Vaidas Saldžiūnas, karybos ir saugumo apžvalgininkas

Pokyčiai, kurie užmigdė

XX a. paskutinio dešimtmečio pradžia Lietuvoje, kaip ir daugelyje posovietinių valstybių, buvo permaininga ir audringa. Staigūs pokyčiai leido sužydėti laukiniam kapitalizmui, organizuotam nusikalstamumui, politinei korupcijai. Jauna šalis turėjo visko staigiai mokytis: kaip valdyti, kaip saugoti sienas, gintis, organizuoti ekonomiką, politinę, teisinę sistemas ir tūkstantį kitų dalykų.

Vis dėlto sovietizacija Lietuvoje buvo giliai įleidusi šaknis. Sovietinis palikimas negali būti išrautas greitai, lengvai ir neskausmingai. Bent jau Lietuvoje, kur buvę komunistai pasivadino kita partija ir, praėjus vos metams po apgintos nepriklausomybės, grįžo laisvuose rinkimuose. Atgavę valdžią, jie užsitikrino šiltas vietas ateičiai – tiek politikoje, tiek versle.

Ir, nepaisant visų jaunos valstybės ligų, šalis augo, brendo, modernėjo. Laisvi ir geležinės uždangos nevaržomi Lietuvos piliečiai ėmė drąsiai keliauti. Nuolatinės reformos ir aiškus siekis įstoti į privilegijuotųjų klubus – ES ir NATO – stūmė šalį į priekį nepaisant visų klaidų, stabčiojimų, vidinių rietenų.

Tiesa, ir pati laisvė įgavo naujų prasmių: žodžio, spaudos laisvės, galimybė laisvai keliauti, rinktis tokį gyvenimą ar jo būdą, kurio nedraudžia ir nereguliuoja pilki ūsuoti biurokratai, sėdintys Ivano Rūsčiojo rūmuose už tūkstančio kilometrų.

Su patirtimi, naujomis idėjomis ir atsakomybėmis, žinoma, neišvengta klaidų. Kaina, kuria brangiai sumokėta už laisvę daryti tūkstančius naujų dalykų, buvo greitai užmiršta ar atidėta į šalį, rūpinantis kasdienėmis problemomis. Kovų su Rusija istorija, partizanai, netgi kruvinieji sausio įvykiai ėmė grimzti į atminties smėlynus, ir buvo prisimenami tik per oficialias, nuobodžias, labiau žiovulį nei pagarbą keliančias ceremonijas.

O ir šalies ambicijos kiek aprimo: 2004 metais įstojus į ES dėl ekonominės naudos, buvo manoma, kad šalies klestėjimo laikas jau ne už kalnų – tuoj pasivysime ir pralenksime visus tingius portugalus, graikus ar ramiuosius belgus. Jau tuoj, pamatysite.

Daugelio primirštą, bet pasąmonės kertelėse vis dar glūdintį nerimą dėl šalies saugumo, ypač stebint Rusijos veiksmus Čečėnijos karuose, buvo stengiamasi slopinti siekiu užsitikrinti narystę kitame elitiniame klube. Laisvę ir nepriklausomybę garantuojantis tikslas – narystė NATO – taip pat pasiektas tais pačiais 2004-aisiais. Tiesa, čia lietuviams ne tik tiesiog labai pasisekė.

Kur buvote tą dieną? Daugelis prisimena ir gali tiksliai pasakyti. Lietuvoje tą popietę, 2001-ųjų rugsėjo 11-osios popietę, vienas kitą net ir užsienio naujienomis niekada nesidomintys žmonės ragino: „Įsijunk televizorių.“

Teroristinėmis atakomis JAV paženklinta diena, kuri, anot ekspertų, „pakeitė pasaulį“, Lietuvai – kad ir kaip ironiškai ar net ciniškai skambėtų – tapo galimybe. Prisijungusi prie JAV vadovaujamos koalicijos, Lietuva dar 2002 metais nusiuntė savo geriausius karius kautis prieš „Al Qaeda“ Afganistane.

Vaidas Saldžiūnas

Vien šis indėlis ir dalyvavimas vėlesnėse misijose padėjo užsitikrinti amerikiečių paramą siekiant narystės Aljanse, kuris garsėjo itin patraukliai skambančiu 5-uoju straipsniu.

