Vaidas Saldžiūnas, karybos ir saugumo apžvalgininkas

Laisvės ir kraujo kvapas

6-ajame dešimtmetyje, ypač po Stalino mirties, prasidėjęs sovietizacijos periodas taip pat paliko gilius randus, matomus tiek architektūroje, tiek žmonių elgesyje. Atstatomi miestai, į juos arba į kolūkius varomi lietuviai, sovietų prižiūrima meno, kultūros, sporto politika, netgi pagal Maskvos nurodymus nustatomi nacionaliniai patiekalai – visa tai tarnavo sovietų ideologijai.

Dėl savo turtingo istorinio palikimo Lietuva ir kitos Baltijos šalys Maskvoje buvo laikomos „Vakarais“, arba bent jau vakarietiškesnėmis nei Rusija. Viduramžių senamiesčiai puikiai tiko sovietų kinui, sukančiam filmus apie Šerloką Holmsą, o žydraakiai blondinai iš Baltijos šalių galėjo vaidinti nacius kariniuose filmuose.

Gyvenimo sąlygos gerėjo – buvusią provincialią kaimišką Lietuvą sovietai stengėsi paversti industrine, miestiška sovietine respublika, kur žmonės tenorėtų ramiai gyventi savo gyvenimus ir negalvoti apie tokius „menkniekius“ kaip laisvė.

Vaidas Saldžiūnas

Neskaitant kelių protesto akcijų, tai buvo taikaus laikotarpio iliuzija, kai vietinė valdžia valdė akylai prižiūrint Maskvai. O iš tikrųjų Lietuvos kaip valstybės žemėlapiuose tiesiog nebuvo. Nebent kariniuose, kur Lietuvos teritorijoje buvo pažymėtos sovietų įkurtos karinės bazės – nuo aerodromų, iš kurių turėjo kilti Vakarų Europą šturmuoti pasirengę sovietų desantininkai, iki balistinių raketų bazių, kurios tapo NATO taikiniais. Būtent iš vienos tokios bazės Lietuvoje sovietai 1962 metais į Kubą išgabeno balistines raketas su branduolinėmis galvutėmis ir sukėlė Karibų krizę.

8-ojo dešimtmečio stagnacija greitai išsklaidė „sovietinio stebuklo“ iliuziją – tuščios parduotuvių lentynos rodė, kad atsilikusi sovietinė imperija pūva. Kasdieninės prekės, tokios įprastos Vakaruose, sovietų okupuotoje Lietuvoje tapo deficitu.

Drabužiai, tokie kaip džinsai, kėlė nuostabą, pavydą, tarsi būtų ne paprasti apdarai, o pranašesnės ateivių civilizacijos atributai. Vinilo plokštelės tapo reta brangenybe, kuria buvo galima dalytis tik su patikimais žmonėmis, o vakarietiškos muzikos plokštele žmonės galėjo mėgautis labiau, nei dabar tai daro senus įrašus kolekcionuojantys modernieji hipsteriai. Jie bent jau nerizikuoja, o anuomet „netinkamos“ vakarietiškos muzikos klausymasis arba „dekadentiškos“ vakarietiškos šukuosenos galėjo pritraukti KGB dėmesį. Sudie „Black Sabath“ plokštelei ir ilgiems plaukams, studente.

9-ajame dešimtmetyje aštrėjanti padėtis ir didėjantis nepriteklius tapo neišsenkamu JAV prezidento Ronaldo Reagano juokelių šaltiniu. Lietuviams šie juokeliai buvo karčiai saldūs, nes, kaip ir kiti sovietų sąjungos piliečiai, jie buvo priversti valandų valandas laukti eilėse, tikėdamiesi gauti bananų, drabužių, mėsos ar alaus. Tokia sistemos erozija atgaivino ir rezistenciją. Tik taikiu ir unikaliu būdu.

Lietuviams viena pasipriešinimo formų tapo krepšinis. Pristatytas Amerikos lietuvių XX a. 3-iajame dešimtmetyje, krepšinis greitai tapo nacionalinės vienybės ir pasididžiavimo simboliu, kurio sovietai nepajėgė užgniaužti ar suvaldyti. Legendinis krepšinio klubas „Žalgiris“ ne šiaip žaidė Sovietų Sąjungos krepšinio lygoje. Kiekvienos rungtynės prieš Maskvos komandą atrodė kaip kova už laisvę, o minios žmonių skanduodavo ne tik komandos, bet ir Lietuvos vardą.

