius reiškinius ir yra jų veikiama. Tai neišvengiama mūsų gyvenimo istorijos dalis ir, be abejonės, daro įtaką mūsų kūrybai. Įvairios patirtys ir išgyvenimai visada lieka tavyje ir, prireikus, primena savo egzistavimą. Nemanau, kad tai reikėtų per daug sureikšminti.

Kokia yra jūsų, kaip kūrėjų, kasdienybė?

Atsakyti į šį klausimą vienu sakiniu praktiškai neįmanoma. Esame atviri pasauliui, bet tuo pačiu metu save matome kaip vienišus ir uždarus kūrėjus, gyvenančius savotiškoje kūrybos kapsulėje. Šis procesas nėra patogus, nes savos kūrybos pripažinimas yra lyg blykstelėjimas, metantis šešėlį ant tolesnių darbų ir įsipareigojimų. Taip, mes kuriame dviese ir tai priimame kaip privalumą, nes tada susidaro įspūdis, kad esame lyg mažas kolektyvas, turintis vienas kito palaikymą. Skamba gal kiek pesimistiškai, bet juk kūrėjas dažniausiai ir būna vienišas.

Esate sakę, kad niekas kitas menininko taip negraužia, kaip mintis apie savo ribotumą. Kodėl?

Todėl, kad darbą norisi atlikti kuo geriau. Taip pat yra žinojimas, kad esti dalykų, kurių galbūt nepadarei. Tai būtų galima sulyginti su barjeru, kurį sportininkas vis bando peršokti, o jį įveikęs, susiduria su kitu, dar aukštesniu. Šis suvokimas lydi tave kasdien.

Ar, bendraudami su kolegomis ir kūrėjais iš kitų šalių, jaučiate išankstinį nusistatymą dėl savo kilmės?

Iš tiesų jau nebereikia pasakoti, kas yra Lietuva ir kur ji. Galbūt todėl, kad bėgant metams tapome visaverte Europos Sąjungos nare, nemažai pasiekėme technologijų ir kitose srityse. Labai džiugu, kad Lietuvos vardas tampa žinomas ne tik tarp kaimynų iš Rytų.

Skaitykite daugiau

Eli Broad

Lietuvių kilmės verslininkas ir filantropas, dviejų milijardinę apyvartą turinčių įmonių…

Cynthia Pasky

Lietuvių kilmės verslininkė, bendrovės „Strategic Staffing Solutions“ prezidentė.