Užsimerkti, kad išvystum

Audrius Stonys

Kino režisierius, Nacionalinės premijos laureatas, Europos Kino Akademijos tikrasis narys, European Documentary Network narys.

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

Kino prigimtis yra žvaigždėje gimusi šviesa − aštuonias minutes ir dvidešimt sekundžių šviesos kvantais-fotonais, keliaujanti link Žemės, paliečianti mūsų pasaulį, atsispindinti nuo jo ir patenkanti į sudėtingą kino kameros veidrodžių ir ojektyvų labirintą, paliekanti šviesos žymę jautriame kino juostos emulsijos paviršiuje, per kurį, spindinti projektoriaus lempos šviesa tarsi iš naujo sukurs kažkada, prieš dieną, mėnesį ar metus egzistavusį pasaulį.

Ne visą šviesą yra pajėgi perskaityti mūsų akis. Kas atsitinka su nematoma elektromagnetinio spektro dalimi?

Audrius Stonys

Praleidus virš trisdešimt metų kine imu galvoti, kad turbūt svarbiau yra ne tai, kas matoma, o tai, kas nematoma. Tai, kas lieka už regimojo spektro ribų. Gal būt ten yra paslėptas metafizines kino erdves atrakinantis raktas.

Pati kino materija labai fiziška. Nei filmo kūrimo procese, kuris dažniausiai yra gerai suplanuotų racionalių veiksmų seka, nei pačioje kino materijos formoje, kuri yra 24 fotografinių kadrų per sekundę slinktis, nėra nieko poetiško. Ir nors kiną galime įvardinti tiesiog kaip milžinišku greičiu pro mūsų akis skriejančias fotografijas, atsiranda keletas faktorių, esmingai apsunkinančių tokį požiūrį.

Kalbėdami apie fotografiją, kalbame apie kompoziciją, šviesą, kadro gylį, siužetą kadro viduje, o kino kadrui aprašyti papildomai reikėtų brėžti daugybę judėjimo vektorių. Kadro judėjimas horizontaliai, vertikaliai, objektų judėjimas pirmame plane, judėjimas antrame, trečiame ir t. t. planuose, galų gale judėjimas iš kadro gilumos į priekį ir atvirkščiai. Be operatorinio judesio, kiekvienas objektas dar turi savo judėjimo trajektoriją ir ta trajektorija sąveikauja su kito objekto trajektorija, kurdama naujas prasmines, dramatines, estetines įtampas.

Kino operatorius negali ignoruoti nei vienos šių trajektorijų, nes menkiausias netikslumas gali sugriauti kadro atmosferą, sumažinti arba net sunaikinti jo poveikį žiūrinčiajam.

Ir vaidybiniame kine yra mechanizmai, kuriais minimalizuojama ar net panaikinama atsitiktinumo galimybė, o dokumentinis kinas nuolatos susiduria su iššūkiais, kai vienas, mažiausias elementas sugriauna ilgai išlauktą ir sukomponuotą kadrą. Taip, netikėtai tolumoje pravažiavęs geltonas automobilis, gali niekais paleisti monochromatinio kadro atmosferą.

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

Pats kameros judesys yra kalbėjimo su žiūrovu aktas. Kodėl kamera pradeda panoramą objektu A ir juda link objekto B? Ar ji sustoja ant objekto B, ar judesys tęsiasi ir yra nutraukiamas montažinių žirklių? Kodėl operatorius pasirinko fiksuoti tai, kas yra tarp A ir B? Kodėl būtent tokiu, o ne kitokiu greičiu? Kodėl kadras komponuojamas taip, kad visą jo erdvę užima žemė, o matomas tik ruoželis dangaus? Arba, priešingai, kodėl kamera slenka dangumi, vos vos užkabindama medžių viršūnes? Visi šie klausimai nėra retoriniai. Judesio trajektorija, kompozicija, dinamika turi prasminę arba atmosferinę funkciją. Visa tai turi būti sąmoningo pasirinkimo veiksmas, pajungtas bendram filmo sumanymui, sąlygotas režisieriaus ir operatoriaus vidinio sinchroniškumo. Net menkiausias kameros virptelėjimas gali objektyvią kamerą, kai nėra jaučiamas žmogus, stovintis už kameros, paversti subjektyvia, „kvėpuojančia“ kamera, kuri ima dalyvauti filmo veiksme. Žinoma, įmanomas kadro judesys, peizažas, neįkrautas prasmėmis, – grožis dėl grožio, bet tuomet toks kadras tiesiog tampa prasminiu balastu filmo struktūroje ir stabdo minties eigą. Kaip rašo Niujorko Universiteto profesorius, filosofas Michailas Jampolskis: „Lui Deliukas „Fotogenijoje“ laikė klaida „gražų daiktą papildyti dar vienu nereikalingu gražiu daiktu“. Judėjimas link tikro grožio įmanomas tik „atsisakius visų grožybių, taip dažnai matomų kine“. Iš čia Lui Deliuko neapykanta peizažams, primenantiems atvirukus.“

Ямпольский M., “Видимый Мир”, Киноведческие записки, Москва, 1993, p. 30.

