Vaidas Saldžiūnas, karybos ir saugumo apžvalgininkas

TIKROJI LAISVĖS KAINA: UŽKODUOTA ISTORIJOJE, APLAISTYTA KRAUJU IR RODANTI PAVYZDĮ

Ar bus karas? Vos prieš kelerius metus šis klausimas Europoje būtų skambėjęs absurdiškai. Atrodė, kad taika ir stabilumas nugalėjo ir tęsis dešimtmečius. Valio! Bet štai ir prašom: šis klausimas vėl aktualus, jis gyvas žiniasklaidoje, baruose ar net per šeimos vakarienę. Tai ar bus karas? Vis dėlto be šio klausimo keliamos baimės yra ir kai kas daugiau – ryžtas: o ką mes dėl to darysime?

2014-ųjų vasarį dirbau didžiausio Lietuvos dienraščio redakcijoje, užsienio naujienų skyriuje. Vieną rytą pažadino „karšta“ naujiena: ginkluoti uniformuoti vyrai be skiriamųjų ženklų išdygo Ukrainai priklausančiame Kryme. Arba, perfrazavus buvusį Britanijos premjerą Neville’į Chamberlaine’ą, ten, kur vyko „nesutarimai tolimoje šalyje tarp žmonių, apie kuriuos nieko nežinome“.

Išties, apie tuomet tik brendusius karinius neramumus Ukrainoje pasaulis žinojo nedaug, o ir rūpėjo tam pasauliui ne ką daugiau. Net žodis „karas“ atrodė tolima iliuzija. Juk, juk, juk… juk tai negali nutikti ir čia, tiesa? Mes juk užkirstumėme tam kelią, atgrasytumėme, ar ne?

Pirmoji problema buvo ta, kad frazė „atgrasyti priešininką nuo karo“ neegzistavo Lietuvos žiniasklaidos žargone. Žodžiai „atgrasyti“ arba „atgrasymas“ būtinai turėjo būti jungiami su patikslinimu „nuo ko“.

Iš Krymo plaukiančių vaizdo įrašų ir nuotraukų, rodančių gatvėse patruliuojančius ginkluotus vyrus svetimoje šalyje, pakeitė tokį požiūrį. Ir tai tebuvo pradžia, būsimųjų įvykių užuomazga. Ironiška, ji paveikė ir tas „tolimas šalis“, apie kurias kalbėjo N. Chamberlaine’as.

Netikėjimas tuo, ką matai prieš akis

Vis dėlto daugelis stebėdami vaizdus iš Krymo iš pradžių netikėjo tuo, ką matė. Tiesiog atsisakė pripažinti, kad tie „neatpažinti uniformuoti kariai be skiriamųjų ženklų“, kurie vėliau dėl Rusijos armijos naudojamos žalios maskuojamo rašto uniformos bus praminti žaliaisiais žmogeliukais, buvo tikri. O ženklai ir įspėjimai, kad taip gali nutikti, jau kurį laiką buvo prieš visų nosis.

Bet ir vėl – nebe pirmą kartą istorijoje daugelis tiesiog nusprendė užsimerkti ir ignoruoti blogiausio scenarijaus tikimybę. Invazija? Rusai puola? Jūs tikriausiai juokaujate?

O kai po mėnesio pirmosios bombos ir artilerijos sviediniai ėmė kristi ant daugiabučių namų Rytų Ukrainoje, prabudino šokiruojanti tiesa: tai gali nutikti ir kitur, net ir čia, kur stovi tos pačios sovietinės chruščiovkės, kurių kopijas be gailesčio talžė sviediniai Rytų Ukrainos miestuose. Saugios, ramios ir taikios Europos idėja subyrėjo į šipulius būtent tomis dienomis.

Tačiau ramaus snaudulio kaina pasirodė esanti apgaulinga: staiga prabudus ir suvokus, kad rytiniame Europos sparne atsirado „saugumo iššūkių“ – taip visa ši nerimo dėl karo atmosfera apibūdinama biurokratiniu žargonu, vėl aktuali tapo nuvalkiota frazė: laisvė nėra nemokama. O kas, kur ir kodėl turėtų ją ginti?

