Urtė Neniškytė

Biochemijos mokslų daktarė

Pauliaus Kazlaukso nuotr.

Būtent smalsumas ir užsispyrimas yra tos savybės, kurios veda link tikslo, neleidžia nurimti ir skatina nuolat ieškoti atsakymų.

Urtė Neniškytė

Atgal į ateitį

Kaip savo darbą apibūdintumėte paaugliui?

Mano tyrinėjimai itin susiję su tuo, kas vyksta paauglių smegenyse. Per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius smegenyse formuojasi jungtys, kurios po to optimizuojamos, paliekant tik svarbiausias. Šis procesas vadinamas jungčių genėjimu. Vėliau, nuo šešerių iki dvylikos metų, būna pauzė. Po jos labai svarbus jungčių genėjimas prasideda tose smegenų dalyse, kurios atsakingos už mūsų asmenybę. Būtent todėl paaugliai būna tokie maištingi, ieško savęs ir savo vietos pasaulyje, formuoja pasaulėžiūrą. Jų smegenyse pasišalina senosios jungtys ir kuriasi naujos. Aš ieškau atsakymo, kas būtent iš tiesų lemia, kurios jungtys pašalinamos, o kurios paliekamos, kas suformuoja mus tokius, kokie esame.

Kas turėjo įtakos šiam profesiniam pasirinkimui?

Esu iš tų žmonių, kurie sąmoningai priima sprendimus, įvertina visus pranašumus ir trūkumus. Todėl rinkdamasi mokslą jau žinojau, kad tai nėra specialybė, kuri leistų uždirbti pinigus. Nors mano tėvai ir jų draugai turėjo mokslinį išsilavinimą, rinkdamasi profesiją spaudimo nejaučiau. Aišku, aplinka, kurioje augau, turėjo daug įtakos, o apie profesijos pasirinkimą su tėvu kalbėjausi tik kartą. Tada jis manęs tiesiog paklausė, ar noriu uždirbti pinigus, ar daryti tai, kas man įdomu. Pasirinkau pastarąjį variantą, nusprendusi tik vėliau apsvarstyti, ar tai gali atnešti finansinės naudos.

Tikriausiai tam reikia nemažai kantrybės?

Tikrai taip. Nežinau nei vieno mokslininko, kuris nebūtų smalsus. Ši profesija reikalauja daug atkaklumo ir vidinės ugnies. Būtent smalsumas ir užsispyrimas yra tos savybės, kurios veda link tikslo, neleidžia nurimti ir skatina nuolat ieškoti atsakymų. Tai tikriausiai yra vienintelė priežastis, kodėl mes, mokslininkai, darome tai, ką darome. Juk laboratorijoje nesėkmingi eksperimentai dažnesni nei sėkmingi. Šį atsparumą nesėkmėms galima išsiugdyti, tada jos tampa visiškai normaliu dalyku.

Aštuonerius metus praleidote užsienyje, stažavotės trijose skirtingose laboratorijose, kuriose darbo pobūdis ir tyrimų sritis skyrėsi. Papasakokite, ko išmokė ši patirtis.

Visų pirma, bendravimo įgūdžių. Gebėjimas efektyviai bendrauti būtinas bet kurioje srityje, todėl džiaugiuosi, kad greitai to išmokau. Pagarba žmogui yra svarbiausia. Nepriklausomai nuo to, kokios tavo pareigos ar kurioje grandyje dirbi, vadovaudamas komandai privalai prisiimti atsakomybę už pozityvius darbo santykius.

Ar teko susidurti su išankstiniu nusistatymu?

Ir taip, ir ne. Kaip ir visur, labai daug lemia asmenybė ir gebėjimas bendrauti su kolegomis. Neteisinga asmens savybes priskirti visai grupei. Pavyzdžiui, kai mano vadovas sužinojo, kad nusprendžiau palikti Italiją ir grįžti į Lietuvą, jį apėmė visiška neviltis. Jo nuomone, toks sprendimas buvo tolesnės mano mokslinės karjeros ir talento žlugdymas. Pamenu, Lietuvai įstojus į Europos molekulinės biologijos laboratoriją (EMBO), į vieną konferenciją iš Lietuvos atvyko prof. Virginijus Šikšnys. Su juo pabendravęs, mano vadovas priėjo prie manęs ir pasakė: „Žinai, Urte, aš supratau, kad tau viskas bus gerai!“ Taigi pasaulis vis garsiau išgirsta Lietuvos vardą.

Ko reikia, kad daugiau lietuvių pasektų jūsų pėdomis?

Kalbant apie profesionalus, didžioji dauguma grįžta, kai mato savirealizacijos galimybių. Aš pati išvažiavau norėdama įgyti naujų įgūdžių, kad grįžusi galėčiau įnešti svarų indėlį. Juk visada gera grįžti ten, kur jautiesi reikalingas. Kita vertus, egzistuoja ir dar vienas svertas – mus supanti fizinė erdvė. Jos Lietuvoje daugiau, o mums, lietuviams, gamta, ežeras, sodyba ir kiti panašūs dalykai yra įaugę į kraują. Todėl tikiu, kad į valstybės valdymą įsitraukus profesionalams, būtų įgyvendinami efektyvūs ir naudingi sprendimai.

Vis dėlto sunkiai suvokiamas perdėtas noras ar požiūris, kad žmones į Lietuvą pavyks sugrąžinti sakant: „Grįžk, ir viskas bus gerai!“ Taip neturi būti, juk viskam reikalinga priežastis ir tikslas.

Urtė Neniškytė

Esate sakiusi, kad per pirmuosius šešerius gyvenimo metus mes prisitaikome prie supančios aplinkos. Ar vėliau, pakeitus gyvenamąją aplinką arba vietą, iškyla grėsmė nepritapti?

Kuo vaikas jaunesnis, tuo lengviau jam prisitaikyti prie aplinkos, nes jo smegenys yra visiškai atviros – jis mokosi gyventi šiame pasaulyje. Vyresniems sunkiau, nes jų smegenys jau būna susiformavusios ir prisitaikiusios prie visai kitokio gyvenimo. Pamenu, būdama dvidešimties išvažiavau dviem mėnesiams į užsienį. Pasijutau atsidūrusi visiškai kitokiame, nepažįstamame kontekste. Net nežinojau, kur nusipirkti autobuso bilietą. Aišku, galima paklausti ir sužinoti, bet tai tėra vienas iš begalės dalykų, kurių nežinai. Nors emigraciją ir gyvenimą svetur galima prisijaukinti, vis dėlto smegenys geriausiai prisitaikiusios gyventi toje aplinkoje, kurioje žmogus auga. Todėl visiškai nesvarbu, kiek laiko praleisi užsienyje, grįžus viskas būna paprasčiau ir gali atsipalaiduoti.

Skaitykite daugiau

Eli Broad

Lietuvių kilmės verslininkas ir filantropas, dviejų milijardinę apyvartą turinčių įmonių…