Po kelių nusenusių ir postuose nukaršusių sovietų lyderių 1985 metais į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui ir pradėjus garsiąją perestroiką, pokyčiai tapo dar spartesni. Atsiradusi saviraiškos laisvė pasirodė esanti nebesustabdoma. Lietuviai drąsėjo kasmet.

Viskas prasidėjo kukliomis demonstracijomis, kuriose nedrąsiai užsiminta apie norą turėti daugiau laisvių, galbūt daugiau autonomijos SSRS sudėtyje, o baigėsi daugiatūkstantiniais mitingais, kuriuose laisvės reikalauta atvirai.

Didžiausia ir įspūdingiausia demonstracija įvyko 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją, minint 50-ąsias Molotovo-Ribbentropo pakto metines. Daugiau nei 2 milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų susikibo rankomis į gyvąją nenutrūkstamą grandinę nuo Vilniaus iki Rygos ir Talino. Šių eilučių autorius tomis dienomis tebuvo smalsus vaikas, o nesibaigianti žmonių grandinė greitkelyje ir tada atrodė kaip įspūdingas bei svarbus renginys.

Tokiuose renginiuose vėl suplazdėjo lietuviška trispalvė, o pirmuosiuose laisvuose rinkimuose po 50 metų triuškinančią pergalę iškovojo Sąjūdžio judėjimas. Sunkus, vis drąsesnis ir neišvengiamas nepriklausomybės siekis buvo reiškiamas vis garsiau, net vietiniai komunistai nusprendė atsiskirti nuo Maskvos kontrolės. Klausimas tebuvo vienas – ar atsiskyrimas bus kruvinas?

Iš pradžių atrodė, kad „suįžūlėjusiems“ lietuviams viskas baigsis gerai: referendume dėl nepriklausomybės, kuris šiomis dienomis klaidingai lyginamas su įvykiais Katalonijoje, triuškinančią pergalę pasiekė laisvės šalininkai. 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Ir niekas nepasikeitė. Bent jau iš karto.

Žinoma, Maskva neslėpė įsiūčio: paskelbė ekonominę blokadą, o Lietuvos referendumą vadino nelegaliu. Sovietų armija, KGB, kitos struktūros vis dar šeimininkavo Lietuvoje ir laukė tinkamo momento. Kaip ir 1940-aisiais, sovietai tą momentą rinkosi taip, kad jis sutaptų su Vakarų dėmesio nukrypimu visai į kitą pusę.

Jei 1940-ųjų birželį tai buvo nacių paradas Paryžiuje, tai 1990-ųjų rugpjūtį – Persijos įlankoje Irako pradėta karinė invazija į Kuveitą ir JAV vadovaujamos koalicijos pasirengimas operacijai „Audra dykumoje“. Būtent tuo metu sovietai ėmė didinti spaudimą Lietuvai.

Jau pažįstami kaltinimai „nelegaliai fašistinei Lietuvos valdžiai“ vis dažnėjo, o saujelė vietos komunistų, padedami sovietų karinių pajėgų, nusprendė veikti. Klasikinė dviejų konkuruojančių grupių dvikova: piliečių išrinktas parlamentas, remiamas daugiatūkstantinių minių, prieš Kremliaus remiamus kolaborantus. Kas ką?

Perversmas buvo numatytas prieš pat prasidedant karui Persijos įlankoje. Tai buvo kritinė lietuvių kovos dėl laisvės akimirka – egzaminas, kurio metu, kaip ir visais panašiais atvejais, beveik neišvengiamai galima tikėtis kraujo praliejimo.

Dar 1991-ųjų sausio pradžioje sovietų kariškiai Lietuvoje pradėjo elgtis agresyviai: puldinėjo vietos valdžios ir besikūrusių jėgos struktūrų atstovus, provokavo ir baugino eilinius piliečius.

Vaidas Saldžiūnas

Kitaip nei 1956 metais Budapešte ar 1968-aisiais Prahoje, Gorbačiovas nesiryžo įsakyti imtis atviros masinės agresijos prieš „sukilusią respubliką“. Vis dėlto Kremlius paskelbė komendanto valandą ir pasiuntė tankų, šarvuočių ir kitos sunkiosios technikos remiamus sovietų desantininkus bei specialiąsias pajėgas užimti strateginius objektus Lietuvoje.

Pirmaisiais taikiniais tapo nepriklausomybės ir ryšio su pasauliu simboliai – Radijo ir televizijos pastatas bei televizijos bokštas Vilniuje.