Spalvinga, fanfaromis palydėta ir patosu atmiešta frazė „laisvė nėra nemokama“ išties gali skambėti banaliai, lyg kičas, bent jau moderniųjų laikų kartoms. Antrajame XXI a. dešimtmetyje jaunuoliai saugiai leidžia savo dienas prie karamelinės latės ir glostydami hipsterių barzdas naršo internete, pilname sarkazmo, ironijos, egoizmo, ir skęsta begaliniame feisbuko nuvalkiotų citatų sraute.

Tačiau šis amerikietiškas posakis dažnai priimamas už gryną pinigą – ne tik Amerikoje, bet ir prie rytinių Baltijos jūros krantų. Ypač viena šalis pradėjo intensyviai galvoti ne tik apie savo laisvę, bet ir apie tai, kaip tą laisvę apgintų, jei grįžtų tamsiosios dienos. Priežasčių taip galvoti netrūksta.

Išvaduotojų laukė visą gyvenimą

Lietuva – maža šalis, jos plotas atitinka Vakarų Virdžinijos valstijos plotą, o ir gyventojų ne tiek jau daug – vos 2,8 milijono. Iškovojusi nepriklausomybę prieš 27 metus, tai yra prieš sužimbant Facebook, Google, Taylor Swift ir Uber, Lietuva vis dar kartais vadinama buvusia sovietine respublika. Lietuvius tai erzina – juk praėjo daugiau nei ketvirtis šimtmečio. Bet, kita vertus, praeities šešėlio atsikratyti sunku ir patiems lietuviams – juk 5 dešimtmečiai sovietinės okupacijos lemia tuos sunkius naratyvus ir problemas, su kuriomis šiandien susiduria Lietuva.

Yra keli būdai šiai šaliai apibrėžti: ji didžiuojasi savo turtinga istorija. O kartu tai ir spąstai, į kuriuos patekus keistai susipina mažos šalies kompleksai, gilios kaimynų padarytos istorinių kančių žaizdos.
Kone bet kuris išsilavinęs lietuvis išvardytų šiandienius pasiekimus – ar tai būtų narystė NATO, ES, euras, nenuniokota įstabi gamta, pergalės krepšinio aikštelėje, greičiausias pasaulyje internetas, ar nesuvokiami suvartojamo alkoholio kiekiai, savižudybių ir emigracijos mastai.

Na, žinoma, paskutiniai trys „pasiekimai“ nėra tie, kuriais būtų galima didžiuotis, bet tokie jau tie nuoširdūs lietuviai – juokais ar pūsdamiesi būtinai juos paminės. Jei paklausi jų: „Kaip laikaisi?“, gali tikėtis ilgos paklodės – jie viską sąžiningai išklos: ir trumpą savo istorijos kursą, ir šiandienes problemas. Bet kaip ir kiekvienas sąžiningas lietuvis, prieš tai papasakodamas, drįsiu paminėti trumpąją versiją viena citata.

„Kurgi jūs buvote? Aš jūsų laukiau 70 metų kovodamas su rusais“, – 2015-aisiais amerikiečių kariams, sustojusiems mažame Lietuvos miestelyje, visas drebėdamas iš laimės išbėrė 92-ejų žilagalvis senolis. Šie nuoširdūs žodžiai daug ką pasako apie tai, kaip lietuviai bando susidoroti su praeitimi, kaip jie žiūri į dabartį ir ateitį, kai kalbama apie saugumą.

Tokia senolio reakcija galėjo sukelti amerikiečių karių šypsenas. Juk tą 2015-ųjų pavasarį jie išsiruošė į daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų kelionę po Rytų Europą – šimtai karių lėtai judėjo šarvuočių ir sunkvežimių konvojuje su misija „nuraminti sąjungininkus“ regione.