Iš esmės šis straipsnis atspindi trijų muškietininkų principą: vienas už visus, visi už vieną. O kad lietuviams būtų saldžiau ir svaigiau, pakvietimą į NATO atvežęs JAV prezidentas George’as W. Bushas Vilniuje jį dar sutvirtino ir sparnuota, vėliau ant rotušės sienos pakabintoje lentoje paryškinta fraze: „Tas, kas pasirinks Lietuvą priešu, taps ir JAV priešu.“

Ši frazė ir NATO 5-asis straipsnis, net ir tiems, kurie jo neskaitė, tapo nepakeičiamais saugumo garantais. Jausmas – lyg mokykloje, kai po nepakenčiamo užgauliojimų ir patyčių laikotarpio susirandi tvirtą užnugarį: štai, pagaliau šalis, kuri tiek kentėjo kovodama dėl savo laisvės, turi galingų draugų, tarp jų – galingiausius planetoje. Kieta, ar ne? Ir kas gi blogo gali nutikti, tiesa?

Vien pats įsivaizdavimas, kad narystė ES ir NATO bei Vašingtono garantijos besąlygiškai užtikrina Lietuvos saugumą amžiams buvo klaidingas. „Mus apgins NATO“, – galėjai išgirsti sakant, tarsi NATO būtų mistinis riteris su savo pulkais – jis nukaus drakonus, o tau nereikia nieko daryti.

Tam tikra Franciso Fukyamos „Istorijos pabaigos ir paskutinio žmogaus“ versija ėmė formuotis Lietuvos visuomenėje ir netgi saugumo politikoje: nuo 2004-ųjų Lietuvos karinės pajėgos persiorientavo ir nuo teritorinės gynybos perėjo prie tarptautinių misijų. Gynybos finansavimas kasmet vis mažėjo ir pasiekė apgailėtinus 0,85 proc. BVP.

Partneriams baksnojant dėl 2 proc. siekiamybės, lietuviai mandagiai linksėdavo galvomis ir atrodė ramūs, kai JAV ir NATO pareigūnai, nesileisdami į detales, siuntė nekonkrečias žinutes: jei reikės, Baltijos šalis ginsime. Nei „kaip“, nei „kuo“, tiesiog – ginsime. Juk niekas rimtai netikėjo, kad klausimas dėl gynybos, dėl elementarių „kaip“ ir „kuo“, iškils taip greitai.

Įspėjamieji ženklai

Įspėjimų būta ne vienas ir ne du, juos buvo galima pastebėti, bet retas norėjo tai matyti. 1999-ųjų pabaigoje valdžią Kremliuje tik perėmęs Vladimiras Putinas iš pradžių neatrodė pavojingas. Kažkoks mažas, juokingai krypuojantis vaikinas iš Peterburgo – kas jis mums?

Bet tas vaikinas, buvęs KGB karininkas, greitai kilo karjeros laipteliais, konsolidavo valdžią, grubia jėga triuškindamas savo priešininkus tiek šalies viduje, tiek už jos ribų, ypač Čečėnijoje, kur dar vienas kruvinas, tik šį kartą pergalingas, karas padėjo V. Putino karjerai.

Kylanti Rusijos ekonomika, vieša parodomoji kova su šalį melžiančiais oligarchais (ir mažiau pastebima parama Kremliui lojaliems oligarchams) sutapo su pono V. Putino pasaulėžiūra: Rusija turi būti pasaulio galybė, ją reikia atkurti.

Tokia idėja puikiai sklido Rusijoje, kuri, griuvus sovietų imperijai, nukentėjo ir vėl siekė turėti stiprų lyderį, kad galėtų ne šiaip didžiuotis, bet tiesiog riesti nosį prieš užsieniečius – nevisavertiškumo ir didelės valstybės kompleksai Rusijoje lengvai sužadinami.

