Vėl galingi

Gediminas Reklaitis
Sporto apžvalgininkas

Sovietų okupacijos metais Lietuvos laisvės ir tikėjimo simboliu tapęs Kauno „Žalgirio“ klubas SSRS pirmenybėse iškovojo penkis čempiono titulus. Arvydas Sabonis (Kauno „Žalgiris“) ir Vladimiras Tkačenka (Maskvos „CSKA“) 1986 m. kovo 12 d. Jurijaus Somovo nuotr. (RIA Novosti)

Lietuvos sportas nesubrendo per vieną naktį. Jis augo visus 26-erius nepriklausomybės metus, nors politiniai sprendimai buvo abejotini, trūko sporto bazių ir nepakako finansavimo.

Gediminas Reklaitis

PERSPEKTYVOS: ŽVILGSNIS Į SPORTĄ

Krepšinio rinktinė ir išskirtiniai kitų sporto šakų talentai – tai pagrindiniai ramsčiai, palaikantys po nepriklausomybės atkūrimo subyrėjusią, bet pamažu sutvirtėjusią ir tebetvirtėjančią Lietuvos sporto sistemą.

2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių proga populiarus dainininkas Marijonas Mikutavičius parašė dainą „Trys milijonai“, kuri iškart tapo kultine ir dabar dažnai pavadinama antruoju Lietuvos himnu. Vienas dainos stulpelis kalba, kaip „mes per vieną naktį dideli užaugom / Ir mes galingi iš naujo“. Šios eilutės tinka ir Lietuvos sportui. Tiesa, jis nesubrendo per vieną naktį. Jis augo visus 26-erius nepriklausomybės metus, nors politiniai sprendimai buvo abejotini, trūko sporto bazių ir nepakako finansavimo.

Kaip įvertinti valstybės sporto padėtį? Profesionalaus sporto atveju vienintelis rimtas kriterijus – pasirodymai pasaulinėse varžybose. Bet kuri valstybė geriausiai savo sporto potencialą gali įvertinti pagal tai, kiek medalių laimi olimpinėse žaidynėse.

Vertinant šiuo aspektu, Lietuvos sportas gali pasigirti. 2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse Lietuva pelnė 5 medalius (2 aukso, 1 sidabro, 2 bronzos), Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse – 4 medalius (1 sidabro, 3 bronzos) ir pagal šį rodiklį aplenkė tokias gerokai didesnes valstybes kaip Argentina, Norvegija, Graikija ar Belgija.

Tiek pat – penkis medalius – Lietuvos sportininkai pelnė ir 2008 metų Pekino žaidynėse, o iš viso nuo 1992 metų Barselonos olimpiados buvo iškovoti 25 apdovanojimai. Skaičiuojant olimpinių medalių koeficientus (padalijus gyventojų skaičių iš medalių skaičiaus), Lietuva nuolat patenka tarp lyderių.
Bet ar tai reiškia sveiką sporto sistemą ir kryptingą darbą? Šiuo teiginiu būtų galima suabejoti, nes pergales iki šiol lėmė ne vien tai. Pats paprasčiausias pavyzdys – tituluočiausias visų laikų Lietuvos sportininkas Virgilijus Alekna.

V. Alekną galima ir reikia vadinti tuo išskirtiniu talentu. Be to, savo sportinės karjeros pamatus jis padėjo dar sovietiniais laikais, kai šalyje gana sėkmingai veikė sporto internatų sistema. Taip pat svarbu tai, kad didžiausias savo pergales legendinis disko metikas iškovojo savo jėgomis, nedirbdamas su jokiu treneriu.
Senajai SSRS laikų sportinei sistemai galima priskirti ir kitus iki 2000 metų iškovotus olimpinius medalius. Tai – ir pirmasis disko metiko Romo Ubarto auksas, ir Arvydo Sabonio 1992 ir 1996 metais vestos Lietuvos krepšinio rinktinės bronzos medaliai.

