Nesibaigiantis košmaras: prieš du įsibrovėlius

Vidmantas Valiušaitis

Istorijos tyrinėtojas, publicistas

Lietuvos okupacija
Raudonosios armijos tankai Vilniuje, Pilies gatvėje. 1944 m. liepos 13 d.
LYA, f. 16985, ap. 1, b. 1 l. 38-1 nuotr.

Lietuva yra demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi ir hitlerizmui, ir komunizmui

– 1941 m. liepą teigė JAV diplomatas Owenas Noremas

„Svarbu pabrėžti faktų istoriją, nes mums brukamos interpretacijos“, – yra pastebėjęs Vytautas Landsbergis, komentuodamas tragiškąjį Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvos istorijos tarpsnį.

Būtent šio laikotarpio istorijos aiškinimuose vyrauja interpretacijos. Faktų istorija pristatoma rečiau. Arba kalbama tik apie „dalies faktų“ istoriją. Imami paskiri faktai. Atsiejami nuo istorinio konteksto. Ir komentuojami iš dabartinio mūsų žinojimo aukštumų. Ignoruojant tai, kad žmonės, kurie tada veikė, rinkosi sprendimus, ėmėsi atsakomybės ir rizikos, nežinojo ir negalėjo žinoti to, ką dabar, praėjus trims ketvirčiams amžiaus po tų įvykių, žinome mes.

Istorikas Augustinas Idzelis, kuris yra ir teisės mokslų daktaras, neseniai pastebėjo: „Pasakysiu kaip advokatas: mes per daug reaguojam į kaltinimus ir pamirštam savo pačių naratyvą, savo pačių pasakojimą. Mes tinkamai nepristatom savo istorijos, bet visą laiką reaguojam. Reikia mažiau reaguoti, bet reikia daugiau ir giliau tyrinėti šį laikotarpį ir pradėti kalbėti faktais. <…> Mes turime patys rašyti savo istoriją ir ją pristatyti pasauliui, ne nuolat teisintis. Mes, pavyzdžiui, šiandien tiksliai nežinome, kiek buvo 1941 m. sukilėlių, kiek jų žuvo, kiek jų nukentėjo nuo komunistų, nuo NKVD, o kiek nuo nacių gestapo. Šiandien daug kas net nesusimąsto, kad dalis tų žmonių, kurie dalyvavo sukilime Kaune, nukentėjo nuo gestapo. Mes nukentėjome ne tik nuo Maskvos, mes nukentėjome ir nuo Berlyno. Bet apie tai mes nekalbame“ (Valiušaitis, 2017).

Prezidento Kazio Griniaus ir ministrų Mykolo Krupavičiaus bei Jono Aleksos memorandumas vokiečių generaliniam komisarui Kaune yra vienas iš tų itin reikšmingų istorinių faktų, kurie ne tik liudija, kokią aukštą kainą lietuviams teko sumokėti už priešinimąsi vokiečių imperialistinei ir kolonijinei naikinimo politikai, bet ir padeda geriau suprasti tą laikotarpį ir jo tragizmą.

Už šį memorandumą signatarai brangiai sumokėjo. Visi trys buvo suimti, iškvosti ir ištremti. Prezidentas K. Grinius, įvertinus jo garbų amžių (tuo metu buvo 75-erių), išsiųstas į Sasnavos bažnytkaimį (Marijampolės apskr.), o 56-erių M. Krupavičius ir 62-ejų J. Aleksa – į Rytprūsius. Jie ten sėdėjo kalėjimuose ir buvo toliau tardomi. Vėliau ištremti į Vokietiją. Visi trys atiduoti gestapo nuožiūrai.

Ką pasakė šie garbūs Lietuvos valstybės vyrai, kas taip užrūstino okupantą? Tiesą: „Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriose ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomeninės organizacijos, kuri galėtų pareikšti jos nusistatymą opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. Dėl to mes, žemiau pasirašiusieji, esame priversti pasisakyti šiuo skaudamu klausimu. Esame visiškai įsitikinę, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu pilnai atitinka ir plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą“ (Laisvės kovų archyvas, 1991, p. 85).

Pažvelkime į istorinį kontekstą, kuriame tas memorandumas pasirodė. Štai tik žiupsnis to meto faktų ir amžininkų liudijimų.