Įpratę prie pakelės bombų Irako ir Afganistano vieškeliuose, kur iš priešiškai nusiteikusių vietinių galėjai sulaukti ir kulkos į nugarą, amerikiečiai atrodė kiek nustebę: kur tik riedėjo konvojus, juos pasitikdavo džiūgaujančių, JAV vėliavomis mojuojančių žmonių minios. Ne išrikiuoti statistai, o nuoširdžiai amerikiečių buvimu besidžiaugiantys žmonės, kurie JAV karius sutiko kaip išvaduotojus, nors nuo laisvės atgavimo praėjo jau ketvirtis amžiaus.

Šie vaizdai jauniems 19-mečiams JAV kariams galėjo sukelti tą jausmą, kurį jautė 1944–1945 metais Europą vaduojantys jų seneliai. Tai taip pat turi gilesnę prasmę, todėl svarbus kontekstas.

Juk ironiška, kad plazdančios JAV karių vėliavos daugeliui reiškė būtent tą laisvę, kurios amerikiečiai niekada nėra praradę, bet apie kurią nuolat kalba.

Ta laisvė – jausmas, vienijantis kelias lietuvių kartas, kurios nerimauja dėl galimo laisvės praradimo. Tai nutiko kadaise, gali nutikti ir vėl. Kad ir kaip paranojiškai skambėtų, šis jausmas nėra paaiškinamas vien faktais. Tai yra ir pojūtis, užkoduotas genuose ir istorijos pažinime. Būtent todėl, norint geriau pažinti šį jausmą, reikia suprasti istorinį kontekstą.

Vaidas Saldžiūnas

Pasididžiavimas ir nuopuolis

1939-ųjų vasara, kaip tikina amžininkai, buvo neįprastai karšta. Retas domėjosi besikaupiančios audros debesimis tarptautinėje padangėje – mieliau ėjo pasilepinti paplūdimyje. Milijonams tai buvo paskutinės ramybės akimirkos. Arba tiesiog paskutinės gyvenime.

Valdžioje buvę ar geriau informuotieji žinojo, kad karas neišvengiamai artinasi, kaip galėdami bandė jam pasiruošti. Žinoma, galiausiai niekas negalėjo pasiruošti tam siaubui, kuris užgriuvo pasaulį.

Vaidas Salžiūnas

Lietuva nebuvo išimtis. Paskelbus dalinę kariuomenės mobilizaciją ir ruošiantis puolimui, Lietuva pasirinko kelią, vedusį į prapultį: neutralumą, galvą į smėlį sukišusio stručio poziciją. Kita vertus, ką galėjo padaryti maža šalis, įsprausta tarp galingų ir tuo metu priešiškai nusiteikusių valstybių – nacistinės Vokietijos, Lenkijos ir Sovietų Sąjungos, kurios karinė mašina ir sutraiškė nepriklausomybę?

Studijuojantys istoriją galėtų pasiūlyti nusikelti laiku ir pakeisti istorinių įvykių seką. Bet net ir be kelionių laiku akivaizdu, kad kaimynai lemia tiek praeities, tiek dabarties baimes. Kadaise žinota kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ši valstybė pati XIII–XIV a. buvo tapusi didele imperija. Beveik 200 metų nenutrūkstamų karų su krikščioniškąja Europa, ypač Kryžiuočių ordinu, sukūrė užsispyrusios, kovose užgrūdintos šalies įvaizdį – juk tai paskutinioji pagoniška valstybė Europoje.

Ši pagonių valstybė, kardu ir diplomatija užkariavusi milžiniškas rusėnų žemes rytuose, buvo išties didelė ir galinga imperija. Dabartinė Lietuva tėra mažytis gabalėlis tos imperijos, kurios sienos driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros – šis faktas su neslepiamu pasididžiavimu dažnai per istorijos pamokas vaikams pabrėžiamas jau pradinėse klasėse.