Todėl V. Putinui tereikėjo sukurti iliuziją, kad jis yra visų svajonių išsipildymas – tvirtas, ryžtingas, gudrus, tiesiog nepakeičiamas. Jo vieši apgailestavimai dėl didžiausios geopolitinės katastrofos – Sovietų Sąjungos subyrėjimo – tiko nostalgijos kamuojamiems Rusijos piliečiams. O už Rusijos ribų tepakildavo antakiai, ne daugiau.

Vaidas Saldžiūnas

Tačiau greitai ši sovietinės, arba teisingiau – didelės valstybės, nostalgija, buvo sustiprinta naujais veiksmais: Putino kritikai ėmė dingti iš kelio – vieni mirė ar žuvo paslaptingomis aplinkybėmis, kitų laukė kalėjimas už „korupciją“ ar kitas teismų pripaišytas veikas. Dalis pasirinko savanorišką tremtį, o dauguma – tiesiog abejingą, pasyvų, seniai išbandytą tylėjimą, nesikišimą.

Jau 2007 metais pasirodė pirmieji informacinio karo ženklai „artimajame užsienyje“. Šiuo terminu Rusijoje vadinamos kaimyninės šalys, kurios, anot ambicingai užsimojusių veikėjų Kremliuje, „neteisėtai ištrūko iš Rusijos glėbio ir turėtų į jį grįžti“. Pageidautina, „savanoriškai“ priverstinai.

Tais pačiais metais surengtoje spaudos konferencijoje V. Putinas piktai užsipuolė Vakarus ir mestelėjo, regis, nekaltą, užuominą: jis juk galėtų „pasiimti Krymą“, bet to nedarysiąs.

Jau kitais metais Rusija sukėlė trumpą 5 dienų karą prieš Gruziją, provakarietišką šalį, kuri buvo vos ištrūkusi iš Rusijos įtakos zonos. Tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis perspėjo, kad po Gruzijos eilė ateis būtent Ukrainai, jau patyrusiai Kremliaus ekonominį ir politinį spaudimą, grasinimus nė nebandyti nutolti nuo „rusiškojo pasaulio“.

Nedaug kas tuo metu tikėjo L. Kaczynskiu. Tiesa, jis pats po kelerių metų žuvo aviakatastrofoje prie lenkams prakeiktos Katynės, o šią nelaimę lenkų tyrėjai dabar vis drąsiau įvardija kaip galimą rusų sąmokslą. L. Kaczynskio pranašystė išties išsipildė.

Kai po nesėkmingo viršūnių susitikimo Vilniuje 2013-ųjų rudenį prasidėjo pirmieji protestai prieš tuometinį prorusišką Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių, nedaug kas tikėjo, kad demonstracijos baigsis ne šiaip kraujo praliejimu, bet ir karu.

Tačiau rusų kariams užgrobus Krymą ir parėmus ginkluotus separatistus Rytų Ukrainoje, daug kam netikėto ginkluoto konflikto virpesius pajuto ir toli nuo šio regiono esančios šalys.

Prabudimas

Taikos ir saugumo idėja, kurią užtikrina NATO skėtis, kaipmat išklibo – reikėjo užtikrinimo. Aiškaus tvirto fizinio užtikrinimo, kad NATO išties eina išvien su sąjungininkais, o ne vien dalija žodinius pažadus. 5-asis straipsnis ir JAV pažadai akimirksniu tapo lengvais vėjo nupučiamais popierėliais. Lietuviams reikėjo ne popierinių pažadų, o sunkiosios technikos su NATO vėliava.

Kai 2013-ųjų lapkritį, dar prieš krizę Ukrainoje, spaudos konferencijoje tuometinio NATO generalinio sekretoriaus paklausiau, ką jis mano apie Baltijos šalių gynybos stiprinimą, pavyzdžiui, papildomos įrangos dislokavimą iš anksto, siekiant taip atgrasyti nuo galimos agresijos. Aljanso vadovas atrodė kiek sutrikęs: agresijos? Kokios agresijos? Mes juk neturime priešininkų!

O mano tuometinėje darbovietėje kilo kitokių klausimų – juk žodis „atgrasymas“ būtinai turėjo būti rašomas su žodžiais „nuo ko“. Bergždžiai bandžiau priminti Šaltojo karo laikų žargoną žmonėms, kurie anuomet augo už geležinės uždangos ir nežinojo NATO leksikono subtilybių. Bet audringi įvykiai Ukrainoje viską labai greitai pakeitė.