Vidmantas Valiušaitis

Povilas Žadeikis (1887–1957), Lietuvos atstovas Vašingtone, 1941 m. rugsėjo 3 d., jau nušalinus Laikinąją vyriausybę, įteikė notą JAV valstybės sekretoriui Cordelliui Hullui. Šį dokumentą amerikiečiai suprato ir įvertino vienareikšmiškai – kaip „nuostabų Lietuvos pozicijos pristatymą“ (angl. excellent presentation of Lithuanian position).

Žadeikis notoje rašė: „Sovietinis okupacinis režimas savo teroristiniais valdymo metodais ir priverstine sovietizacija pasižymėjo visos žemės ir privačios nuosavybės nacionalizavimu, blogu valdymu ir grobimu, masiniais įkalinimais bei ištrėmimais į Sibirą, buvo nesibaigiantis košmaras visų sluoksnių žmonėms, taip buvo siekiama išnaikinti visą lietuvių tautą. Toks užsienio įsibrovėlių negailestingumas galiausiai sukėlė spontanišką gyventojų sukilimą daugelyje vietovių. 1941 m. birželio 23 d. sukilimas, kurio metu sukilėliai patyrė didelių nuostolių, sudarė rizikingas sąlygas skelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą dar prieš įsiveržiant antrajam užgrobėjui. Lietuvos sukilėlių dvasia buvo nukreipta prieš abu įsibrovėlius: atsitraukiančias sovietines jėgas ir besiartinančias vokiškąsias. Šis sukilimas buvo pavojingas ir atkaklus bandymas atgauti laisvę. Esant tokiom sąlygom bandymas žlugo, tačiau dvasia išliko“ (Žadeikis, 2015).

„Lietuviai yra prieš abu – ir raudonuosius, ir nacius“, – 1941 m. liepą pareiškė buvęs JAV pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvoje Owenas J. C. Noremas (Lithuanians Are Opposed Both Red And Nazis, Declares Former US Minister To Lithuania Owen J. C. Norem, 1941). Jis sakė, kad „Lietuva yra demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi tiek hitlerizmui, tiek komunizmui“. Amerikos diplomatas pridūrė, kad „Lietuva yra sudūrusi su didžiuliu iššūkiu. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti iš užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jos teritoriją.“

Pasak O. Noremo, „Lietuva trokšta laisvės ir teisės gyventi kaip nepriklausoma tauta. Per savo nepriklausomos egzistencijos laikotarpį Lietuva pasireiškė kaip demokratinės valios išlikti simbolis. Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“

Vokietijoje leistas nacių laikraštis „Schwarze Corps“ (1943) paskelbė, jog lenkų, lietuvių, latvių ir estų tautos turi būti išnaikintos dėl to, kad vokiečiams reikia tos žemės, kur šios ramios, darbą ir žemę mylinčios tautos gyvena. Todėl pradžiai teks į tuos kraštus privežti vokiškųjų kolonistų, atiduoti jiems geriausius ūkius, dvarus ir namus. Paskui, kai lietuviai liks be savo žemės ir namų, patys gerinsis vokiečiams, kad galėtų išsilaikyti savo ūkiuose kaip bernai. Lietuvių vaikai privalės lankyti vokiečių mokyklas, išmokti vokiečių kalbą ir palengva virsti „prūsais“. Jų rasė, anot paties Hitlerio, nepagadins vokiškosios, gal net įlies „geresnio kraujo“. Lietuvių tautos suvokietinimui užteks 50 metų, blogiausiu atveju – 100. Nepaklusnieji (tokiais laikė inteligentus) bus deportuojami į Sibirą, kurį tikėjosi netrukus įsigyti. Arba išvežami į Vokietiją tarnauti naciams. Taip Rosenbergo vadovaujama Reicho okupuotų Rytų kraštų ministerija buvo suprojektavusi Pabaltijo tautų sunaikinimą: jos turės išgaruoti kaip lašas ant karšto akmens!

1940–1941 metais visa Lietuvos žemė ir kiek didesni namai bolševikų valdžios buvo nusavinti. Laikinoji Lietuvos vyriausybė paskelbė, kad nacionalizacija panaikinama ir žemė grąžinama jos tikriesiems savininkams. Vokiškieji komisarai šį Lietuvos laikinosios vyriausybės įstatymą tuojau atšaukė ir pareiškė, kad žemė kaip buvo, taip ir tebėra valdžios nuosavybė. Tik šiuo atveju – jau nacių.

