Operos solistas (1935–2018)
Neįmanoma suplanuoti dalykų, kuriuos nulemia Dievas. Kiek jis tau užrašė į savo knygą, tiek ir turėsi.
Virgiljus Noreika
Stažuotė Milano „La Scaloje“ – tai neįkainojama patirtis. Tiesa, prieš tai jau buvau dainavęs daugelio pasaulio teatrų scenose, todėl džiaugiuosi, kad ten nuvykau turėdamas nemažai patirties. Nes tie, kurie ten atvyksta per anksti, dažnai neatlaiko krūvio ir palūžta.
Scenoje visada stengiuosi laikytis vokalo lavinimo režimo ir atsakingai vertinti balso galimybes reikiamam vaidmeniui atlikti. Tai būtina, kai kūrinys sudėtingas. Galima sakyti, kad vyksta nuolatinė kova: arba tu jį, arba jis tave. Tik pajutus, kad dėl vokalo nekils problemų, galima imtis sudėtingų vaidmenų. Turiu pripažinti, kad artistiškumas man buvo nesvetimas nuo mažų dienų. Dar vaikystėje esu vaidinęs Šiaulių dramos teatre, todėl ir vėliau, tapus solistu, kurti vaidmenis scenoje man buvo paprasta.
Jaučiuosi be galo dėkingas savo tėvams už tai, kas esu šiandien. Už balsą dėkingas mamai, o už kultūros suvokimą ir norą savo likimą sieti su muzika ir menu – tėvui, kurį prisimenu su didele pagarba. Šeimoje nesu nė karto girdėjęs pakelto balso ar tėvų tarpusavio pykčių. Be abejo, vienas kitam turėdavo ką pasakyti ir griežčiau, bet to vaikai negirdėjo. Tokioje šeimoje augau.
Jau būdamas vaikas žinojau, kad mano gyvenimas bus susijęs su muzika. Nuo mažens turėjau gerą balsą ir ne kartą, dar dvylikos, dainavau gyvai per radiją – juk tuo metu įrašų dar nebuvo.
Su amžiumi supranti, kad gyvenime nėra nieko svarbiau už… patį gyvenimą. Gyvenimas yra viskas – tavo specialybė, šeima. O gal pirmoje vietoje šeima, tik po jos – specialybė? Esu laimingas, kad galiu grįžti namo, kur manęs visada širdingai laukia žmona. Ko daugiau galiu norėti? Esu be galo dėkingas jai už jos meilę, pasiaukojimą, begalinį rūpestį ir, svarbiausia, šeimą, kurią sukūrėme kartu.
Man patinka daug dirbti ir būti užimtam. Dainavimą netgi galėčiau prilyginti sportui, kuris yra lyg nenutrūkstantis maratonas, reikalaujantis maksimalaus susikaupimo. Aišku, svarbiausia yra sveikas kūnas ir sveikas protas, be pastarojo nebus ir balso.
Savo studentams esu griežtas, nes labai dažnai susiduriu su jų paviršutinišku požiūriu. Lengvabūdiškas gyvenimo būdas šiandienėje visuomenėje klesti ir gana giliai išsikerojęs. Tai yra pavojingas dalykas. Aišku, už gerus darbus reikia ir pagirti, nes ugdyti balsą labai sudėtinga, tai reikalauja daug kantrybės ir jausmo.
Pati skaudžiausia diena, kai mane nušalino nuo Operos ir baleto teatro direktoriaus ir meno vadovo pareigų. Atleisti iš darbo yra viena, bet tai padaryti negarbingais metodais – visai kas kita. Ten dirbau daugiau nei 16 metų. Kitas galbūt skaudžiausias smūgis – kad po visų atleidimų buvau išvytas iš teatro ir netekau teisės dainuoti Lietuvoje. Tuomet emigravau į Venesuelą ir tapau pedagogu. Tai pasakoju ne todėl, kad noriu pasiguosti, bet todėl, kad mano gyvenimas nebuvo tik rožėmis klotas.
Esu be galo dėkingas prezidentui Valdui Adamkui už tai, kad jis mane sugrąžino Lietuvai ir Lietuvos žmonėms. Grįžęs jaučiau, kad publika buvo manęs pasiilgusi, ir šis jausmas buvo abipusis. Neturiu ko slėpti – esu Lietuvos patriotas ir man patinka dainuoti žmonėms.
Kipras Petrauskas buvo tas žmogus, kurio atliekamas melodijas girdėjau nuo mažų dienų. Tam tikri maestro vokalo niuansai man buvo labai artimi, tad galėjau nemažai dalykų išmokti ir pritaikyti. Man labai patiko mėgdžioti jo dainavimo manierą. Juk, galima sakyti, dainavimas ir yra mėgdžiojimas.
Didelę savo gyvenimo dalį praleidau vienumoje – nesvarbu, kad buvau apsuptas žmonių ir daug dainavau bei keliavau. Bet toks ir yra solisto gyvenimas. Svarbiausia man buvo balsas, todėl visada laikiausi režimo ir nepasidaviau ydingoms pagundoms. Galbūt kai kam pasirodys, kad toks gyvenimas yra nuobodus, bet aš taip nemanau. Mano protas visada buvo nukreiptas į dainavimą.
Visada reikia galvoti, ką darai esamuoju laiku. Reikia skaičiuoti, kur ir kada klysti, panašiai kaip dainuojant. Savo studentams dažnai sakau: galvok tuomet, kai padarai ką nors blogai. Protas duotas tam, kad galvotume. Tada ir sveikatos bus.
Nėra nieko baisiau už pavydą. Pavydūs žmonės visada ras, ką prikišti ir dar pridės.
Virgilijus Noreika
Jeigu būčiau gimęs dvidešimčia metų vėliau, man nebūtų reikėję viso savo uždirbto honoraro atiduoti Maskvos kultūros ministerijai. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti krepšininką Modestą Paulauską, kuris tuo metu buvo įtakingas sportininkas. Kaip manote, kaip jam būdavo atsilyginama už jo talentą ir triūsą? Praktiškai niekaip. Lyg vakar menu gastroles Italijoje, per kurias Milano „La Scaloje“ dainavau kartu su Maskvos didžiojo teatro trupe. Ši pirmajam gastrolių pasirodymui nerado geresnio atlikėjo už mane, o aš tąsyk dainavau už dienpinigius, t. y. už 10 dolerių ir 40 centų, iš kurių 6 dolerius nuskaičiuodavo už pusryčius. Dabar tai skamba juokingai, bet tuomet buvo tokie laikai ir tokia sistema: nenori – nedainuok. Bet buvau jaunas, dirbti kolūkyje netroškau, norėjau dainuoti.
Džiaugiuosi mažomis pergalėmis ir atliktais darbais. Yra didelės ir mažos laimės. Anksčiau pasitenkinimą pajusdavau išvykęs į gastroles ar sudainavęs dešimtyje spektaklių, o dabar… Užtenka vieną kartą padoriai padainuoti ir jau esu laimingas. Arba grįžus namo rasti skanią vakarienę ant stalo… Maži dalykai.
Nemėgstu, kai mane sulyja ir būnu visas šlapias. Tai itin paveikia mano nuotaiką. Galima sakyti, kad praėjusi vasara buvo labai prasta ne tik žemės ūkiui, bet ir man. Bet esant tokioms oro sąlygoms galėjau sau leisti patinginiauti ir pailsėti.
Sau jaunam patarčiau dar daugiau dirbti ir išmokti daugiau kalbų. Bet laiko neatsuksi, nesustabdysi. Tada buvo kiti reikalavimai ir kita aplinka.
