Mes norėjome būti

Vytautas Landsbergis

Pirmasis Lietuvos valstybės vadovas po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.

Zino Kazėno nuotrauka

Per kelis dešimtmečius trukusią sovietų okupaciją Lietuva patyrė milžiniškus žmonių gyvybių, ekonomikos ir kultūros nuostolius.

Vytautas Landsbergis

PERSPEKTYVOS: ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Apie keistą darinį Litua pirmą kartą užsiminta Europos (Vokietijos) analuose 1009 metais. Šis žodis apibrėžė kraštą šiapus rusėnų žemių, kuriose dabar plyti Baltarusijos ir Ukrainos teritorija. Nekyla jokių abejonių – prieš tūkstantmetį Litua gyvenusius žmones reikia vadinti lietuviais.

Jie norėjo gyventi, todėl priešinosi totoriams iš rytų (Aukso ordai) ir vokiečiams iš vakarų (Kryžiuočių ordinui). Gyventi jiems reiškė būti laisviems ir nepriklausomiems.

XIII amžiuje Litua (arba Lietuva) buvo suvienyta pirmojo karaliaus Mindaugo, kuris pasikrikštijo ir buvo karūnuotas Romos popiežiaus – aukščiausio to meto pasaulyje dvasinio ir politinio vadovo.

1323 m. Gediminas, didis suvienytos šalies valdovas, iš savo sosto Vilnioje (sostinės pavadinimas, kilęs nuo čia tekančios upės, galiausiai tapo Vilniumi) parašė laišką vokiečių miestams, kuriame išdidžiai prisistatė kaip lietuvių ir rusėnų karalius. Tuo metu jo valdos siekė Kijevą. Prieš 653 metus jo sūnus Algirdas patvirtino šį statusą sutriuškindamas Aukso ordą garsiajame Mėlynųjų Vandenų mūšyje, vykusiame į pietus nuo Kijevo. Ši pergalė nemaža dalimi prisidėjo prie to, kad Ukraina neišnyko ir išlaikė ryšį su Europa.

Penkioliktame amžiuje Lietuva, didėjančios įtakos valstybė ant Baltijos jūros kranto, išsiplėtė iki pat Juodosios jūros. Valdoma Vytauto ir sudariusi sąjungą su Lenkija (kurią valdė Jogaila, taip pat lietuvis) ji tapo pakankamai stipri sutriuškinti bendrą priešą – kryžiuočių riterius. Šia Žalgirio pergale baigėsi du šimtmečius trukęs Lietuvos karas dėl laisvės, ir klausimas „būti ar nebūti“ sulaukė atsakymo. Tačiau kai atrodė, kad vergovės Vokietijai pavojus pagaliau atsitraukė, atsirado naujas priešas – šįsyk iš rytų. Maskva, arba Moskovija, taikėsi atimti Lietuvos valdas, prisijungti visas rusiškas žemes (pvz., Novgorodo respubliką) ir rusėnų tautą. Taip prasidėjo Rusijos tris šimtų metų trukęs skverbimasis į vakarus ir nuolatinė kova stengiantis išstumti Lietuvos-Lenkijos valstybę (dar vadintą Abiejų Tautų Respublika). Ši nepaliaujama kova su Rusija baigėsi visišku abiejų suartėjusių tautų, Lietuvos ir Lenkijos, nukariavimu, o pati Rusija vadovavo buvusios Europos gigantės padalijimui, taip ištrindama ją iš politinių žemėlapių. Visa tai baigėsi 1795 m., vos keleri metai po to, kai Abiejų Tautų Respublika priėmė konstituciją – pirmoji tai padariusi Europos šalis! Deja, šiai valstybei nepavyko pasinaudoti konstitucija, pertvarkyti savo sistemą ir išgyventi.

Nebūti! Toks buvo Rusijos, Prūsijos ir Austrijos nuosprendis. Šios šalys tarpusavyje pasidalino istoriškai suvienytas Lietuvos ir Lenkijos žemes. Tuomet sekė tamsiausias – XIX amžius, nužymėtas vergovės ir baudžiavos, sukilimų ir žiaurių bausmių. Visos lietuviškos spaudos formos (įskaitant ir maldaknyges) bei švietimas buvo uždrausti. Mažos tautos piliečiai buvo priverstinai verčiami stačiatikiais rusais, kad taptų paklusniais Rusijos imperatoriaus vergais.

Tuomet Lietuvoje atsirado unikali rezistencijos forma – nelegalus pogrindinis gimtosios kalbos mokyklų tinklas ir nelegalus užsienyje spausdintų lietuviškų knygų platinimas, kurį slapta, rizikuodami gyvybe, vykdė knygnešiai…

Lietuva norėjo būti, ir gavusi pirmąją progą nuo 1904 m. ėmė burti tautinę bendruomenę – pasitelkdama lietuviškus laikraščius, mokyklas ir politines organizacijas bei nacionalinio išlikimo ir plėtros programas. Didžiojo 1914–1918 m. karo suteiktos galimybės, kartu su aukščiau minėtomis prielaidomis, padėjo sukurti lietuvių etninėmis teritorijomis apibrėžtą valstybę.