Formaliu įsaku vokiečiai pasiskelbė esantys teisėti Lietuvos SSR įpėdiniai – ne nepriklausomos Lietuvos valstybės, o sovietų okupuotos šalies, kurios ekonominius, socialinius ir politinius pagrindus vos per vienus šeimininkavimo metus sovietai visiškai sujaukė.

Jau pirmosiomis okupacijos dienomis naciai areštavo visas žaliavas, gaminius, prekes. Vertingesnį turtą grobė ir vežė į Vokietiją. Į jų rankas pateko visas kilnojamasis ir nekilnojamasis Lietuvos turtas, kuris sovietų buvo nacionalizuotas. Vietoj sovietinių trestų buvo įsteigtos specia- lios vokiečių bendrovės (vok. Gesellschaften). Lietuviai, kurie buvo palikti ten dirbti, paskirti valdytojais be nuosavybės teisių. Pagaminti produktai privalėjo būti tiekiami okupantams, neretai kainomis, žemesnėmis už savikainą. Šveicarų dienraščio „Neue Zuricher Zeitung“ (1943) duomenimis, Lietuvos turtą užvaldė toliau išvardytos vokiečių bendrovės.

1. Landbewirtschaftungs-Gesellschaft bendrovei atiduoti valstybiniai, išvežtųjų Rusijon, repatriantų lietuvių, žydų ūkiai. Savo žemę dirbantys lietuviai paversti bernais.

2. Zentralhandels-Gesellschaft Ost perėmė skerdyklas, cukraus fabrikus, malūnus, alaus daryklas ir kt. (Iš viso apie 300 įmonių, tarp jų – stambiausias Lietuvos įmones, tokias kaip „Maistas“ ir „Lietuvos cukrus“.)

3. Grundstück-Gesellschaft Litauen m.b.H perėmė bolševikų nacionalizuotus namus bei sklypus. Ji turėjo 352 skyrius (!) ir valdė dešimtis tūkstančių namų. Iki 1943 m. rugpjūčio pabaigos vos apie 100 žmonių buvo atgavę savo namus.

4. Tabakindustrie G.m.b.H. Ostland perėmė apie 50 lietuviškų įmonių.

5. Ostland-Faser G.m.b.H. valdė 74 tekstilės, popieriaus ir panašius fabrikus.

6. Genossenschaftsverband Ostland per vokietį patikėtinį perėmė Lietuvos kooperatyvus, įskaitant didžiausias ir itin sėkmingai dirbusias Lietuvos kooperatines įmones „Pieno centras“ ir „Lietūkis“, kurios buvo panaudotos prievolėms iš ūkininkų rinkti.

Tai buvo toli gražu ne viskas. Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuva turėjo pavyzdingai tvarkomą šalies ūkinę ir finansinę sistemą, auksu dengtą valiutą. Litas turėjo 0,150 462 g gryno aukso (Dulkys, 2006). Lietuvos pinigas buvo aukštai vertinama, paklausi konvertuojama valiuta. 1940–1941 metais bolševikai padarė didžiulę skriaudą Lietuvai, aukso litą įvertinę vos 90 kapeikų. Sunkiu darbu sukauptos darbininkų, tarnautojų ir valstiečių santaupos akimirksniu virto menkaverčiais, vien sovietinei rinkai tinkamais ir tik mažą dalį lito perkamosios galios turėjusiais rubliais. Didesnieji Lietuvos žmonių indėliai, kurie bankuose viršijo 1000 litų, bolševikų valdžios buvo tiesiog nusavinti.

Vokiečiai skriaudą įvykdė pakartotinai. Jie nustatė labai žemą rublio kainą ir taip dar kartą apiplėšė Lietuvos žmones. Viena vokiška markė buvo įvertinta 10 rublių. Iki okupacijos už 1 reichsmarkę buvo mokama 2,4 lito. Nesunku suprasti, kas liko iš lito perkamosios galios, vieną reichsmarkę prilyginus 10 rublių. Maža to, vokiečiai 1943 m. kovo 8 d. iš Lietuvos banko Vokietijon išvežė daugiau kaip 30 tonų monetinio sidabro, kurio vertė buvo daugiau kaip 11 mln. litų (Nepriklausoma Lietuva, 1943a).