Tie pokyčiai, ypač psichologiniai, buvo spartūs ir dramatiški. Kaip ir tikėtasi, pirmieji reagavo amerikiečiai. Lietuvoje buvo dislokuota visa JAV naikintuvų eskadrilė, triskart sustiprinusi nuo 2004-ųjų veikusią NATO Oro policijos misiją. Be to, į Lietuvą iš Italijos buvo žaibiškai permesta amerikiečių desantininkų kuopa. Daugelio manymu, tai tebuvo simboliniai, karine prasme nereikšmingi veiksmai. Tačiau optimistai ramino save ir kitus dešimtmečių citata, kad Europą apginti užtenka vieno vienintelio JAV kario, jei tik jį kas išdrįs nuskriausti.

Vis dėlto nei vieno, nei šimto JAV karių neužteko. Ne tik JAV, bet ir visa atsibudusi NATO ėmėsi veiksmų. Daugelis lietuvių iki šiol nesuprato, koks lūžis įvyko pačiame Aljanse, kur net ir burbančios, Rusiją kartais atvirai užstojančios šalys nesipriešino NATO sprendimams dėl Baltijos šalių ir jas palaikė. Reikia papildomų karių, įrangos, batalionų dislokavimų? Bus! Pažadėjo ir pažadus įvykdė.

O trumpinius itin mėgstantys amerikiečiai paskelbė ERI (angl. European Reassurence Initiative) – nuraminimo iniciatyvą. Dėkingi lietuviai buvo kiek pasimetę, nes „nuraminti“ paprastai reiškia raminamuosius žodžius, apkabinimą, paplekšnojimą per petį sakant, kad „viskas bus gerai“.
Bet tiek to – jei „viskas bus gerai“ reiškia JAV tankus Lietuvoje, tebūnie. Stvertis bet kokių pozityvių sąjungininkų veiksmų tiems, kurie jau patyrė, ką reiškia būti „vienui vieniems“, atrodė logiška ir suprantama. Juk jei Rusija iškrėtė kiaulystę Ukrainoje, tokius pačius triukus gali pakartoti ir kitur, nepaisydama jokių nubrėžtų raudonųjų linijų.

Būtent tai paskatino naują lietuvių kartą atrasti žodžio „laisvė“ prasmę. Tai jau nebebuvo tuščia, abstrakti ir kiču dvelkianti frazė, kuria prisidengia paauglys, spigiu balsu aiškinantis tėvams ar mokytojams apie savo teises gauti naują aifoną.

Vaidas Saldžiūnas

Laisvė gyventi nepriklausomoje šalyje ir laisvai pasirinkti savo likimą atrodė savaime suprantamos prigimtinės teisės. Kas galėtų į jas kėsintis XXI amžiuje? Pasirodo, yra, kas gali ir, galbūt, nori, tad pamažu radosi supratimas, kad visos šios laisvės gali būti labai greitai ir lengvai atimtos.

Tai suprasti padėjo ne tik įvykiai Ukrainoje, bet ir praeities atsiminimai, kuriuos paskatino Rusijos informacinė kampanija. Lietuvos visuomenę užtvindė nuolatinis Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos naratyvų srautas, esą Lietuva tėra paklusnus Vakarų šunytis, vargana, atsilikusi, nevykėlių pseudovalstybė, neturinti savo istorijos, kur fašistuojanti valdžia engia „paprastą darbo žmogų“, todėl tik ir laukia, kol galės prisiglausti po Rusijos sparnu. Ypatingu taikiniu pasirinktos tautinės mažumos, arba tiesiog rusakalbiai.

Ir kaip reaguoti į tokią veiklą? Ypač šaliai, kuri daug metų nepakankamai finansavo savo gynybą, kurioje išties gausu socialinių, ekonominių problemų.

