Austė Nakienė, etnomuzikologė

Okupacijos metais lietuviai buvo netekę laisvės, bet nepraradę tikėjimo, kad nepriklausomybė kada nors bus atkurta. Pusę amžiaus mėginta išsivaduoti iš priespaudos. Kultūrinė rezistencija labai sutelkė Lietuvos visuomenę, visi jos sluoksniai suprato skirtingais būdais siekiantys to paties tikslo. Rezistencinė rašytojų, muzikų ar dailininkų kūryba išjudindavo jaunimą, ir atvirkščiai – jaunimo pasipriešinimas įskeldavo kūrybos kibirkštį. 1972 m. Kaune kilus spontaniškam jaunimo protestui prieš pilietinių ir asmeninių laisvių suvaržymą, partinis aktyvas turėjo išsiaiškinti, kas dėl to kaltas. Buvo nuspręsta, kad tai – humanitarinė Kauno inteligentija. Paminėtas ideologiškai nepriimtinus straipsnius spausdinęs žurnalas „Nemunas“, nacionalistines nuotaikas kurstęs Kauno dramos teatras, rašytojai ir dramaturgai, ėmę pernelyg daug rašyti apie Lietuvos istoriją (Aleksandravičius, Žukas, 2002, p. 61).

Dabar kartais diskutuojama, kas labiau artino nepriklausomybę: ar konservatyvusis kultūros sąjūdis – žmonės, saugoję praeities kultūros vertybes, kūrę kraštotyrininkų klubus ir dainavę liaudies dainas, leidę „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, ar modernusis sąjūdis – tie, kurie domėjosi demokratinėmis vertybėmis, vakarietišku gyvenimo būdu, per radiją klausėsi „Amerikos balso“ ir brazdino gitaras (Kavaliauskaitė ir kt., 2011). Taigi, kas labiau ardė santvarką: ar išraiškingomis metaforomis, Ezopo kalba apie laisvę kalbėję rašytojai, ar provokuojančia išvaizda, t. y. kūno kalba, asmens laisvę reiškę hipiai?

Turbūt svarbūs buvo abu sąjūdžiai. Okupacijos metais liaudies, literatūrinė, krikščioniška ir kitos tradicijos tapo slaptaisiais lietuvių visuomenės ginklais, padėjusiais atlaikyti ideologinį spaudimą. Tačiau nauja informacija taip pat artino išsilaisvinimą. Klausydamasis užsienio radijo stočių, žmogus galėjo atsiriboti nuo sovietinės sistemos.

Apie jaunimo muziką, madas ir laisvalaikį galime nemažai sužinoti iš elektroninių knygų „Sovietinė Lietuva. Kaip mes gyvenome. 1953–1985 metai“ (2003), „Lietuvos roko pionieriai 1965–1980“ (2000), taip pat iš papildytos ir išspausdintos pastarojo leidinio versijos „Lietuvos roko pionieriai“ (2012), Mindaugo Peleckio „Lietuvos roko“ (2011) ir kt. Jaunimo gyvenimo būdą ir saviraišką galime tirti įvairiais aspektais. Tačiau šiuo atveju mums rūpi ne roko, disko ar hiphopo kartų išskirtinumas, muzikos stiliaus savitumas, bet iš kartos į kartą perduodamos vertybės, kaip atsiritant kiekvienai jaunimo kultūros sąjūdžio bangai pasireikšdavo pilietiškumas ir tautinė savimonė.

Lietuviško roko pradžia

Pirmuoju pokario dešimtmečiu Lietuvos žmonės jautėsi taip, lyg juos būtų prispaudusi cementinė Stalino paminklo ranka. Apie laisvę nebuvo nė kalbos – norint išlikti reikėjo paklusti ideologinei partijos linijai. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, politiniam klimatui šiek tiek atšilus, miestuose atsirado pirmosios kavinės, suskambo džiazas, bosanova, pasigirdo tvisto, bugivugio, rokenrolo ritmai. Kiek vėliau, apie 1965-uosius, Lietuvoje susibūrė pirmosios roko grupės, anuomet vadintos bigbito grupėmis. 7-ojo dešimtmečio viduryje miestų gatvėse pastebėti aiškūs gyvenimo būdo, mados ir bendravimo pokyčiai* – prasidėjo hipių judėjimas. Šio judėjimo dalyvis Aleksandras Jegorovas-Džyza prisiminė: „Pasijutom laisvi nuo tėvų, nuo santvarkos“ (Lietuvos roko pionieriai, 2012, p. 138).