Lietuvių ekonomistai, pramonininkai, inžinieriai, įskaitant ir darbininkus, visomis išgalėmis bandė priešintis šioms neteisybėms. Pirmiausia teisinėmis priemonėmis. Deja, greitai įsitikinta, kad neteisinėje valstybėje teisės nėra ir negali būti. Vokiečiai atkirsdavo: „Jūs nesate vokiečių draugai. Mes naudojamės okupantų teise“ (Kviklys, 1946, p. 14).

1942 m. rudenį Marijampolės, Tauragės, Kėdainių ir Vilkaviškio apskrityse 2 057 lietuvių šeimos (Nepriklausoma Lietuva, 1943b) buvo nušalintos nuo savo ūkių vokiečių kolonizacijos reikalui. Su žeme paimtas ir visas jų nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, įskaitant galvijus.

Pogrindžio spaudos duomenimis, per beveik dvejus metus (nuo 1942 m. sausio iki 1943 m. spalio) vokiečiai iš Lietuvos ūkininkų prievolėmis paėmė 100 tūkst. arklių, 25 tūkst. vežimų, 31,7 tūkst. tonų kiaulienos, 94 mln. kiaušinių, 550 tūkst. tonų pieno, 254 tūkst. tonų rugių, 94 tūkst. tonų avižų, 38 tūkst. tonų kviečių, 35 tūkst. tonų miežių, 426 tūkst. tonų bulvių (Nepriklausoma Lietuva, 1944).

Šie skaičiai neaprėpia kitų natūrinių prievolių: paukščių, veršių, avių, ankštinių javų, linų, šieno ir kt. Prievoles vokiečiai nustatinėjo atsižvelgdami į taikos meto normalios Lietuvos ekonomikos raidos 1938 m. ūkio rodiklius.

Natūrinės duoklės ir dideli piniginiai mokesčiai sunkiai slėgė Lietuvos ūkininkus. Neįvykdžiusiems prievolių grėsė žiaurios bausmės: pašalinimas iš ūkio, išsiuntimas priverstiniams darbams į Vokietiją, koncentracijos lageris ar net sušaudymas.

Šiandien mums neįsivaizduojama, kad galima būtų žudyti žmogų, neįstengusį sumokėti natūrinių ar piniginių mokesčių.O tai vis dėlto Lietuvoje vyko.

Didžiausias teroras dėl duoklių neįvykdymo vyko Rytų Lietuvoje. Čia naciai organizavo baudžiamąsias ekspedicijas ir rengė ūkininkams viešuosius teismus. Kad įbaugintų kitus, beveik kiekviename valsčiuje už duoklių neatidavimą pasmerkdavo mirčiai po keletą ūkininkų. Žiūrėti egzekucijos prievarta varydavo viso valsčiaus gyventojus. Žurnalisto Broniaus Kviklio liudijimu, „nacių nesugraudindavo nei lietuvių moterų ašaros, nuteistųjų žmonų bei vaikų prašymai, alpimai. Negelbėdavo ir gera- širdžių kaimynų pažadai atiduoti duoklę nelai- mingojo vardu. Nekalto ūkininko, dažniausia mažažemio, gausios šeimos tėvo, kraujas giliai įsisunkdavo į nederlingą žemę, kuri tais metais neužaugino vokiečių valdžios nustatyto javų kiekio“ (Kviklys, 1946, p. 15–16).

Drauge su ekonominiu šalies apiplėšinėjimu, palaikomu militarinio teroro, vokiečiai nustatė darbininkų kontingentą, reikalingą siųsti darbams į Reichą. Iš pradžių tas kontingentas buvo 30 tūkst., vėliau pakeltas iki 100 tūkst.

Siunčiami darbininkai: 15–55 m. vyrai ir 16–45 m. moterys. Vokiečių okupacinė valdžia paruošė planą iš Lietuvos į Reichą darbams nuo 1944 m. kovo 5 d. paimti maždaug po 5 tūkst. žmonių kas savaitę: 15–55 m. vyrų ir 16–45 m. moterų, iš viso 100 tūkst. žmonių (Į laisvę, 1944).