Anglų žurnalistas, filosofas, teologas ir mąstytojas G.K.Čestertonas, kalbėdamas apie tapybą, labai tiksliai įvardijo pagrindinį bruožą, skiriantį akimis matomą gamtos peizažą nuo meno kūrinio: „Menas yra apribojimas; kiekvieno paveikslo esmė yra rėmas.“

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad jo paminėtas rėmas, meno kūrinio atveju yra ne apribojantis, o išplečiantis veiksnys. Apribodamas fizinę erdvę kadras atveria žiūrinčiojo vaizduotės erdves. Žiūrėdami kiną, mes susikuriame pasaulį, kuris yra už kadro ribų. Taigi, kadro rėmas leidžia žiūrovui dalyvauti filmo kūrybiniame procese, kuriant neegzistuojančius subjektyvios sąmonės sukurtus peizažus, gimstančius užkadrinėje tamsoje. Šviesa išryškina kontūrus, pasaulį paverčia konkrečiu trimačiu vaizdu, bet kartu ir apakina. Tamsa gi, panardina mūsų pasaulį į paslapties, pažado erdvę, kurioje viskas ir bet kas gali egzistuoti. Nežinomybė ir gąsdinanti ir tuo pačiu traukianti. Tamsa materializuoja mūsų sapnų, svajonių, baimių fantazmus.

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

Ji verčia plačiau atverti akis ir gilioje tamsos bedugnėje įžiūrėti nepažinto pasaulio kontūrus.
Filmuojant savo pirmąjį filmą “Neregių žemė” (1992) atradau iki tol nežinomą aklųjų pasaulį. Įsivaizdavimas, kad jie gyvena monotoniškos, juodos tamsos vienatvėje, subyrėjo vos sutikus savo filmo personažus Verutę Čingaitę ir Stasį Burbą. Jie „matė” liesdami pirštų galiukais, klausydami mums negirdimų garsų, atsukdami veidą vėjo dvelksmui, kurdami nesuvokiamoje erdvėje neįsivaizduojamo pasaulio formas ir vaizdinius.

Labiau juos pažinęs supratau, kad jų matomas pasaulis turtingesnis, šviesesnis, skaidresnis už tą kurį matau savo akimis. Jame kiekvienas garsas turėjo galią ne papildyti, o kurti vaizdą.

Audrius Stonys

Filmuodami realybę mes panyrame į nesuskaičiuojamų daiktų, detalių, peizažo elementų jūrą. Kiekviename daikte gyvena laiko, istorijos, žmogaus prisilietimų sukurtos prasmės. Daiktų sandūros kuria naujas prasmes. Senas surūdijęs automobilis prie medinio namo nebyliai pasakoja savo istoriją per įlinkius, rūdžių dėmes, nušiurusius, išsėdėtus sėdynių apmušalus. Šalia stovinčio, namo sienose vis dar gyvena čia buvusių žmonių istorijos. Ant žemės besimėtantis plastmasinis vaikiškas žaislas, senas, į tvorą atremtas dviratis, pati tvora taip pat turi savo istorijas. Tiesiog nufilmavus šiuos objektus, atrodo be tvarkos, išsibarsčiusius peizaže, jie liks nebylūs. Tam kad jie prakalbtų, reikia užsimerkti, nutildyti savo vidinį racionalųjį balsą ir leisti jiems kalbėti savo tyliu, vos girdimu balsu. Reikia išmokti jų klausyti.

Užmerktos akys padeda atsimerkti vidiniam regėjimui, žvelgiančiam per daiktų išorinius pavidalus į jų giluminę esmę. Garsai ir kvapai ima kalbėti. Intuicija, emocinė atmintis, sapnai, svajonės ir vizijos padeda užfilmuoti nematomą, bet visada šalia esantį pasaulį, kuriame laikas ir erdvė paklūsta nebe fizikos dėsniams, o vidiniam žmogaus širdies ritmui. Ėjimas tamsoje nėra lėkimas nevaldomu pasamonės srautu, o greičiau bandymas iš naujo pamatyti mūsų pasaulį, paslėptą įprastinių, rutininių įvaizdžių labirinte. Informacinis triukšmas, apgaubiantis mus beprasme informacija, garsais ir vaizdais, aptraukia mūsų sielos akis. Per užsitraukusį valktį gal dar galima įžiūrėti stambius objektus, bet mažieji, nereikšmingi lieka nematomi. O būtent juose ir yra įrašyti laiko ir žmogaus sielos ženklai. Tai labai gerai suprato mūsų poetinės dokumentikos klasikai Henrikas Šablevičius ir Robertas Verba. Jie užmerkė akis, atsisakydami filmuoti patosišką tuometinės realybės šurmulį, o filmavo nereikšmingus, paprastus, niekuo nenusipelnusius žmones, šimtamečius senukus, leidžiančius dienas senelių namuose, stirnas, bėgančias šalia siauruko geležinkelio ir patį traukinuką, juokingai lėtą ir nereikalingą. Dabar, laiko perspektyvoje matosi, kad šitie jų filmai tiksliausiai ir jautriausiai atspindėjo laiką.

Prakalbinęs kine šimtus personažų supranti koks apgaulingas yra žodis, kaip lengva už jo slėptis. Žmogus, žodžių pagalba, sukuria savo virtualias projekcijas už kurių slepiasi tikrasis “aš”. Ir kokia skaidri yra tyla, leidžianti pažvelgti į žmogaus sielą per akis, veido raukšles, rankas.
Kokia daugiakalbė yra šviesa, kurioje taip lengva pasislėpti daiktų ir detalių gausoje ir kokia tyli ir skaidri yra tamsa.

Mums tik atrodo, kad filmą kuria iš žvaigždės sklindanti šviesa. Ji kuria tik išorinį filmo apvalkalą. Filmas gimsta mūsų sielos gelmėse—prisiminimų, svajonių, lūkesčių ir fantantazijų teritorijose.

Žvaigždės šviesa tik pažadina mūsų sąmonę. Ir jei ji nepasiruošusi, šviesa atsimuš lyg nuo veidrodžio ir išnyks nepalikusi žymės. Tam kad ji liktų ir keliautų begaliniais mūsų sielos labirintais reikia tiesiog užsimerkti.

Audrius Stonys

Skaitykite daugiau