Meistrystė tarp eilučių

Aplink vykstant visuotinei skaitmenizacijai žmonės klausė mūsų: „Kodėl tebespausdinate ant popieriaus?“ Šį klausimą peradresavome ekspertams, kuriuos popierius lydi kiekvieną dieną – leidybos ir knygų dizaino specialistams. „Žinių radijo“ studijoje Tomas Mrazauskas, Sigutė Chlebinskaitė, Kamilė Kalibataitė ir Sigita Pūkienė pasidalijo mintimis apie meistrystę, kurios daugelis nė nepastebi.

Knygos menas yra kompleksinis. Apie kokius faktorius būtina pagalvoti?

Kamilė Kalibataitė: Manau, kad tai plati tema, nes ji apima tiek vidaus, tiek ir išorės elementus. Tik tuo atveju, kai leidinio formatas, viršelis, tekstas, iliustracijos ir maketas sudaro harmoningą visumą, galime pradėti kalbėti apie knygos dizaino meną.

Sigita Pūkienė: Kadangi knyga yra fizinis objektas, pirmasis įspūdis apie ją visuomet bus optinis. Viskas – šriftas, dizainas, iliustracijos, popierius, įrišimas, viršelis – turi skaitytojui nešti tą pačią žinią. Mano nuomone, meninė knygos vertė priklauso nuo to, kaip visi šie elementai susilieja į visumą – objektą, vertą susižavėjimo ir teikiantį malonumą.

Tomas Mrazauskas: Bet mes gyvename įspūdžių pasaulyje. Knyga nebėra tik vizualus, fizinis objektas. Kai knygą laikome rankose, ją liečiame, atverčiame, mus užlieja jausminių įspūdžių banga, o tai yra knygų leidėjų amato forma. Kai norėdamas knygai suteikti formą leidėjas renkasi šriftą, popierių ar įrišimą, jis pasirenka ne tik tai, ką skaitytojai matys, bet ir tai, ką jie suvoks. Taip, skaitydami mes akimis permetame tekstą, bet ar tikrai matome žodžius? Mes skaitome nesąmoningai, taigi tai panašiau į tam tikrą išgyvenimą ir formos suvokimą.

Sigutė Chlebinskaitė: Dažnai manoma, kad viskas, prie ko prikabinamas žodis „menas“, bus vertinama kaip kažkas tauresnio, „realistiškesnio“. Tai sukelia norą sustoti, apmąstyti tą objektą, prie jo grįžti ir pasiduoti jo kerams.

Manau, kad prastas maketas gali turėti įtakos žmogaus įspūdžiui apie knygą tiek pat, kiek ir gero dizaino stoka, bet ar tokie trūkumai sumažins, sakykim, kad ir Antono Čechovo teksto didingumą? Ne. Taigi, prastas maketas rimtos žalos knygai neturėtų padaryti, bet tikrai pakenks.

Sigutė Chlebinskaitė

Pastebėjau, kad žmonės, norintys išreklamuoti kokius nors leidinius, neretai juos pavadina meno kūriniais, bet abejoju, ar šis terminas tinkamas. Reikia nepamiršti, kad mados keičiasi ir knygų pasaulyje, o įprastos medžiagos ar įrišimo būdai gali būti tiesiog madingi ir pasirenkami net nepagalvojus apie knygos turinį ar esmę, tiesiog siekiant naujumo „efekto“.

Ar skaitmeniniame amžiuje popierinės knygos dar aktualios?

T. M.: XX a. viduryje buvo kalbama, kad radijas pakeis knygas, neva radijas greičiau ir paprasčiau leidžia žmonėms apsikeisti informacija. O jau nuo 9-ojo dešimtmečio, pasirodžius kompiuterinei leidybai, diskutuojama, ar skaitmeniniai leidiniai išstums popierinius. Praėjo jau 30 metų, bet dar nieko panašaus nenutiko!

K. K.: Visiškai sutinku. Daugybė naujų rinkoje pasirodžiusių įrenginių, įskaitant radiją, televiziją ir internetą, bandė išstumti knygą. Bet nei vienam jų nepavyko iš skaitytojo rankų tos knygos išplėšti. Ir tikrai nemanau, kad artimiausiu metu kas nors panašaus nutiks.

T. M.: Skaitmeninės technologijos yra neišvengiamos leidžiant šiuolaikines popierines knygas, kadangi rankraščiai rašomi naudojant tam tikrus šriftus, tada spausdinami bei įrišami kompiuteriu valdomomis mašinomis. Tačiau pati knyga yra technologija, o ir jos turinys taip pat tam tikra technologija. Tai gana unikali technologija, nes norint pasidžiaugti filmu ar muzika reikalingi įrenginiai, o norint paskaityti užtenka pačios knygos. Taip, sutinku, tamsoje turi įsijungti šviesą, bet tai – vienintelis apribojimas. Dėl šios priežasties popierinė knyga yra patogesnė nei skaitmeninė.

