Artūras Karnišovas

NBA lygos Denverio „Nuggets“ krepšinio klubo vyriausias vadybininkas

Esu lietuvis ir visada juo buvau. Lietuva – mano gimtinė, joje prabėgo visa jaunystė. Ir nors dar būdamas aštuoniolikos išvykau mokytis, džiaugiuosi, kad tiek metų praleidęs svetur, vis dar galiu lietuviškai kalbėti be jokio akcento.

Artūras Karnišovas

SVAJONĖS VERTĖ

Mokytis į JAV išvykote dar 1990 m., Lietuvai vos atgavus nepriklausomybę. Sėkmingą krepšininko karjerą padarėte tiek Amerikoje, tiek Europoje. Kartu su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine 1992 m. ir 1996 m. olimpinėse žaidynėse laimėjote bronzos medalius. Šiandien esate NBA lygos Denverio „Nuggets“ krepšinio klubo vyriausias vadybininkas. Kurios pergalės jums svarbiausios?

Visos pergalės, kurias pasiekėme kartu su Lietuvos krepšinio rinktine, man nepaprastai svarbios. Itin išskirčiau bronzos medalius, kuriuos iškovojome 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse. Tuomet pirmą kartą mes, lietuviai, galėjome savo tėvynei atstovauti jau kaip nepriklausomai valstybei. Aišku, kad galėtume patekti į šias olimpines žaidynes, mums reikėjo įveikti atranką. Pamenu, tuo metu buvau neseniai baigęs antrą kursą Seton Holo universitete (JAV). Niekada nepamiršiu tų dviejų mėnesių, praleistų kartu su Lietuvos krepšinio rinktine. Tai buvo ypatingas ir nepakartojamas jausmas!

Ką jums reiškia Lietuva ir lietuviška tapatybė? Kaip pavyksta ją išlaikyti, tiek metų praleidus svetur?

Esu lietuvis ir visada juo buvau. Lietuva – mano gimtinė, joje prabėgo visa jaunystė. Ir nors dar būdamas aštuoniolikos išvykau mokytis, džiaugiuosi, kad tiek metų praleidęs svetur, vis dar galiu lietuviškai kalbėti be jokio akcento. Šeimoje, su tėvais ir lietuviais draugais visada bendrauju lietuvių kalba.

Galima teigti, kad krepšinis jus lydi visą gyvenimą. Ar Lietuvos krepšinio mokykla išsiskiria iš kitų šalių?

Visada jaučiau didelę meilę ir aistrą šiai sporto šakai. Mano tėvas Vilniaus „Statybos“ komandoje žaidė nuo pirmos klubo įsteigimo dienos. Bet tai neturėtų stebinti, juk krepšinis Lietuvoje yra lyg antroji religija. O Lietuvos krepšinio mokykla turi savo stilių ir istoriją. Kaip ir kiekviena sporto šaka, krepšinis ir jo braižas keičiasi. Kaip pavyzdį paminėsiu JAV, kur dominuoja atletiškas, greitas ir veržlus krepšinis. Manau, iš kiekvienos šalies krepšinio mokyklos galima išmokti ko nors naujo.

Vienas pagrindinių jūsų darbų – suburti laimėtojų komandą. Ar sunku atpažinti talentingą žaidėją?

Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą. Lygiai taip pat sunku akimirksniu atpažinti talentingą žaidėją. Privalai ne tik rinkti informaciją, bet ir ne vienus metus skirti žaidėjo duomenų analizei (angl. scouting). Tai – fiziniai duomenys, krepšininko įgūdžiai, kamuolio varymo technika, metimas, perdavimas, gynyba, greitis, atletiškumas, gebėjimas bendrauti su komandos draugais ir profesionalumas. Būtent šie veiksniai nulemia, ar žaidėjas turi galimybių pasiekti aukštą lygį, ar ne.

1990-ieji ir 2018-ieji: kuo šie metai jums skirtingi, ir kuo panašūs?

Tai lyg naktis ir diena. 1990-aisiais Lietuva atgavo laisvę ir tapo nepriklausoma valstybe, ir nors tuo metu vyko daug politinių pokyčių, šalyje buvo jaučiamas atgimimas. Galbūt tai kiek simboliška, bet būtent tuo metu išvykau studijuoti į JAV, kur prasidėjo mano naujas gyvenimo etapas. 2018-ieji yra brandos metai – man jau 46-eri, turiu brandžią šeimą ir nuolatinį darbą.

Skaitykite daugiau

Eli Broad

Lietuvių kilmės verslininkas ir filantropas, dviejų milijardinę apyvartą turinčių įmonių…