Nedaug kas Vakaruose žino, kad LDK anuomet buvo užkariavusi dabartinės Baltarusijos, Ukrainos, dalies Rusijos žemes ir valdė tokius miestus kaip Kijevas, Smolenskas. LDK kunigaikščių žygiai kardu beldžiantis į Maskvos vartus arba legendinis Vytauto Didžiojo sprendimas pagirdyti savo žirgą sūriu Juodosios jūros vandeniu iki šiol virpina lietuvių širdis ir priverčia jas plakti smarkiau.

Anuomet nereikšminga Maskvos Didžioji Kunigaikštystė – dabartinės Rusijos pirmtakė – tebuvo viena iš Lietuvos varžovių, su kuria lietuviai kariaudavo. Jau XII a. jie tai darė sėkmingai, bet po trijų šimtmečių viskas apsivertė aukštyn kojomis. Neskaičiuojant smulkesnių susidūrimų pasienyje, nuo XV a. Lietuva 180 metų kariavo 9 kruvinus ir daugiausiai nesėkmingus karus prieš Maskvą.

Vos 82 metai taikos ir beveik 100 metų karų sustiprino tarpusavio neapykantą, pagiežą, nepasitikėjimą ir įskiepijo šiuos jausmus ateities kartoms. Netgi tais laikais LDK piliečiai Maskvą vadino seniausiu ir didžiausiu priešu, nuniokojusiu šalį ir palikusiu gilius randus. Ir ne tik fizinius.

Suplėšyta karų, palikta vienui viena

Jei Maskva kasmet stiprėjo, tai LDK net ir sąjungoje su Lenkijos karalyste tik silpo ir traukėsi. Galiausiai po paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais LDK buvo ištrinta iš pasaulio žemėlapio. Prijungta prie Rusijos imperijos, Lietuva kartu su Lenkija XIX a. kelis kartus nesėkmingai sukilo. Ir tik Pirmasis pasaulinis karas grąžino ją į pasaulio žemėlapį.

1918-ųjų vasarį Lietuva, vis dar okupuota Vokietijos, paskelbė savo nepriklausomybę. Laisva nuo saitų su kitomis šalimis, Lietuva nusprendė žengti savo keliu.

Graži frazė, bet realybė nebuvo tokia lengva. Jaunai valstybei iškilo revoliuciją Rusijoje laimėjusių ir komunizmą ant durtuvų į Vakarus nešančių bolševikų grėsmė. Tuo metu, kai Europoje baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvoje nuskambėjo signalas: visi prie ginklų!

Tai buvo nelygi kova, jaunos šalies siekis išgyventi. Pirmųjų savanorių gretos buvo retos, prastai ginkluotos, jiems trūko maisto, drabužių, tad toji saujelė vargu ar galėjo tikėtis sustabdyti Raudonosios armijos invaziją. Tačiau savanoriai vis tiek bandė ir kovojo dėvėdami naujosios valstybės simbolius – geltonos, žalios ir raudonos spalvų vėliavą, kuri tapo oficialia valstybine.

Taika, kuria pasibaigė karai, ilgai netruko. Ir nors tarpukariu Lietuva netgi neturėjo sienos su Sovietų Rusija, totalitarinių režimų – Hitlerio nacių Vakaruose ir Stalino Rytuose – iškilimas atnešė naujas nelaimes.

Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, likimas 1939-ųjų rugpjūčio 23-iąją buvo nulemtas Maskvoje, nacistinei Vokietijai ir Sovietų Sąjungai pasirašius Molotovo-Ribbentropo paktą. Ši data iki šiol žinoma kaip Juodojo kaspino diena, per kurią vėliavos nuleidžiamos iki pusės stiebo ir žymimos juodomis gedulo juostomis.

Kai kalbama apie tai, kaip rusai užgrobė Krymą ir atplėšė jį nuo Ukrainos, teisindamiesi būtinybe ginti rusakalbius nuo „fašistų grėsmės“, dažnai pamirštama, kad 1940-aisiais Maskvos retorika buvo panaši.
Kai Vakarų Europą jau buvo įtraukęs karas, sovietai išvydo pasimetusias, formaliai neutralias Baltijos šalis ir nusprendė veikti. Iš pradžių šantažuojant įsiūlyta tarpusavio pagalbos sutartis, kurioje numatyta dislokuoti sovietų karių įgulas Lietuvoje, turėjusias „apsaugoti nuo galimos nacių agresijos“, greitai virto diplomatiniu spaudimu, grasinimais ir kaltinimais.