Kokia knygos formos reikšmė ir kaip tai laikui bėgant kito?

K. K.: Ranka rašytos, netgi mechaniškai XV a. spausdintos knygos būdavo įrišamos ir dekoruojamos pagal užsakymą, atsižvelgus į kliento statusą ir turimas lėšas.

S. P.: Būtent. O šiandien, kai knygos spausdinamos masiškai, vienintelis sprendimas knygyne – kokį viršelį rinktis: kietą ar minkštą.

T. M.: Žinoma, bet bent jau yra įvairių spausdintų knygų. Popierinė knyga gali būti maža, tinkama visur nešiotis, gali būti didelė – skirta knygų lentynoje laikyti, o yra ir tinkančių pasidėti ant sofos ar kavos stalelio. Elektroninėse skaityklėse, net ir pačiose geriausiose, naujausiose, visos knygos yra vienodo dydžio ir svorio.

Taip pat vienas iš akivaizdžiausių šiuolaikinės knygų leidybos pokyčių yra susijęs su ekologija. Naudojama vis daugiau ir daugiau perdirbto ir nedengto popieriaus, o laminato vis labiau vengiama, nes plastiku padengto popieriaus perdirbti negalima. Šių pasikeitimų kritikai teigia, kad knygos ir neturi būti perdirbamos, jos spausdinamos tam, kad išliktų, bet jūs geriau paklauskite bibliotekininko!

Kadangi knyga yra fizinis objektas, pirmasis įspūdis apie ją visuomet bus optinis. Viskas – šriftas, dizainas, iliustracijos, popierius, įrišimas, viršelis – turi skaitytojui nešti tą pačią žinią. Mano nuomone, meninė knygos vertė priklauso nuo to, kaip visi šie elementai susilieja į visumą – objektą, vertą susižavėjimo ir teikiantį malonumą.

Sigita Pūkienė

Ar yra knygų, turinčių savo išskirtinį stilių?

S. Ch.: Knygų dizaino stilius yra persisunkęs istorija, leidiniai atspindi konkretaus laikotarpio mąstymą, filosofiją ir nacionalinį charakterį. Vertinant mažesniu mastu, knyga iš kitų gali išsiskirti dėl meniško amatininko darbo, kai galima atsekti aiškų individualų stilių ir žymes. Dar vienas įdomus faktorius – prekės ženklas. Mes žinomus leidėjus atpažįstame net tik iš jų logotipų, bet ir jų leidžiamų knygų asortimento bei dizaino.

O ar išvis eksperimentuojama?

K. K.: Knygai svarbu funkcionalumas, tad dažniausiai tai ir nusveria eksperimentus ir kitas knygų dizaino naujoves.

S. P.: Visiškai sutinku. Standartinė šiuolaikinės knygos forma įtraukta į ištobulintų pasaulio inovacijų sąrašą. Tiesiog lengviausia skaityti tradiciškai sumaketuotą knygą.

K. K.: Bet negalime teigti, kad su standartine forma neeksperimentuojama. Pavyzdžiui, man yra tekę matyti milžinišką kartografinį atlasą, kuriam atversti reikia kelių žmonių.

T. M.: Aš sakyčiau, kad kol knygą galima atsiversti ir skaityti, net jei tam prireikia keturių rankų, tai nėra eksperimentas. Išraiška ir inovacijos yra bet kurio rimto menininko ar amatininko bruožas.

S. P.: Eksperimentais atkreipiamas dėmesys į knygą, sudominama. Tačiau kiekvienas pasikeitimas turi būti motyvuotas.

S. Ch.: Pastebėjau, kad tai, kas dabar vadinama eksperimentais, kažkada buvo kasdienybė. Tarkime, mums toks įprastas spalvotas spausdinimas kažkada buvo eksperimentinis, o tuomet itin paplitusi praktika, pavyzdžiui, spalvoti puslapių kraštai ar paslėptas paveiksliukas, dabar jau yra žaisminga naujovė.

Ar knygos forma turi įtakos jos turiniui?

K. K.: Manau, kad svarbiausias dalykas – vientisumas. Knygos dizainas neturi trukdyti perteikti turinio. Deja, teko matyti prastų dizaino sprendimų, kurie itin pakenkė knygos turiniui.