Auštant Sausio 13-ajai, sovietų kariškiai šturmavo šiuos objektus, saugomus kelių tūkstančių neginkluotų civilių – tuo metu Lietuva neturėjo savo karinių pajėgų, o vieninteliai ginkluoti žmonės tebuvo grupelė aukščiausiąją nepriklausomos valstybės vadovybę saugantys vyrai.

Kaip ir buvo galima tikėtis, šturmas baigėsi kraujo praliejimu – žuvo 14 beginklių civilių, o apie 700 žmonių buvo sužeisti: pakirsti kulkų, sprogdinti, traiškyti tankų, mušti buožėmis ir lazdomis. Visa tai fiksavo užsienio žurnalistai, tad šių skerdynių vaizdai greitai pasiekė pasaulį.

Viena nuotrauka, kurioje užfiksuotas būrys civilių, bandančių nustumti keliasdešimt tonų sveriantį tanką, traiškantį jaunos merginos kojas, kone geriausiai atspindėjo tų dienų kovą už laisvę, ryžtą, desperaciją ir siaubą.

Vaidas Saldžiūnas

Ir nepaisant visų šių vaizdų, anuomet, o net ir šiandien, Kremlius ciniškai platina savo visiškai priešingą įvykių versiją: orvelišką, tikrovę iškraipančią sąmokslo teoriją, anot kurios, vargšai sovietų kareivukai buvo užpulti sužvėrėjusios nacionalistų minios, į kurią vėliau šaudė jų pačių snaiperiai provokatoriai.

Ir nors tūkstančiai žmonių savo akimis matė, kaip sovietų tankai prie televizijos bokšto traiškė žmones, Kremlius sukūrė istoriją, kaip žuvusius lietuviai esą suvežė iš lavoninių, pakišdami atsitiktinių avarijų aukas. Net ir šiandien Maskva atsisako prisiimti atsakomybę už kruvinąjį sekmadienį – tokiu vardu žinoma Sausio 13-oji. O ponas M. Gorbačiovas – Nobelio taikos premijos laureatas – iš viso atsisako kalbėti šia tema.

Nenuostabu, juk jam ta kruvina televizijos bokšto užėmimo istorija brangiai kainavo ir sugadino iki tol kone idealų, kiek tai įmanoma, modernaus, „kitokio“ sovietų lyderio įvaizdį. Be to, savo agresija Kremlius nieko nepasiekė – jau ne kelių, o dešimčių tūkstančių žmonių apsuptas ir tvirtove paverstas šalies parlamentas atbaidė sovietų kariškius nuo dar vieno šturmo.

Net ir neslūgstant susidomėjimui karu Persijos įlankoje, pasaulis sužinojo apie mažą sovietams pasipriešinusią šalį, kuri norėjo būti laisva. Kaip ir Rusijos agresija prieš Ukrainą 2014 metais, kariniai veiksmai prieš Lietuvą suvienijo šalį.

Be to, tai įkvėpė kitas valstybes. Mažytė Islandija buvo pirmoji, kuri pripažino Lietuvos nepriklausomybę – šį faktą Lietuva įamžino ne tik Islandijai skirta gatve Vilniuje, bet ir specialiai švenčiama Islandijos diena, per kurią islandams dėkojama už jų drąsą.

Drąsos netrūko ir lietuviams – atsilaikę prieš Kremliaus spaudimą, jie galiausiai laimėjo, o pati sovietų imperija subyrėjo po nepavykusio pučo Maskvoje. Galiausiai, užsitikrinusi nepriklausomybę ir sulaukusi tarptautinio pripažinimo, Lietuva tapo vėl laisva. Bet vėlesni įvykiai parodė, kad senas posakis, jog dėl laisvės reikia kovoti, turi daug veidų.

Didžiausia mūsų tautos tragedija – tremtis. Ir nors tai nepalietė mano šeimos, netekome pačių šviesiausių protų, unikalių žmonių, kūrusių Lietuvą. Šiandien Lietuvą mes kuriame iš naujo, kartu su nauja karta. Tikiu ja taip, kaip tikėjau laisve Sausio 13-osios naktį. Šis tikėjimas manęs niekada neapleido, juo niekada neabejojau. Kodėl? Atsakysiu labai nuoširdžiai ir paprastai – nes myliu savo kraštą ir man tai rūpi… ir viskas.

Loreta Šlekienė
Laisvės gynėja, Sausio 13-osios įvykių liudininkė

Antros dalies pabaiga.