Vytautas Lansbergis

Lietuvos Respublika, įstojusi į Tautų Sąjungą ir tuo pačiu žengusi į tarptautinę bendruomenę, sugebėjo apsiginti ir sėkmingai augti. Tautos troškimas gyventi ir stiprėti buvo akivaizdus ir davė vaisių, iki du kraugeriški diktatoriai – Hitleris ir Stalinas – susitarė užpulti kelias silpnesnes Centrinės Europos ir Baltijos valstybes. Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga pasauliui atnešė naują karą, o Lietuvai – naują vergijos jungą.

Per kelis dešimtmečius trukusią sovietų okupaciją Lietuva patyrė milžiniškus žmonių gyvybių, ekonomikos ir kultūros nuostolius. Sovietizacijos politinė programa sėkmingai naikino nacionalinę tapatybę ir savarankiškai mąstančių žmonių orumą. Šlovindami genialiai talentingus sovietų lyderius ir priimdami sumenkintą rusų kalbą lietuviai turėjo tapti nauja betaute „tarybine liaudimi“ ir išnykti kaip unikali ir istorinė Europos valstybė. Kitaip tariant, ar Lietuvai nelemta būti? Ar lemta nebūti?

Lietuviai sovietų okupantams priešinosi ginklais (miškuose) ir pogrindyje daugiau nei dešimtį metų. Šis „karas po karo“ toliau tęsėsi kitomis – ne ginkluoto, o dvasinio (religinio ir kultūrinio) – pasipriešinimo formomis. Mes norime būti – toks buvo lietuvių, politiškai, bet ne dvasiškai okupuotų žmonių noras ir pojūtis. Kaip ir ankstesnės pasipriešinimo formos, tai nenuėjo veltui. Vėlyvame devintajame dešimtmetyje, kai SSRS artėjo prie moralinio, politinio ir ekonominio žlugimo, Lietuvoje galvas kelti ėmė tikros politinės, nenuolankios, už laisvę pasisakančios organizacijos. Pagrindinė jų, Sąjūdis (beveik savaiminis žmonių judėjimas), pasiūlė atvirą būtinų Lietuvos visuomenei pokyčių programą. Suformuoti programą padėjo lietuvių inteligentija – panašiai kaip Lenkijos Solidarumo judėjimo metu. Ribota Gorbačiovo perestroikos reforma nesutapo su Lietuvos Sąjūdžio troškimais laimėti tikrą demokratiją ir laisvai rinktis tautos ateitį. Nebuvo imamasi jokio smurto – tai buvo tik politinis judėjimas, dvasinis išsilaisvinimas ir Dainuojanti revoliucija. Toks buvo Lietuvos žmonių pasirinktas kelias, ir jis tapo pergalingu. Mes ištiesėme brolišką ranką tarpusavy – įskaitant komunistus – ir kitoms tautoms – įskaitant rusus. „Mes, – viena proga sakiau, – norime tik taikos ir taikos sutarties.“

Mūsų siekiai buvo aiškūs – tikri, demokratiški ir konkurencingi rinkimai 1990 m. vasarį, ir teisinių konstitucinių aktų seka, priimta Lietuvos parlamento kovo 11 d. skelbė: Lietuva vėl nepriklausoma!

Tačiau sovietai nenorėjo nepriklausomos ir draugiškos Lietuvos. Jie bandė sutriuškinti mus per ekonomiką (izoliuodami ir pradėdami blokadą) ir karine agresija bei teroristinėmis priemonėmis (1991 m.), bet nugalėjo mūsų noras gyventi laisvėje. Sykiu mes atvėrėm vartus vadinamosioms „sovietų respublikoms“, ir blogio imperija liovėsi egzistavusi. Tokia buvo 1991 m. gruodį įvykusio Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderių Belovežo susitarimo esmė. Tą dieną (nuo rugsėjo) Lietuva, Latvija ir Estija jau buvo JTO narės. Belovežas apsaugojo nuo diktatūros revanšo. Atsivėrė naujas mūsų istorijos lapas su naujais iššūkiais ir pasiekimais, kaip antai 2004 m. narystė NATO ir ES.

Kuo tas nepaliaujamas noras gyventi nepriklausomoje demokratijoje svarbus šiandien?

Vytautas Lansbergis

Dabar susiduriame su naujais iššūkiais, ir du iš jų privalu paminėti.

Pirmiausia – kerštingos ir siekiančios atsikurti, neototalitarinės Rusijos imperijos agresyvumas. Ši šalis nekantrauja užpulti ir susigrąžinti kaimynines valstybes, ką jau patyrė Gruzija ir Ukraina.

Antra – naujai atsiradusi pasirinkimo laisvė asmenims gyventi kur nori. Prasidėjus emigracijai daugelis lietuvių ieško ir stengiasi surasti naujų vietų, galbūt ir geresnį gyvenimą. Bet ką reiškia „geresnis“? Jų protuose ir sielose dabar varžosi materialinės ir dvasinės sąlygos, kai pastarosios ragina pasilikti ir būti toje ypatingoje vietoje – savo gimtinėje. Esu tikras, kad nugalės noras gyventi ir pasirinkimas nenykstant gyventi Lietuvoje.

Skaitykite daugiau