Išleistas specialus potvarkis „Nurodymai darbo jėgoms Reichan surinkti“. Nacių dokumentas nustato, kad šaukiamieji pristatomi prievarta. Jeigu slapstosi, imami įkaitai: „pakaitalas darbo naudojimui į Reichą imamas vienas arba keletas šeimos narių“. Lietuvos žemės ūkyje buvo paliekama tik viena darbo jėga 15 hektarų. Kiti turėjo tekti darbams į Vokietiją (Brazaitis, 1990, p. 90).

1941 m. žiemą vokiečių karo mašina užstrigo. Pirmiausia – prie Maskvos, 1942 m. – prie Stalingrado. Karui tęsti jiems būtinai reikėjo žmonių, taigi aktyviai karo tarnybai užsibrėžė Lietuvoje mobilizuoti 200–300 tūkst. jaunų vyrų. Visi vokiečių okupuoti kraštai buvo sudarę tautinius SS legionus. Pavyzdžiui, Belgijoje tokiame legione tarnavo apie 60 tūkst. vyrų, Prancūzijoje – 100 tūkst. (Kviklys, 1946, p. 29). Jie buvo sudaryti Latvijoje, Estijoje, Norvegijoje, Olandijoje, kitose nacių pavergtose šalyse. Tačiau tik Lietuvoje ir Lenkijoje vokiečiai to padaryti neįstengė.

Šis boikotas turėjo tiesioginių padarinių.

Vokiečių valdžia greitai suprato, kad vieningą ir nepalaužiamą lietuvių nusistatymą prieš okupantus formuoja inteligentija.

Vidmantas Valiušaitis

Per universitetus, švietimo tinklą, pogrindžio spaudą. Gestapo pareigūnai nevengdavo prasitarti, kad reikėtų suimti ir išvežti 30 tūkst. Lietuvos inteligentų. Tada kraštas būtų paklusnus okupantams (Kviklys, 1946, p. 25). Nekalbant apie komunistų ir žydų šaudymus, kuriuos vokiečiai vykdė vos peržengę Lietuvos sieną, neįtinkančius lietuvius jie pradėjo suiminėti netrukus po okupacijos. Peteris Kleistas, Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo patikėtinis, knygoje „Zwischen Hitler und Stalin“ tvirtina, kad gestapas reikalavęs areštuoti Laikinosios vyriausybės narius iš karto, kai tik vokiečių kariuomenė įžengs į Kauną, nes toji Vyriausybė buvo paskelbta be vokiečių žinios ir jų sutikimo.

Iš slaptų Reicho dokumentų dabar jau žinoma, kad vokiečių laikyseną Laikinosios vyriausybės atžvilgiu nulėmė Vokietijos užsienio reikalų ministerijos birželio 24-osios direktyva neteikti naujajai Lietuvos vyriausybei jokios paramos. Karinėms institucijoms buvo įsakmiai nurodyta nesikišti į sprendimus, kurie paliekami išskirtinai politinės vadovybės kompetencijai.

Suorganizavus voldemarininkų pučą prieš Laikinąją vyriausybę ir liepos 25 d. krašto administracinę kontrolę perėmus Ziwilvarwaltungui, netrukus buvo uždarytas LAF’as ir pradėti suiminėti asmenys, organizavę Birželio sukilimą. Tarp jų – Leonas Prapuolenis, birželio 23 d. per radiją paskelbęs Nepriklausomybės deklaraciją. Jau rugsėjį jis buvo suimtas ir išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Štuthofo koncentracijos stovykloje atsidūrė Birželio sukilimo vadai: inžinierius Pilypas Žukauskas-Narutis, Generalinio štabo akademijos Prahoje auklėtinis, aviacijos pulkininkas Mykolas Mačiokas, Laikinosios vyriausybės teisingumo ministras Mečys Mackevičius, tos pačios akademijos auklėtinis, Lietuvos generalinio štabo pulkininkas-aviatorius ir Laikinosios vyriausybės vidaus reikalų viceministras Juozas Narakas, Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Noreika Generolas Vėtra ir daugelis kitų. Demokratinių partijų vadovai – buvęs Respublikos prezidentas dr. K. Grinius, buvę ministrai kun. M. Krupavičius ir J. Aleksa – suimti ir areštuoti, kaip minėta, už jų memorandumą.

