Literatūrologė, teatrologė (1928-2020)
Kad ir kaip būtų sunku, svarbiausia – neprarasti vilties. Pasak vokiečių patarlės, praradęs viltį, prarandi viską.
Irena Veisaitė
Žaviuosi žmonėmis, kurie nepriklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių sugeba likti savimi, nepasiduoti įvairiems spaudimams, visada klauso savo sąžinės balso. Žaviuosi ir net truputį baltai pavydžiu tiems, kurie turi humoro jausmą ir prisimena daug anekdotų.
Didžiausią įtaką man gyvenime padarė tėvai ir šeima, mano gelbėtojai, vyras Grigorijus Kromanovas, kai kurie mokytojai, draugai, knygos. Jie suformavo mano vertybes. O galiausiai prie to prisidėjo ir pats gyvenimas.
Pasirinkimo laisvę turime, bet ribotą. Nepasirenkame nei laiko, nei tautybės, nei lyties, nei gyvenimo vietos, net gimtosios kalbos. Tai mums duota. Bet mums palikta laisva valia ir pasirinkimo teisė, atsakomybė už pasirinktą veiksmą ar vertybę. Kartais tai suvokiame buitiškai – nusipirkti suknelę ar batus, nueiti ar nuvažiuoti į Paryžių arba Berlyną… Daug atsakingesni egzistenciniai pasirinkimai – jie ypač svarbūs gyvenant totalitarizmo sąlygomis, ištikus nelaimei asmeniniame ar visuomeniniame gyvenime. Šiuos pasirinkimus nulemia vertybės.
Sunkiausiais gyvenimo periodais visada stengdavausi neprarasti vilties, tikėjimo gėriu ir teisingumu, jokiu būdu nepasiduoti pykčiui ar keršto troškimui. Niekada nedariau skubotų sprendimų. Sakydavau sau: reikia su savo išgyvenimais išsimiegoti, nurimti ir tik tada nutarti.
Niekada nebijojau pasakyti tiesos. Tai ne visai teisingas tvirtinimas, nes bijojau. Dažnai nutylėdavau, bet itin stengiausi nemeluoti, netvirtinti to, kuo netikiu. Pavyzdžiui, kai sovietmečiu reikėdavo kviesti studentus į demonstracijas, kaip kuratorė būdavau priversta tai daryti, bet pasakydavau, kad tai rektoriaus įsakymas ir tardavau žodžius tokiu balsu, kad visi suprasdavo – kalbu ne savo vardu.
Baimė – tai jausmas, kurį labai sunku nugalėti. Visada prisimenu Brechto pjesę „Galilėjaus gyvenimas“. Galilėjaus mokinys Andrea Sartis buvo tikras, kad Galilėjus niekada neatsisakys savo tiesos, savo visatos supratimo, kuris tuo metu prieštaravo visagalės bažnyčios mokymui. Deja, inkvizicijos verčiamas, jis savo pažiūrų išsižadėjo. Sužinojęs tai, Andrea sušuko: „Nelaiminga šalis, neturinti didvyrių!“ Į tai Galilėjus atsakė: „Ne! Nelaiminga toji šalis, kuriai didvyrių reikia.“
Laikas turi tokią savybę, kad jis labai greitai prabėga.
Niekada nebus tinkamo meto. Tai tiesa. Tą laiką dažnai tenka pasiimti per jėgą, suvokus, kad kito nebus. Mano brolienė Violeta Štromas mėgsta cituoti Seneką, kuris yra pasakęs, kad laikas – vienintelis dalykas, kuris priklauso tik mums.
Nėra nieko geriau už meilę, tikrą draugystę ir ramią sąžinę.
Irena Veisaitė
Niekada nepamiršiu susitikimo su… Per daug susitikimų gyvenime, kurių niekada nepamiršiu. Visų išvardyti neįmanoma, nors gal ir būtų įdomu pažvelgti į savo gyvenimą per susitikimų virtinę. Bet tai jau būtų ne atsakymas žurnalui, o knyga. Ją parašėme kartu su žinomu kultūros istoriku Aurimu Švedu: „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“.
1939 m. rugsėjo 1 d., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, man buvo 10 metų. Sėdėjau Kauno oro uosto muitinėje ir laukiau lėktuvo iš Varšuvos, turinčio nuskraidinti į Helsinkį. Visiems buvo aišku, kad karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos anksčiau ar vėliau prasidės. Mamytė tuo metu buvo Stokholme ir nutarė kartu su manimi emigruoti į JAV. Bet lėktuvo nesulaukiau. Tą dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas – nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Teko grįžti namo, į Kauną parvyko ir mano mamytė. Vėliau supratau, kad taip pasireiškė Lemtis.