Galima garsiai kalbėti ir brėžti aiškią ribą – mūsų problemos yra mūsų, o ne jūsų, Kremliau, reikalas. Būtent todėl feisbuke išplito šiaip jau ant valdžios burbančių ir savo istorija savarankiškai ne itin besidominčių lietuvių kampanija su grotažyme „KremliauMūsųIstorijosNesuklastosi“. Tai buvo reakcija į oficialius Kremliaus bandymus klastoti Lietuvos pokario istoriją. Kai tik pastarajai arba Lietuvos laisvei kyla pavojus, lietuviai geba susitelkti.

Žinoma, galima padėkoti ir pačiam V. Putinui, kuris atgaivino „o jeigu karas“ scenarijų lietuvių sąmonėje. Būtent dėl agresyvių Rusijos veiksmų Ukrainoje ir pasienyje su Lietuva imtasi dramatiškų veiksmų: gynybos finansavimas išaugo nuo 0,9 proc. BVP, arba 322 mln. eurų, 2014-ųjų pradžioje iki NATO reikalaujamų daugiau nei 2 proc. BVP, arba 873 mln. eurų, 2018 metais. Ši kreivė dar turėtų kilti, mat sparčiai investuojama į karinės parengties stiprinimą, įsigyjama ginkluotės ir įrangos. Pinigai ir nauja ginkluotė bei įranga – tik ledkalnio viršūnė.

Lietuva tapo viena iš nedaugelio pasaulio šalių, sugrąžinusių privalomąją karinę tarnybą, kuri buvo sustabdyta 2008 metais. Iš pradžių visuomenės reakcija buvo audringa. „Ar jūs išsikraustėte iš proto? Kas grąžintų privalomąjį šaukimą XXI amžiuje?“ – dejavo verktiniais praminti jaunuoliai.

Šalyje, kur paaugliai svajoja apie naujus startuolius prie savo vėstančios karamelinės latės, o miesto hipsteriai suka madingus ūsus prie kraftinio alaus, dar reikia galvoti apie privalomą tarnybą kariuomenėje? Kas čia jums – Izraelis prie Baltijos jūros?

Laisvė – tai galimybė rinktis. Visada žinojau, kad noriu tarnauti savo tėvynei, o tai yra atsakomybė, reikalaujanti pasiruošimo. Juk laisvės nevertas tas, kuris negina jos.

Kornelija Dūdaitė, savanorė

Bet šias dejones pertraukė kita netikėta žinia: nuo pat 2015-ųjų, kai buvo grąžinta šaukimo sistema, kasmet šaukiamų 19–26 metų amžiaus jaunuolių gretas papildydavo daugiau kaip 3 tūkst. savanorių. Šaukimą gavusios įžymybės – NBA žvaigždė ar premjero patarėjas – galėjo būti ramios, nes į kariuomenę savo noru veržėsi tūkstančiai. Tai buvo neįsivaizduojama prieš dešimtmetį, kai kariuomenė kasmet tesukrapštydavo 5 kartus mažesnį šauktinių skaičių.

Pasirodė, kad „Izraelio prie Baltijos jūros“ idėja buvo visai seksuali: sėkminga, inovatyvi šalis, kuri geba rimtai ir atsakingai rūpintis savo gynyba – kodėl gi ne? Viską galima suderinti. Pastarąją frazę pažodžiui suprato šimtai sėkmės lydimų, netgi pasiturinčių ar garsių Lietuvos piliečių.

Daugiau nei 10 tūkst. narių vienijančios „Šaulių sąjungos“ gretas papildė šimtai aktyvių savanorių, šalies gynyba ir patriotiškumu susidomėjusių piliečių – politikų, žurnalistų, bankininkų, IT specialistų, Vakaruose išsilavinimą gavusių ir sėkmingai karjerą darančių verslininkų.

Visuomeninė organizacija, kuri dar neseniai buvo pravardžiuojama vaikų ir senelių patriotiniu klubu, virto veiksminga atgrasymo jėga. Vadovaujama specialiųjų operacijų pajėgų pulkininko, „Šaulių sąjunga“ keičiasi ir tobulėja – tiesioginės nekonvencinio karo patirties įgijęs karininkas numatė sritis, kurios bus stiprinamos.