Pavyzdžiui, lietuviai apkaltinti sovietų karių grobimu, provokacijomis. Kitaip nei Suomija, kuri su Maskva ryžosi stoti į atvirą kovą, Baltijos šalys spaudimui pasidavė. 1940-ųjų birželio 15-ąją – dieną, kai naciai įžygiavo į Paryžių – Maskva Lietuvai tėškė ultimatumą ir tūkstančiai sovietų karių įžygiavo į šalį. Be pasipriešinimo, be šūvio Lietuva ir kitos Baltijos šalys buvo okupuotos.

Vos per metus šalis pajuto teroro, areštų, egzekucijų ir masinių trėmimų siaubą. Dešimtys tūkstančių lietuvių intelektualų, kunigų, mokytojų su šeimomis buvo paskelbti liaudies priešais ir ištremti į Sibiro lagerius. Daugelis iš ten nebegrįžo.

Paskutinieji traukiniai Vilniaus stotyje dar puškavo, kai 1941-ųjų birželio 22-osios rytą nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Vokiečių karinė mašina greitai nušlavė panikuojančius sovietų karius, o po metų sovietų okupacijos vokiečiai kai kur buvo sutikti ir su gėlėmis.

„Išvadavimo“ džiugesys ilgai netruko, juolab, kad naciai neturėjo ketinimų grąžinti Lietuvai nepriklausomybės. Lietuva tebuvo lebensraum – reicho „gyvybinė erdvė“. O vienas baisiausių, liūdniausių ir tamsiausių Lietuvos istorijos puslapių pradėtas rašyti 1941-ųjų vasarą ir rudenį.

Holokaustas. Šis žodis Lietuvoje, kur iš 200 tūkst. čia gyvenusių žydų 90 proc. 1941–1944 m. buvo sunaikinta, iki šiol skamba kaip prakeiksmas. Ištisi miesteliai ir kaimai neteko šimtmečius juose gyvenusių žydų bendruomenių. Jų nesiuntė į mirties stovyklas, tiesiog suvarydavo visus į miškuose iškastas duobes ir sušaudydavo. Tai darė tiek naciai, tiek jų vietiniai pagalbininkai – lietuviai.

Vaidas Saldžiūnas

Miestuose padėtis nebuvo geresnė – getuose suvaryti į ankštas erdves, badą, šaltį ir smurtą kentė tūkstančiai žydų. Kasmet buvusioje Vilniaus geto teritorijoje rengiama vardų skaitymo ceremonija. Jos metu bet kuris norintis gali perskaityti dalį iš 40 tūkst. čia gyvenusių geto kalinių vardų – jie visi išlikę, o beveik visų vardų savininkai – ne. Mat geto kalinių taip pat laukė sušaudymas miškuose.

Paprasta, bet įtaigi ceremonija padeda vietos žmonėms suprasti neįsivaizduojamo masto tragediją – tūkstančių čia gyvenusių žmonių likimai buvo staiga grubiai nutraukti. Juk kiekvienas vardas – tai asmuo, kuris buvo nužudytas tik todėl, kad buvo žydų kilmės.

Tačiau tuo tragedija nesibaigė. Nugalėti vokiečiai traukėsi, o jiems įkandin sekė Raudonoji armija, savo kelyje šluodama viską.

Lietuviai žinojo, kad visos kraupios istorijos apie žudančius, prievartaujančius ir kitaip smurtaujančius sovietų karius („išlaisvintojus“, kaip tai bandė ir tebebando pateikti Maskva), nebuvo tik istorijos. Jos kaipmat pasitvirtino – karo ir taip nuniokota šalis vėl degė, vėl liejosi kraujas.