Tačiau pirmas masinis lietuvių šviesuomenės suėmimas įvyko 1943 m. kovo 16 d. Tą dieną Kaune, Vilniuje, o taip pat ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse, gestapas suėmė 46 lietuvius inteligentus, mokslininkus, profesorius, kunigus, visuomenės veikėjus, laisvųjų profesijų žmones bei aukštesnius pareigūnus. Kovo 25 d. suimtieji atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje Rytų Vokietijoje (Sruogienė, 1981).

Antras didesnis inteligentų suėmimas įvykdytas 1943 m. balandžio 29 d. Šiuo žygiu gestapas bandė likviduoti slaptąją lietuvių spaudą. Suimta 16 lietuvių inteligentų – pogrindžio spaudos darbuotojų, žurnalistų. Nuo to laiko masinių ir pavienių suėmimų jau buvo daug.

Dr. Adolfas Damušis, Laikinosios vyriausybės pramonės ministras ir nacių Beiroito (Bavarija) kalėjimo kalinys, yra analizavęs Lietuvos gyventojų aukas ir nuostolius Antrojo pasaulinio karo metais (Damušis, 1998, p. 342; Damušis, 1991, p. 95). Jo duomenimis, nacių okupacijos laikotarpiu, be 165 tūkst. nužudytų Lietuvos žydų, dar 45 tūkst. aukų buvo ne žydai – lietuviai, Lietuvos lenkai, baltarusiai ir kiti.

Amerikos lietuvių spauda rašė, kad rusiškų šaltinių duomenimis, per visą nacių okupacijos laikotarpį vokiečiai iš lietuvių atėmė 620 tūkst. galvijų, 220 tūkst. arklių, 770 tūkst. kiaulių, 270 tūkst. avių ir ožkų, 760 tūkst. tonų grūdų, 485 tūkst. tonų kitokių maisto produktų. Vokiečių padaryti nuostoliai Lietuvai siekė 17 mlrd. rublių (Naujienos, 1946).

Nacių politinė vadovybė Lietuvoje vykdė ne specifinę, specialiai kraštui pritaikytą politiką, o bendrą visoms okupuotoms Rytų teritorijoms administravimą ir siekė įgyvendinti tris pagrindinius uždavinius:

  1. priversti vietos gyventojus visiškai paklusti okupacinėms jėgoms, ryžtingai slopinti mažiausius nenoro taikstytis ar net bandymų priešintis atvejus;
  2. laiduoti užimtos teritorijos ūkio pajungimą vokiečių karinės mašinos palaikymui;
  3. užimtus kraštus naudoti kaip vokiečių karinės pramonės darbo jėgos išteklių, iš dalies – karinio personalo patirtų nuostolių kompensavimo rezervą bei jų pačių kontroliuojamų sukarintų policijos struktūrų potencialą.

Nuo 1941 m. liepos 25 d., Lietuvos generalinėje srityje įvedus civilinį valdymą ir vokiečių kariuomenei įžengus į Kauną, vokiečių Vermachto, kontroliavusio padėtį okupuotame krašte, vaidmuo turėtos reikšmės neteko. Lemiama sprendimų galia perėjo į vietinės gestapo, SD ir SS vadovybės rankas.

Vokiečių slaptoji policija Lietuvos generalinėje srityje „buvo organizuota Trečiojo Reicho pavyzdžiu, tik jos funkcijos buvo platesnės. <…> Gestapas ir SD buvo aukščiausioji vokiečių policinė ir politinė valdžia užimtoje Lietuvos teritorijoje“ (Karo archyvas, 2006, p. 274).

Jų niekuo nesuvaržyta valdžia savo rankose turėjo visus svertus minėtiems uždaviniams vykdyti. O Lietuvoje, išskyrus moralines, nebuvo jokių pajėgų, kurios šiai nežabotai jėgai būtų galėjusios priešintis.

Tokį moralinį pasipriešinimą trijų signatarų pasirašytasis memorandumas ir parodė, tuo pat metu patvirtinęs Oweno Noremo žodžius: „Lietuviai yra prieš abu – ir raudonuosius, ir nacius“.

Skaitykite daugiau