· Interviu

Svajonė ir Paulius Stanikai

Vizualiųjų menų kūrėjai

Pauliaus Kazlausko nuotr.

Šis procesas nėra patogus, nes savos kūrybos pripažinimas yra lyg blykstelėjimas, metantis šešėlį ant tolesnių darbų ir įsipareigojimų.

Svajonė ir Paulius Stanikai

TEN BŪTI ČIA

Ar nesuklysiu sakydamas, kad jūsų namai yra tiek Vilniuje, tiek Paryžiuje?

Taip, tai tiesa. Lietuvoje nesijaučiame svetimi, juk namai ten, kur tavo šeima. Daug keliaujame ir į Lietuvą grįžtame gana dažnai. Aišku, jeigu užsidarytume tarp keturių sienų, tas jausmas tikriausiai būtų kiek kitoks. Nemanau, kad šiandienos emigrantams Lietuva yra tolima. O ir mūsų profesija specifinė, todėl darbas ar įkvėpimas nepriklauso nuo geografinės vietos. Apie tai mes net negalvojame, juk kurti galima bet kur. Tas pats pasakytina apie tapatybę: pakeitus gyvenamąją vietą, ji niekur nedingsta ir toliau gyvena tavyje.

Panašu, kad protų nutekėjimo tema neišsemiama. Koks jūsų požiūris į šį reiškinį?

Būtų be galo gražu, jeigu Lietuva taptų ta maža valstybe, kurios niekas nenori palikti. Ir nors realybė yra kiek kitokia, jos nereikėtų vertinti pesimistiškai. Nemanau, kad būtina susigrąžinti tuos, kurie negyvena Lietuvoje, tačiau nesijaučia palikę savo šalį. Derėtų dėti daugiau pastangų, siekiant sudaryti sąlygas grįžti tiems, kurie Lietuvoje nori likti, bet dėl ekonominių priežasčių renkasi kitą kelią.

Kodėl Paryžius?

Nors visada norėjome gyventi Paryžiuje, čia atsidūrėme atsitiktinai. Kitaip nei Londone, šio miesto grožis, spalvos ir ore tvyrantis lengvumas mums leidžia atsipalaiduoti ir nuteikia optimistiškai. Kiekvienas žmogus turi rasti savo vietą po saule. Kai kurie galbūt gerai jaučiasi Labanoro girios tyloje, mes ją randame betono džiunglėse, apsupti žmonių. Galbūt taip yra todėl, kad ramybės kol kas neieškome. Žmonių knibždėlynas ir mus supantis triukšmas yra lyg kultūros jūra, leidžianti pajusti aplinkos pulsą ir savotišką jaukumą.

Nors daug metų praleidote Prancūzijoje, iš arti matėte gyvenimą Lietuvoje iki nepriklausomybės atgavimo ir vėliau. Kaip tai paveikė jūsų kūrybą?

Kūrėjas yra lyg kempinė, kuri sugeria aplink vykstančius reiškinius ir yra jų veikiama. Tai neišvengiama mūsų gyvenimo istorijos dalis ir, be abejonės, daro įtaką mūsų kūrybai. Įvairios patirtys ir išgyvenimai visada lieka tavyje ir, prireikus, primena savo egzistavimą. Nemanau, kad tai reikėtų per daug sureikšminti.

Kokia yra jūsų, kaip kūrėjų, kasdienybė?

Atsakyti į šį klausimą vienu sakiniu praktiškai neįmanoma. Esame atviri pasauliui, bet tuo pačiu metu save matome kaip vienišus ir uždarus kūrėjus, gyvenančius savotiškoje kūrybos kapsulėje. Šis procesas nėra patogus, nes savos kūrybos pripažinimas yra lyg blykstelėjimas, metantis šešėlį ant tolesnių darbų ir įsipareigojimų. Taip, mes kuriame dviese ir tai priimame kaip privalumą, nes tada susidaro įspūdis, kad esame lyg mažas kolektyvas, turintis vienas kito palaikymą. Skamba gal kiek pesimistiškai, bet juk kūrėjas dažniausiai ir būna vienišas.

Esate sakę, kad niekas kitas menininko taip negraužia, kaip mintis apie savo ribotumą. Kodėl?

Todėl, kad darbą norisi atlikti kuo geriau. Taip pat yra žinojimas, kad esti dalykų, kurių galbūt nepadarei. Tai būtų galima sulyginti su barjeru, kurį sportininkas vis bando peršokti, o jį įveikęs, susiduria su kitu, dar aukštesniu. Šis suvokimas lydi tave kasdien.

Ar, bendraudami su kolegomis ir kūrėjais iš kitų šalių, jaučiate išankstinį nusistatymą dėl savo kilmės?

