Fotomenininkas
Natūralumas – svarbiausias komponentas ir aukščiausias grožio apibūdinimas.
Antanas Sutkus
Vaikystėje svajojau turėti dviratį, radiją ir fotoaparatą. Matyti, kaip ant tuščio popieriaus lapo išryškėja žmogaus veidas, man buvo didelis stebuklas. Lyg kurtum žmogų. Todėl nuo pat mažumės fotografija mane užbūrė. Šiandien tos magijos jau daug mažiau, nes nufotografavęs iškart gali matyti rezultatą. Kartą užėmiau pirmą vietą portretų parodoje ir laimėjau automatinį „Canon“, kuris per sekundę padarydavo penkis ar šešis kadrus. Jį panaudojęs supratau, kad neturiu gerų portretų, nes darydamas nuotraukas aš visiškai negalvojau.
Svarbiausi veiksniai kuriant žmogaus portretą – aplinka ir vidinis dvasinis nusiteikimas. Tai – laukimas ir begalinė įtampa. Kartais net stresas. Taip, tinkamą momentą privalo pasirinkti fotografas, ne fotoaparatas. Tai lyg darbas ringe, kur turi mokėti valdyti savo kūną ir privalai išlikti visą laiką susikaupęs. Mano geriausi darbai sukurti jaunystėje, kai man buvo 20–30 metų.
Meninė fotografija yra tarsi paveldas – ji privalo nešti dvasinę žinią ir daryti pasąmoninį poveikį. Tikiu, kad tai įmanoma pasiekti tik tuomet, kai nuotrauka yra išpuoselėta fotografo rankomis. Nors nebetikiu, kad kuriant menines nuotraukas įmanoma išgyventi, ši fotografijos rūšis tikrai neišnyks.
Pastebiu daug panašumų tarp fotografo ir dainininko, kurio svarbiausias instrumentas – jo balsas. Kad nuotraukoje galėtų užfiksuoti žmogų ir jo dvasią, fotografas pats privalo turėti švarią dvasią. Fotografuoja ne akys, o mūsų širdis – ji yra svarbiausias instrumentas. Kaip sakė mažasis princas: „Mylėti reikia ne akimis, o širdimi.“ Jei vidus sujauktas, nieko nepavyks.
Menininkas privalo būti aktyvus, kad galėtų kurti aktualius darbus. Jo vardas ir darbai turi būti matomi. Priešingu atveju jo veikla bus įdomi tik artimiausių žmonių ratui. Gaila, bet taip yra.
Yra didelis skirtumas tarp talento ir amato, mat pastarąjį galima prisijaukinti. Paradoksalu tai, kad gerai išmoktas amatas daug pelningesnis. Taip neturėtų būti.
Antanas Sutkus
Iššūkis ir projektas. Šių žodžių nevartočiau. Koks dar projektas? Kūryboje viską lemia talentas. Juo apdovanotas žmogus darbą atliks gerai. O netalentingas parašys patį geriausią projektą. Iššūkiai?.. Kam jie reikalingi? Žmonės nori gyventi ramiai. Galų gale reikia dar ir išgyventi.
Bendraudamas su žmonėmis visada išlieku savimi. Pastangos įtikti yra apsimetinėjimas. Man nepatinka žmonės, kurie kalba pamokslaujančiu ar šventuolišku tonu. Galbūt todėl bendraudamas su Jeanu Pauliu Sartre’u, Jonu Meku ar kitais talentingais žmonėmis niekada nejaučiau jokio spaudimo ar nepatogumo.
Su šypsena prisimenu, kaip dar 1971-aisiais, Jonui Mekui iš Amerikos atvykus į Lietuvą aplankyti savo mamos, paprašiau, kad man leistų fotografuoti. Linksmai keliavome į jo tėviškę. Buvo visko: fotografavau jį net šienaujantį, o vėliau mudu sukritome į šieno kupetą ir ilgai pliurpėme. Tada nežinojome, kad kilo panika ir mus lydintys asmenys (įskaitant ir saugumo atstovus) pradėjo mūsų ieškoti po Elektrėnų apylinkes ir laukus. Po kurio laiko, aplipę šiaudais, sugrįžome.
Nėra nieko svarbiau už tikėjimą. Sovietų okupacija iš mūsų kartos jį atėmė, o galbūt mes per lengvai pasidavėme. Turbūt ne be reikalo popiežius Jonas Paulius II viešėdamas Pietų Amerikoje pasakė, kad tai yra vilties kontinentas, nes žmonės išlaikė glaudžius ryšius. Visada žaviuosi matydamas tokį tarpusavio bendravimą.
Privalu sugebėti atsiprašyti tų, kuriuos nuskriaudei ar išdavei. Kartais reikia atsiprašyti ir savęs, pavyzdžiui, už veltui iššvaistytą laiką, kai nieko nesukūrei ir nebuvai ištikimas sau. Ištikimybė sau yra svarbi. Tai galima pritaikyti ir profesinėje plotmėje, nes tai, ką myli ir kam atstovauji, privalai nuolat ginti ir saugoti.
Saugiausiai jaučiuosi tuomet, kai esu namuose ir padaręs bent pusę užsibrėžtų tos dienos darbų.
Mano didžiausia priklausomybė – skaitymas. Knyga yra lyg pažintis su įdomiu žmogumi, kuris nereikalauja jokio dėmesio ir visą laiką yra svečiuose. Paskaitai, vėl padedi. Tai lyg gyvenimo pažinimas, kuris nebūtinai pozityvus. Dar ankstyvoje jaunystėje perskaičiau visas knygas, buvusias Zapyškio bibliotekoje. Labai vertinu lietuvių literatūrą.
Kartais kenčiančio žmogaus portretas gali būti daug pozityvesnis už besišypsančio. Sovietiniais laikais iš mūsų, fotografų, reikalaudavo vaizduoti gyvenimą pozityviai. Pozityvumo galiu reikalauti tik pats iš savęs.
Antanas Sutkus
Neišduok. Išdavystė yra viena didžiausių mūsų nuodėmių.
Negalima tyčiotis iš laisvės ir laisvės kovotojų. Ne kiekvienas kompozitorius gali parašyti himną. Tiesą visada reikia ginti.
Ironiška tai, kad kiekvieną žmogų įmanoma sumaišyti su purvais, jei tik jis nepaklūsta sistemai.
Norime mes to ar ne, bet neretai mumyse pasireiškia mažos tautos kompleksas. Mes trokštame visur būti pirmi. Medaliai ir apdovanojimai neatneša ilgalaikio pasitenkinimo, tam reikia sunkaus ir nuoseklaus darbo. Mažos pergalės, mano nuomone, yra daug svarbesnės.
