„Lewben Art Foundation“ valdybos pirmininkas

Kitaip yra su šiandien kuriančiais menininkais, gyvenančiais už Lietuvos ribų. Sunku jau juos būtų vadinti išeiviais, nes dabar iš esmės visi gyvename globaliame pasaulyje, todėl jie gali būti, o daugelis jų ir yra, pasauliui įdomūs lygiai dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių įdomūs kitų šalių menininkai.

Vilius Kavaliauskas

PALIKIMO IŠSAUGOJIMAS

Šiandien daug kalbama apie žmonių susigrąžinimą į Lietuvą. Jūs pasirinkote panašų, bet visiškai skirtingą būdą – sugrąžinti išeivijos meno kūrinius. Kaip susidomėjote išeivijos dailės kūryba?

Tuo metu buvo idealus laikas tam. Visų pirma emigrantų vaikams ieškant, kam perduoti palikimą, atsirado pasiūla. Taip susiformavo puiki niša išeivijos dailės privačiai kolekcijai Lietuvoje kurtis, nes čia išeivių darbai buvo menkai tyrinėjami ir renkami. Turėjome vos vieną didesnę knygą išeivijos dailės tema, ir tuo metu net nebuvo pradėtas įrenginėti išeiviams skirtas LDM padalinys – Vytauto Kasiulio dailės muziejus.

Fondo priešistorė prasidėjo nuo privačios kolekcijos. Tai buvo asmeninė aistra, kuriai nuolat stiprėjant kolekcija labai sparčiai pildėsi. Taip atsirado noras tuos kūrinius parodyti visuomenei, o tam prireikė kolekciją institucionalizuoti. Taigi, žinodami, kad iki tol nebuvo jokios institucijos, skirtos Lietuvos išeivijos dailei kaupti ir tyrinėti, įsteigėme fondą. Šiandien jo veikla išsiplėtė – nuolat ieškome stiprių lietuvių menininkų darbų, juos tyrinėjame, lankome parodas, sekame spaudą. Taip atrandame vis naujų vardų ir plečiame šiuolaikinio meno kolekciją.

Po truputį pradėjus ieškoti ir vežti išeivių darbus (daugiausia iš JAV), ėmus juos tyrinėti ir bendradarbiauti su menotyrininkais, darėsi vis įdomiau. Taip galiausiai vienu iš pagrindinių fondo tikslų tapo ne tik darbų gabenimas į Lietuvą, bet ir nuoseklus jų tyrinėjimas, meno albumų ir monografijų leidyba. Šiandien turime jau keturis su „Lewben Art Foundation“ išleistus didelius leidinius, skirtus išeiviams. Tai Kęstučio Zapkaus ir Jono Rimšos monografijos, litvakams skirtas albumas „Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose“, o naujausi leidiniai – „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ ir „Peradresuota 2. Lietuvių ir litvakų grafika, skulptūra, fotografija, šiuolaikinis menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“.

Kuo Lietuvos išeivijos meno kūriniai gali būti įdomūs pasauliui? Kuo jie išskirtiniai?

Priklauso nuo laikotarpio. XX a. pradžios ir vidurio išeivių darbai iš esmės paklausūs tik Lietuvoje. Labai didelė dalis šių darbų vertingi ne tik meninės raiškos, bet ir istorine prasme. Kitaip yra su šiandien kuriančiais menininkais, gyvenančiais už Lietuvos ribų. Sunku jau juos būtų vadinti išeiviais, nes dabar iš esmės visi gyvename globaliame pasaulyje, todėl jie gali būti, o daugelis jų ir yra, pasauliui įdomūs lygiai dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių įdomūs kitų šalių menininkai. Mes turime žymių lietuvių menininkų, puikiai įsitvirtinusių tarptautinėje šiuolaikinio meno rinkoje, tokių kaip JAV gyvenantis Žilvinas Kempinas ar Lietuvoje kuriantis Deimantas Narkevičius, kurių darbų taip pat turime Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijose. Menininko išskirtinumas dažnai priklauso ne tik nuo jo kūrybos, bet ir nuo susiklosčiusių aplinkybių, t. y., kokia galerija jam atstovauja, kokiose meno mugėse jo darbus pristato, kur rengiamos jo parodos, nacionalinėse ar privačiose kolekcijose saugomi jo kūriniai, kas apie jį rašo ir kalba.

Kokie „Lewben Art Foundation“ pasiekimai ir iššūkiai?

Tiek pasiekimas, tiek ir iššūkis yra kiekviena mūsų paroda, surengta neturint savų ekspozicinių erdvių. Nuo 2013 m. bendradarbiaudami su Lietuvos dailės muziejumi, Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ ir kitų projektų organizatoriais, jau suorganizavome apie 20 parodų. Per šiuos metus ir patys tobulėjome, ir kolekciją tobulinome, ją papildydami tiek modernaus Lietuvos, tiek šiuolaikinio užsienio ir Lietuvos meno darbais.