T. M.: Bet kai žmogus teigia, kad gerą tekstą sugadino blogas dizainas, dažnai tai reiškia, kad prastas turinys.

S. Ch.: Manau, kad prastas maketas gali turėti įtakos žmogaus įspūdžiui apie knygą tiek pat, kiek ir gero dizaino stoka, bet ar tokie trūkumai sumažins, sakykim, kad ir Antono Čechovo teksto didingumą? Ne. Taigi, prastas maketas rimtos žalos knygai neturėtų padaryti, bet tikrai pakenks.

Ką knygos dizainas gali atskleisti apie knygą?

K. K.: Kiekviena knygoje esanti detalė turi savo paskirtį. Knygos estetinis vaizdas turi kažkaip sietis su turiniu, o dizaineris visuomet turi sugebėti išdėstyti tiek išorėje, tiek viduje esančias detales.

T. M.: Viskas priklauso nuo dizainerio, leidėjo ar skaitytojo ankstesnės patirties. Praeityje įgytos žinios ir gebėjimai skirti menines detales keičia jų požiūrį.

Mes gyvename įspūdžių pasaulyje. Knyga nebėra tik vizualus, fizinis objektas. Kai knygą laikome rankose, ją liečiame, atverčiame, mus užlieja jausminių įspūdžių banga, o tai yra knygų leidėjų amato forma.

Tomas Mrazauskas

Kokie sprendimai turi būti priimami renkantis popierių?

S. P.: Leidėjai popierių dažnai renkasi atsižvelgdami į leidinio žanrą ar pobūdį. Fantastika paprastai spausdinama ant pilkšvo popieriaus, o meno knygos – ant balto blizgaus kreidinio popieriaus. Yra daugybė popieriaus rūšių, o pirkėjai šiandien turi platų pasirinkimą. Kalbant vien apie dizainą, pagrindinė popieriaus funkcija estetinė. Jis turi atspindėti knygos idėją.

T. M.: Tiesa, kad pasirinkimas didesnis nei bet kada. Gali rinktis ne tik spalvą, tekstūrą ar paviršiaus dangą, bet ir popieriaus sudėtį ar pagaminimo vietą. Proceso pradžioje aš ieškau darnos (atsižvelgdamas į istoriją, vietą ir kompoziciją), o tada renkuosi pagal knygos turinį (jei spalvotoms iliustracijoms reikia neutralaus tono) ar techninius reikalavimus (jei tam tikroms klijavimo ar lankstymo mašinoms reikia plonesnio popieriaus). Man pačiam du įdomiausi dalykai kuriant knygos dizainą – rinktis popierių ir jo paviršiaus tipą.

K. K.: Be abejonės, mums dažnai tenka galvoti ir apie turimus finansus, ne tik apie norimą popieriaus rūšį.

S. Ch.: Visiška tiesa. Popieriaus rūšių spektras yra beribis, priešingai nei klientų finansiniai ištekliai. Leidybos pasaulyje renkiesi ne tik sukurti knygą, bet ir padaryti tai neviršydamas turimo apytikslio biudžeto. Popieriaus pasirinkimas visuomet yra kompromisas. Kartais su kolegomis juokaujame, kad knygų dizaineriai į drabužių parduotuves neina, nes bevartydami popieriaus katalogus su nesibaigiančiomis spalvų paletėmis, tiksliomis kainomis, popieriaus storumu, šiurkštumu ir pan. tiesiog persisotina. Mes iš popieriaus kuriame knygai drabužį.

Ar šiomis dienomis popierius dar gali nustebinti žmogų?

K. K.: Popierius tikrai gali nustebinti ar suteikti malonumą žmogui, bet, turiu pripažinti, tai nutinka vis rečiau ir rečiau. Įdomiausias dekoratyvinis popierius: metalo plokščių gabaliukai, su džiovintomis gėlėmis sumaišytas popierius ar net pagamintas iš tikro aukso, medvilnės ar šilko, taip pat įvairios ornamentinės detalės. Jei tik leidžia finansai, leidėjas tokį popierių panaudos priešlapiui ar viršeliui.

S. Ch.: Man keista matyti neplyštantį ar vandeniui atsparų popierių. Kartais tos pačios medžiagos, kurios naudojamos konstruojant drabužius, pasirenkamos ir knygų leidyboje!

T. M.: Bet yra sakoma: „Svarbu ne medžiaga, o ką iš jos padarai.“ Įsivaizduokite ant laikraštinio popieriaus atspausdintą knygą, kurios tekstas, pavyzdžiui, yra violetinis. Žinoma, visada įmanoma priblokšti, padaryti įspūdį, bet yra kitas klausimas: ar toks sprendimas tinkamas? Tiksliau: ar leidinio turinys ir forma papildo vienas kitą?