Svarbiausia, kad Lietuvos sporto organizacijos, savo veiklą pradėjusios sunkiomis sąlygomis ir beveik nuo nulio, sugebėjo persigrupuoti ir išsaugoti per daugelį dešimtmečių susiformavusias tradicijas.
Krepšinis Lietuvoje yra neabejotinai svarbiausia sporto šaka, tad A. Sabonio kartos pasitraukimu pergalės nesibaigė, nors būta tokių nuogąstavimų. Lietuva vėliau laimėjo dar vieną olimpinę bronzą, tapo Europos čempionato nugalėtoja ir prizininke, pasaulio čempionato prizininke. Nuoseklus darbas leidžia pagrįstai tikėtis, kad Lietuva ir toliau išsaugos vietą pasaulio krepšinio elite šalia valstybių, turinčių ir gerokai daugiau gyventojų, ir didesnius resursus.

Jei reikėtų rinkti geriausiai dirbančią Lietuvos sporto organizaciją, ja neabejotinai taptų Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija. Šios sporto šakos tradicijos susiformavo sovietinės okupacijos metais, tačiau atgavus nepriklausomybę buvo žengta į naują etapą. Lietuvos penkiakovininkai iš olimpiadų parvežė jau keturis apdovanojimus, įskaitant Lauros Asadauskaitės 2012 metų auksą, bet tai – tik pradžia. Tik dėl fatališkos nesėkmės žirgų rungtyje prarasta galimybė laimėti vieną ar galbūt du olimpinius apdovanojimus Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

Sėkmingai savo tradicijas išlaiko ir puoselėja imtynininkai, boksininkai ir irkluotojai, bet labiausiai visus nustebino plaukikai. Sovietiniais laikais ir net nepriklausomybės pradžioje Lietuva turėjo pasaulinės klasės plaukikų, bet vėliau valstybėje tiesiog nebeliko baseinų, o pati sporto šaka atsidūrė prie išnykimo slenksčio.

Viską išgelbėjo Rūta Meilutytė, 2012 metų Londono olimpinių žaidynių čempionė. Šešiolikmetės plaukikės pergalės nudžiugino, bet kartu ir apnuogino didžiausias Lietuvos sporto bėdas. Pati R. Meilutytė jau kelerius metus sportuoja Anglijoje, Plimute, bet dabar vos panorėjusi galėtų grįžti į Lietuvą. Po plaukikės pergalių pagaliau pajudėjo ne vienas baseinų statybos projektas, kuris turėtų leisti sužibėti naujiems plaukimo talentams.

Šalia džiaugsmų yra ir rūpesčių. Vienas didžiausių – futbolas. Lietuvos futbolininkų įdirbis ir rezultatai sovietiniais metais buvo neprasti, tačiau dėl finansavimo problemų ir netinkamo buvusių futbolo vadovų darbo jie paleisti vėjais. Atėjusi naujoji valdžia atnešė nemažai vilties ir pozityvių permainų, tačiau Lietuvos futbolas vis dar neturi aiškios ir skaidrios vystymosi strategijos, todėl lietuviams reikės luktelėti, kol rinktinė pateks į Europos ar pasaulio čempionatą.

Problemų netrūksta ir kitur, o sporto bazės ir finansavimas išlieka didžiausiais Lietuvos sporto skauduliais. Tokiais dideliais, kad vien apie juos po 2012 metų Londono žaidynių kalbėjo olimpinė čempionė L. Asadauskaitė. Tokiomis sąlygomis rezultatus kuria sportininkų užsispyrimas, trenerių kantrybė ir lietuviams būdingas darbštumas. Tačiau, vertinant bendrai, Lietuvos sportas pamažu tvirtėja, todėl prasidėjus Tokijo olimpiniam ciklui vertėtų atkreipti dar didesnį dėmesį į sporto psichologiją. Lietuvos irkluotojų pavyzdys 2016 metų Rio de Žaneiro žaidynėse aiškiai parodė, kad darbas su sporto psichologais sunokino puikius vaisius ir atnešė olimpinius medalius. Išsprendus šį klausimą jau bus galima galvoti apie naują olimpinių medalių rekordą.