Priešintis iki pabaigos

Tūkstančiai lietuvių nusprendė bėgti, trauktis į Vakarus. Kai kuriems pavyko. Tūkstančiai – tiek vyrų, tiek moterų, tiek jaunų, tiek senų – nusprendė pasilikti ir priešintis.

Sovietų mobilizacijos baimė, persekiojimai, o svarbiausia – gėda dėl nesipriešinimo agresoriui 1940-aisiais, motyvavo buvusius Lietuvos kariuomenės karius, valstiečius, studentus, kunigus, mokytojus imti ginklus į rankas ir stoti į kovą. Nuo pat pradžių ji buvo nelygi ir pasmerkta.

Taip gimė legenda ir vienas svarbiausių šiandienės Lietuvos laisvės naratyvų. Vienas kruviniausių, tragiškiausių, iki šiol daug aistrų kurstančių, bet kartu ir garbingų Lietuvos istorijos epizodų, kuris pasiglemžė dešimtis tūkstančių gyvybių – tai partizaninis laisvės kovotojų arba miško brolių karas, dar vadinamas karu po karo. Jis prasidėjo 1944-aisiais ir tęsėsi apie dešimtmetį.

Beviltiška partizaninio karo kampanija prieš sovietus buvo itin žiauri – žmonės ne tik žudyti, bet ir žvėriškai kankinti, išduoti, o gyvybė beveik nieko nereiškė.

Vaidas Saldžiūnas

Kaip ir per kiekvieną panašų konfliktą, buvo herojų, bet pasitaikė ir niekšų, paisančių asmeninių interesų, sadizmo atvejų, provokacijų, nusikaltimų žmogiškumui. Net šiandien seni žmonės, kurie savo akimis regėjo tuos baisumus, susigūžia ir staiga tampa itin nekalbūs.

„Tai buvo baisūs laikai“, – išgirsi nebent tokį lakonišką atsakymą ir išvysi tuščią žvilgsnį į tolį, pilną šiurpių prisiminimų. Vis dėlto net ir beviltiškoje kovoje partizanai turėjo tikslą – laisvę.

Jie kovėsi ne kaip nacių pakalikai (o tuo juos bando apšmeižti Maskva), bet kaip nepriklausomybės siekiančios šalies karinė jėga – su savo struktūra, uniformomis, skiriamaisiais ženklais, informatorių tinklu. Žodis „laisvė“ šiems žmonėms reiškė daug – tūnodami tamsiuose miškuose, drėgnuose bunkeriuose, daugelis jų kovėsi iki galo.

Didelė dalis nepasiduodavo ir atsidūrę beviltiškoje padėtyje susisprogdindavo. Keliems pavyko prasibrauti pro geležinę uždangą ir nusigauti į Vakarus, kad papasakotų apie nežinomą karą Lietuvos miškuose ir pelkėse.

Tikėjimas dar buvo gyvas – juk kaip tik tuo metu prasidėjo Šaltasis karas, tad viltys atkurti nepriklausomą demokratinę respubliką buvo siejamos su sąjungininkais, pirmiausia amerikiečiais, kurie esą padės išlaisvinti Lietuvą, kaip išlaisvino Vakarų Europą nuo nacių. Jau tuoj tuoj ateis. Iki Kalėdų.

Žinoma, toms viltims nebuvo lemta išsipildyti, net jei Vakarų šalys ir bandė minimaliai remti partizanus. Didžioji dalis jų buvo išduoti, suimti, nukankinti, nužudyti arba ištremti į Sibirą. Prie sunaikinimo prisidėjo ir išdavikai, tokie, kaip britų agentas Kimas Philby, kuris slapčia dirbo sovietams ir išdavė lietuvių partizanus.

„Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos nusileido geležinė uždanga“ – šie garsūs Winstono Churchillio žodžiai lietuviams nebuvo tik metafora. Spygliuota viela aptvėrus okupuotą Lietuvą, lietuviai buvo atkirsti nuo Vakarų.

Pirmos dalies pabaiga.