1948 m. bėgau nuo sovietinio saugumo, norėjusio, kad tapčiau informatore, persekiojimų. Taip pat sužinojau, kad mane ketina išmesti iš Vilniaus universiteto, kur buvau baigusi pirmą lituanistikos kursą. Draugai patarė išvažiuoti iš Vilniaus. Nuvykau į Maskvą, kur apsigyvenau pas dėdę, tėvo brolį, ir įstojau į Maskvos universitetą. Sovietinis saugumas dirbo taip pat blogai, kaip ir dauguma kitų sovietinių įstaigų. Mano byla Maskvą tikriausiai pasiekė tik 1953-aisiais, kai mirė Stalinas. Tuo metu buvau jau penktame kurse, tad pavyko baigti studijas ir grįžti į Lietuvą.
Gyvenimas Kauno gete buvo nuolatinis alkis, nuolatinė mirties baimė, labai stiprus troškimas gyventi, begalinis noras mokytis ir papasakoti pasauliui, kas įvyko.
Tėvai mane išmokė doros ir pagarbos kitam, kitokiam, tinkamo elgesio, manierų ir daugelio kitų dalykų.
Irena Veisaitė
Man nepaprastai sunku kalbėti apie savo senelių, dėdžių ir tetų, draugų, ypač apie savo 35-erių metų motinos žūtį per holokaustą. Sunku kalbėti apie Gulage kalintą savo antrąją motiną Stefaniją Ladigienę, gelbėjusią mano gyvybę ir stačiusią į pavojų savąją. Mylėjau ją be galo. Tas jausmas, kad nesugebėjau jos išgelbėti iš Gulago, buvo ir yra itin skausmingas. Negaliu užmiršti tos baisios nevilties, kai po troikos teismo Vrublevskio gatvėje bėgau šaukdama ne savu balsu paskui tą voronoku vadinamą automobilį, kuris vežė mano antrąją motiną atgal į kalėjimą. Ji buvo nuteista dešimčiai metų kalėti ir išvežta į Sibirą.
Visi esame klystantys žmonės, todėl stengiuosi niekada negalvoti, kad tik aš teisi, vengiu kategoriškumo, išmokau mokytis iš kitų. Ypač senatvėje. Kadaise pati mokiau studentus, o dabar mokausi iš jų. Tokiu būdu, bent man taip atrodo, ne taip greitai sensta mano dvasia.
Gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje yra stebuklas. Mes netikėjome, kad ištrūksime iš to didelio sovietinio narvo. Ir nors ne visos viltys iš karto išsipildo, būta ir yra nusivylimų, bet jie neatima vilties ir tikėjimo. Esame tik žmonės, klystantys žmonės. Mes neišsaugojome Sąjūdžio sparnų, bet ir vilties galutinai nepraradome. Bent aš tikiu mūsų ateitimi. Viskam reikia laiko. Dažnai nemokame vertinti to, ką turime, ką esame pasiekę. O kartais apima ir neviltis, kai stebiu, kaip pasaulis vėl lipa ant to paties grėblio ir, ieškodamas tvirtos rankos, propaguoja nacionalizmą užmiršęs, kad juk visa tai ir sukėlė Antrąjį pasaulinį karą.
Tik laiko klausimas, kada suprasime, kad ne piniguose laimė.
Jaučiuosi labai nejaukiai, tiesiog pasimetu, kai susiduriu su chamizmu.
Būti savo šalies patriotu – tai dirbti savo kraštui, jį mylėti, gerbti jo kalbą ir papročius, kartu nebijant pripažinti tėvynės skaudulių. Kritika su meile ir be neapykantos yra tobulėjimo sąlyga. Ir labai svarbu skirti patriotizmą nuo nacionalizmo. Patriotizmas yra kuriantis pradas, nacionalizmas – tik pavojinga puikybės ir neapykantos kitokiam išraiška. Pritariu Tomo Venclovos teiginiui, kad „laisvė ir tiesa yra svarbesni dalykai už tautą“.
Vaikščiodama Vilniaus gatvėmis, galvoju ir apie jo istoriją: apie Gediminą, buvusias miesto okupacijas, gyventojų kaitą. Man būna itin skaudu eiti buvusio Vilniaus geto gatvėmis, nors pati šį siaubą išgyvenau Kaune, savo gimtajame mieste. Tose Vilniaus gatvėse slypi daug skausmo ir nevilties.
Kad ir kaip būtų sunku, svarbiausia – neprarasti vilties. Pasak vokiečių patarlės, praradęs viltį, prarandi viską (vok. Mut verloren, alles verloren).
