Lietuvių liaudies folkloro dainininkė
Savybės, kurias labiausiai vertinu – nuoširdumas ir paprastumas. Niekada nesureikšminu žmogaus padėties ar užimamų pareigų. Visi mes į šią žemę atėjome nuogi. Tokie ir išeisime.
Veronika Povilionienė
Man didžiausias autoritetas – mano tėvas. Jis mane mylėjo besąlygiškai. Ir nors vaikystėje supo nepaprastai dora ir šviesi aplinka, gailiuosi, kad neteko pažinti mamos, kuri anapilin išėjo man būnant vos pustrečių. Būtent tėvas, paprastas kaimo žmogus, man įskiepijo sąžiningumą ir meilės jausmą. Už tai jam esu labai dėkinga.
Niekada nepamiršiu akimirkos, kuomet gana vėlyvoje jaunystėje susirgau vėjaraupiais, o grįžęs iš miško tėvas man parnešė ant smilgos suvertų žemuogių. Kaip šiandien prisimenu jų kvapą ir dievišką skonį. Tai buvo didžiausia ir gražiausia dovana, kokią esu gavusi.
Vaikystėje labai bijojau Dievo ir Jo bausmės. Tas jausmas visiškai išnyko apsilankius JAV lietuvių bendruomenėse. Nežinau kodėl, bet tada supratau, kad Dievas yra geras.
Turėtume labiau vertinti Lietuvos išeivijos indėlį ir jų kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Jie padarė be galo daug. Kartais tai pamirštame.
Privaloma turėti ar net išsiugdyti pareigos jausmą.
Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo teisę. Todėl nebūtų teisinga smerkti tuos, kurie išvyko iš Lietuvos ir dėl įvairių priežasčių pasirinko gyvenimą kitoje šalyje. Nors Lietuvai tai praradimas, žmonėms tai yra jų pasirinkimas. Būtų naivu tikėtis, kad visi išvykusieji vieną dieną sugrįš.
Reikia suprasti, kad šiandien gyvename sunkiais, gal net bjauriais laikais. Patys tai sukūrėme manydami, kad gyventi bus lengviau ir paprasčiau. Tai sakydama turiu omenyje naujausias technologijas, kurios vis labiau eliminuoja žmogišką ir nuoširdų tarpusavio bendravimą.
Nesumeluosiu sakydama, kad esu optimistė. Aišku, kai sensti, neišvengiamai pamažu virsti bambekliu. Galbūt pasikartosiu, bet aplinka, kurioje brendau ir augau, įskiepijo tą optimizmą ir tikėjimą geresniu rytojumi.
Jaunai sau patarčiau atsigręžti ir pažiūrėti, kaip gyveno mano tėvai ir seneliai. Tikrosios vertybės niekada nekinta. Pareigos jausmas, darbštumas, meilė, orumas… Taip pat ir vaikai, šeima, tėvynė, žemė, duona… Šie, rodos, paprasti dalykai ir jausmai mums leidžia jaustis nepaprastai laimingiems. Būtina tai suprasti.
Gyvenimo paradoksas, kad tik tada, kai mūsų nebebus šioje žemėje, žmonės kalbės, kokie buvome nuostabūs ir nepakartojami. Kaip būtų gera, kad šiuos žodžius sakytume vienas kitam kiekvieną dieną, kol dar gyvename šioje žemėje. Tada pasaulis būtų gražesnis ir geresnis. Deja, trumpųjų žinučių anapilin nenusiųsi.
Niekada nedainuoju dainų, kurių nemėgstu.
Lietuvių tauta yra be galo turtinga. Papasakosiu vieną įvykį, nutikusį man pirmą kartą lankantis JAV. Tuo metu Vašingtone vyko folkloro festivalis. Man atlikus vieną sutartinę, prie manęs priėjo nepažįstama moteris. Ji paklausė, ar sutartinė buvo apie bitę. Nors ši kitatautė nė nemokėjo lietuvių kalbos, ji buvo visiškai teisi. Dar ilgai po to kalbėjomės apie tai, kaip, rodos, tolimi ir negirdėti garsai gali būti tokie artimi. Vėliau išsiaiškinau, kad jos mama, garsi džiazo dainininkė, dar gūdžiais sovietiniais laikais koncertavo Vilniaus filharmonijoje.
Lietuva man yra sugrįžimas. Todėl nemanau, kad galima susikurti Lietuvą svetur. Taip, jausmas gali būti savas, bet jis niekada nebus tikras.
Veronika Povilionienė
Mano didžiausia priklausomybė ir didžiausias poilsis yra anūkai – esu labai laiminga jų turėdama. Ir net negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be jų. Nėra didesnio džiaugsmo už vaikus.
Netoleruoju chamiškumo, nepareigingumo, grubumo ir žiaurumo.
Nėra nieko svarbiau už žemę, kuri tave išnešiojo ir, tėvų pagalba, pagimdė. Nėra nieko svarbiau pasaulyje už pagarbą vietai, kurioje gyveni, ir meilę tiems, kurie tave supa – vaikams, šeimai, tautai.
Niekada nevėlu atsiprašyti ir pasitaisyti.
Jaunam žmogui patarčiau atrasti save. Tada gyvenimas tampa daug paprastesnis ne tik jam, bet ir aplinkiniams.
Aš, Veronika Povilionienė, noriu kreiptis į jaunimą ir pasakyti: nepalikit Lietuvos!