O tokius įgūdžius kaip pirmoji medicininė pagalba, mūšis mieste, miške, naktį arba pasaloje tobulina tiek jaunuoliai, tiek patyrę žurnalistai, miestų merai ar prabangius kostiumus vilkintys verslininkai. Konflikto atveju „Šaulių sąjunga“, kaip ir neįkainojamą kovinę patirtį Afganistane įgijusios Specialiųjų operacijų pajėgos, galėtų tapti pirmąja gynybos linija.

Išties būtent specialiųjų pajėgų kariai geriausiai žino, ką reiškia tikras mūšis, kai aplink švilpia kulkos ir aidi sprogimai. Afganistane šių elitinių karių pagrindinėmis misijomis buvo tapusios teroristų medžioklė ir draugiškų pajėgų mokymas. Lietuvoje SOP grįžo prie ištakų, kuriomis labai didžiuojasi – savo šalies gynybos.

Ne atsitiktinumu galima laikyti tai, kad SOP bendruomenė save kildina iš miško brolių, arba žaliūkų, antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, kurie daugiau nei dešimtmetį priešinosi sovietų karo mašinai.
Iš partizanų SOP perėmė tam tikrus taktikos ir patirties epizodus. Jei partizanai buvo paskutinieji, mėginę reaguoti į priešininko agresiją, tai žaliūkų tradicijų perėmėjai – SOP bendruomenė – būtų pirmieji.

Viena yra įstatymais įtvirtinti besąlygiško pasipriešinimo ir neišvengiamos kovos principus, siekiant nekartoti praeities klaidų, visai kas kita – realus nusiteikimas. Ne veltui lakoniškas SOP šūkis „neapvilk“ slepia daug gilesnių prasmių, bet jų esmė paprasta: 1940-ieji nepasikartos.

Žinoma, skaitant tokius ryžtingus pareiškimus ir bandant įvertinti pasirengimo priešintis atmosferą gali kilti klausimas: ar iš viso saugu Lietuvoje, jei tiek daug žmonių čia galvoja apie galimą karą, netgi ruošiasi kovai? Karo istoriją studijuojantys karininkai galėtų tiesiai į akis mestelėti lotynišką frazę „Si vis pacem, para bellum“ – nori taikos, ruoškis karui. Tačiau tuo pat metu yra paprastesnis ir žmogiškesnis paaiškinimas.

Jį vis dažniau girdi tūkstančiai pasididžiavimo neslepiančių šeimų. Kai tie devyniolikmečiai, tik neseniai apsivilkę uniformas, į rankas pirmą kartą gyvenime paėmę ginklus ir išmokę naujų įgūdžių, savaitgaliais grįžta namo, persirengia civilių drabužiais, būtinai pristoja koks įkyresnis giminaitis, arba tiesiog smalsus, o gal dėl sūnaus, dukros, brolio, sesės ar savo namų nerimaujantis žmogus. Ir užduoda tą išgąsčio kupiną klausimą: tai ar bus karas?

Prasidėjus karui Ukrainoje, sąmoningai priėmiau šaulio priesaiką. Ši, ištikimybės Lietuvai išraiška, mane dar labiau įpareigoja saugoti, ginti ir gerbti Lietuvos nepriklausomybę kasdien. Kartu, tai noras/motyvacija maksimaliai pasirengti, suprasti gynybos taktiką ir išmokti ginti ginklu, kad grėsmės atveju būčiau pranašesnis už priešą. Būtent įvykiai rytuose davė impulsą Lietuvos Šaulių sąjungai tapti organizuota, motyvuota ir parengta organizacija galinčia, kartu su sąjungininkais, ginti Lietuvos laisvę.

Kristijonas Vizbaras

Jaunatvišku optimizmu trykštantis jaunuolis, jau žinantis, ką ir kaip daryti kare, ramiai paaiškins: mes pasiruošę, bent jau geriau nei vakar, tikime savo jėgomis ir darome viską, kad to karo išvis nebūtų. Juk galiausiai visa tai daroma dėl atgrasymo. Galbūt taip jie nuramins savo artimuosius, o gal ir ne, bet kitą dieną jau grįš į savo dalinį – laisvi laisvos šalies piliečiai, savo valia pasiryžę ginti žodį „laisvė“ – o juk jos prasmė dar visai neseniai atrodė abstrakti ir tuščia.