Iš tiesų jau nebereikia pasakoti, kas yra Lietuva ir kur ji. Galbūt todėl, kad bėgant metams tapome visaverte Europos Sąjungos nare, nemažai pasiekėme technologijų ir kitose srityse. Labai džiugu, kad Lietuvos vardas tampa žinomas ne tik tarp kaimynų iš Rytų.

Šią ir kitas istorijas rasite

Išparduota

PASSPORT JOURNAL, II t. (lietuvių k.)

€25,90

Neturime

LIETUVOS TAPATYBĖ: VAKAR, ŠIANDIEN, RYTOJ

Akistatos su lietuviais ir lietuvių kilmės fotomenininkais, literatūrologais, architektais, aktoriais, kompozitoriais, visuomenininkais, mokslininkais, verslininkais ir inovatoriais, tai išskirtinė galimybė ne tik išgirsti jų asmenines istorijas ir įžvalgas, bet dar kartą peržvelgti Lietuvos istorijos paraštes.

Autorių kolektyvas 320 puslapių leidinyje atskleidė įvairialypę Lietuvos tapatybę ir jos transformaciją, tebevykstančią vakar, šiandien ir rytoj. „Antrojo „Passport“ tomo pasirodymas sutapo su Lietuvos šimtmečio iškilmėmis. Gravitacinė valstybės sukakties jėga yra milžiniška, per sąsają su Lietuva veikianti žmones visame pasaulyje. Tad, natūralu, jog pokalbiuose su išskirtinėmis asmenybėmis dėmesys susitelkė į valstybės pamatus, vertybių jungtis ir modernios Lietuvos raidos kontekstus“, – teigia K. Pikūnas.
Rinktiniai konspektai, fotopasakojimai ir interviu su penkių kartų atstovais skaitytojus supažindina su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais, laisvės kovotojais ir disidentais, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojais, dvasininkais, mokytojais, išeiviais ir kartais tyliais, bet ryžtingais maištininkais, kurių atsidavimas ir tikėjimas Lietuva padėjo tvirtus pamatus Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai.
Anot K. Pikūno, antrojo „Passport“ puslapiai yra tarsi seno, nenuilstančio keliautojo pasas – pilnas atspaudų, įrašų ir vizų, žadinančių smalsumą ir suteikiančių drąsos naujoms kelionėms – į save ir savo šalies pažinimą.
„Po pirmojo „Passport“ tomo pasirodymo daug temų liko užrašų paraštėse. Dar daugiau idėjų kirbėjo galvoje. Darbas rengiant antrąjį tomą tik patvirtino – kuo daugiau akistatų su lietuviais ar lietuvių kilmės fotomenininkais, literatūrologais, architektais, aktoriais, kompozitoriais, visuomenininkais, mokslininkais, verslininkais ir inovatoriais, tuo daugiau naujų kontekstų, vektorių ir sumanymų atsiranda, išsikeroja kone eksponentiškai“, – pastebi K. Pikūnas.
Jis priduria, kad sudarant turinį visų pirma ieškota tikrumo ir paprastumo: „Siekėme rasti simbolinius, didelį svorį savyje sutelkusius vaizdus. Juk nuotrauka dažnai verta tūkstančio žodžių, ji neturi tik iliustruoti teksto – ji privalo pakviesti skaitytoją sustoti, pažvelgti kitu kampu ar net iššaukti emociją. Meninės ir dokumentinės fotografijos sugretinimas tapo nemenkas iššūkis. Būtent tai, šalia kitų inovatyvių ir netikėtų poligrafinių sprendimų, tapo ryškiu „Passport“ išskirtumu“.
Skirtingai nei pirmasis dvikalbis „Passport“ tomas, antrasis pirma išleistas lietuvių kalba. K. Pikūnas tvirtina, kad angliška leidinio versija skaitytojus pasieks jau šį rudenį. „Tikiu, kad turime rasti naujų būdų pristatyti Lietuvą pasauliui. Būtent todėl pirmasis „Passport“ tomas buvo ruoštas anglų ir, tik vėliau, lietuvių kalba. Patirtis parodė, kad mūsų istorija, pasakojama per žmonių istorijas ir patirtis, yra universali kalba, gebanti sudominti smalsius ir apie Lietuvą mažai (arba nieko) nežinančius žmones“, – teigia K. Pikūnas.
Anot jo, pirmasis „Passport“ tomas sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir įkvėpė nesustoti, toliau tyrinėti ir ieškoti įkvepiančių žmonių istorijų bei temų, atveriančių galimybę pažinti ne tik save, bet ir savo šalies istoriją.  Todėl knygos turinys ir forma ne tik supažindina su Lietuva kaip modernia šalimi, bet ir leidžia skaitytojui, nepriklausomai nuo jo tautybės ar interesų, rasti įkvėpimo sau.
Svoris 1,45 kg
Išmatavimai 30 × 23 × 2,5 cm
Kalba

Lietuvių
Puslapiai

320
Viršelis

minkštas

Skaitykite daugiau