Ar knyga jau būna sugalvota nuo pradžių, ar evoliucionuoja vykstant gamybos procesui?

S. P.: Knygos kūrimo procesas gali užtrukti maždaug vienerius metus, o tuo metu, be abejonės, knyga keičiasi. Kartais pačioje pradžioje pasiūlomas dizaino elementas, dėl kurio visi sutinka, o kartais pats tekstas aiškiai padiktuoja dizainą, bet dažniausiai turime apmąstyti ilgalaikius dizaino sprendimus. Reikia apsvarstyti platesnį vaizdą.

T. M.: Man patinka iniciatyvūs autoriai, kurie nesidrovi įsitraukti į dizaino kūrimo procesą. Dažnai jų pasiūlymai išprovokuoja įdomius sprendimus, tik autoriams dera suvokti, kad profesionalus dizaineris savoje srityje turi daugiau patirties, tad lemiamą žodį reikėtų palikti leidėjui ar dizaineriui. Dirbdamas su knyga visada pereinu tris etapus: tyrimo, meninio dizaino kūrimo ir techninės gamybos. Šie trys procesai reikalauja tikrai skirtingos mąstysenos, žinių ir patirties.

K. K.: Net ir aistringas skaitytojas negali suvokti knygos kūrimo ir gamybos procesų trukmės ir kompleksiškumo.

Koks leidėjo vaidmuo kuriant knygos dizainą?

K. K.: Jis svarbus, nes leidėjo žodis paskutinis.

S. P.: Didesnėse leidyklose yra vyresniojo dizainerio pareigybė ir nors valdyba turi patvirtinti galutinę leidinio versiją, vyresnysis dizaineris leidybos proceso metu priima daugelį sprendimų. Mažose leidyklose leidėjas aktyviai dalyvauja kiekviename etape, taip pat ir kuriant dizainą.

Kaip leidėjas nusprendžia, ką reikia leisti?

S. P.: Amžinas klausimas: „Leisti ar neleisti?“ Pagrindinis atrankos kriterijus – ar knyga atitinka leidėjo profilį.

K. K.: Tikrai taip. Kas bus leidžiama, priklauso nuo leidėjo specializacijos. Vis dėlto madingos knygos ir tos, kurių temos šiuo metu populiarios tarp užsienio skaitytojų, laikomos svarbesnėmis.

S. P.: Pavyzdžiui, šiandien visame pasaulyje žmonės neretai domisi televizijos kulinarinių šou vedėjų parašytomis knygomis.

Kiekviena knygoje esanti detalė turi savo paskirtį. Knygos estetinis vaizdas turi kažkaip sietis su turiniu, o dizaineris visuomet turi sugebėti išdėstyti tiek išorėje, tiek ir viduje esančias detales.

Kamilė Kalibataitė

Ar dažnai pasitaiko gamybos klaidų?

K. K.: Taip nutinka tada, kai nėra komunikacijos tarp leidėjo, dizainerio ir spaustuvės. Mažų klaidelių pasitaiko kone kasdien, bet paprastai jos lengvai išsprendžiamos.

T. M.: Kai spausdinama, aš stengiuosi turėti mažiau lūkesčių. Tik įsivaizduokite, kiek kartų kas nors nepavyksta spaudžiant dažus, bet tokie dalykai pagyvina kūrybą.

Kaip Lietuvoje vertinamas knygų dizainas, palyginus su užsienio šalimis?

T. M.: Kas mane labiausiai erzina, tai Lietuvos leidėjų apatija ir abejingumas formai. Apskritai, manau, kad dauguma žmonių šioje pasaulio dalyje yra abejingi formai. Lietuvos kontekste dizainas neretai suprantamas kaip dekoracija. Konstruktyvus dizainas liaupsinamas ir priimamas, o meninių formų paieška dažnai vertinama kaip kažkas negatyvaus ar vadinama eksperimentu. Mus tebevaldo pototalitarinė baimė išsiskirti iš minios.

K. K.: Aišku, kad Šiaurės Europos, Azijos ir Pietų Amerikos šalys, garsėjančios senomis knygų leidybos tradicijomis, skiria knygoms kur kas daugiau dėmesio. Tačiau negalima kategoriškai teigti, kad knygų dizainas Lietuvoje neegzistavo ar neegzistuoja. Tiesiog Lietuvos leidėjų biudžetai ne tokie dideli ir rinka čia mažesnė, tad jie turi mažiau galimybių eksperimentuoti su estetika. Nepaisant to, nemažai Lietuvoje išleistų knygų džiugina savo užimama vieta gražiausių pasaulio knygų sąraše.