*„[…] ūžtelėjo džinsuoti vaikinai su sportininkų, estrados žvaigždžių portretais ant marškinių, apzulintais džinsais, megztukais. Staipoki, geibūs, vangoki, be buvusio žvalumo, ryžtingumo; moterų mados gerokai susvyravo, moterys sutriko. Čia, žiūrėk, dar mini, čia maksi, čia jau skeltas sijonas, o kiek pagyvenusios liko ištikimos brangiems, solidiems krimplinams; iš jų siūtais kostiumais, raudonais, žaliais, mėlynais, puikavo kurortuose, stropiai dėjosi šukuosenas, o jaunesnės pasisavino šį tą berniokiška: diržus, megztinius, vyriškus džinsus, batus: pasisavino kai kurias jų manieras, laikyseną; negana to: ir jų kūnai kiek ištįso, sumenko aptakumai; taigi sprendimas buvo kompromisinis: abi lytys pasislinko priešpriešiais, be drovumo, baimės ėmė viena kitai patikėti tiek amžių slėptas savo paslaptis, sklaidyti senąjį žavingumą, slėpiningumą; į paviršių išplaukė kažkas fiziologiška, biologiška; tapo lengviau suartėti, lengviau skirtis, mažiau liko nuskriaustų, nelaimingų, nepatenkintų, smalsių, įsižeidusių, apimtų pagiežos“ (Radzevičius, 1995, p. 292).

Pastebimi pokyčiai ūžtelėjo ir į populiariosios muzikos sceną. Estradinių orkestrų kavinėse klausydavosi neblogai uždirbantys inžinieriai ir kūrybinės inteligentijos atstovai, o jaunimas linksminosi nuošalesnėse erdvėse – vidurinių ir aukštųjų mokyklų šokiuose. Klausytojams nebepatiko sukaustytas elgesys scenoje: išsirikiavę orkestro muzikantai ir išsipusčiusi dainininkė ar dainininkas prieš juos. Buvo neįdomu žiūrėti, kaip „žvaigždė“ pasirodo iš užkulisių, o po to vėl nukaukši už jų (Lietuvos roko pionieriai, 2012, p. 131). Norėjosi šiek tiek pašėlti – visiems kartu išbėgti į sceną ir pagroti mėgstamiausią dainą, išjudinti gerbėjus. „Tais laikais daug džiaugsmo teikė iš bitlų atėjusi bendros kūrybos idėja. Galimybė kurti dainą, instrumentinį kūrinį drauge buvo patraukli, svaigi“ (Romas Lileikis, Lietuvos roko pionieriai, 2012, p. 207).

Kelių, kuriais Lietuvą pasiekdavo nauja muzika, buvo nedaug, svarbiausias iš jų – radijas.

Eterio bangomis į Lietuvą atsklido „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „Led Zeppelin“ ir kitų grupių dainos, dariusios didžiulį įspūdį.

Austė Nakienė

Daugiausia klausytasi radijo stočių „Liuksemburgo radijas“ ir „Amerikos balsas“, tačiau jos vos girdėdavosi dėl miestuose įtaisytos trukdymo aparatūros: laukiant mėgstamų dainų, prie radijo tekdavo rymoti visą naktį (Sovietinė Lietuva, 2003). Taip pat kantriai ieškota ir kitokios informacijos: šį tą apie roko grupes buvo galima perskaityti lenkiškų ar čekiškų žurnalų įvairenybių skyreliuose, o trumpą koncerto ištrauką kartais pavykdavo pamatyti „kapitalistinės visuomenės nuosmukį“ rodančiose kino kronikose. Pasak Vytauto Kernagio, vieno iš roko pradininkų, dėl tų kadrų į kiną eidavo po keletą kartų (Lietuvos roko pionieriai, 2000). Kai kurie gaudavo ir Vakaruose išleistų plokštelių – jas atsiųsdavo emigracijoje gyvenę giminaičiai. Tos plokštelės būdavo nelegaliai perrašomos į magnetofono juostas, taip pat dauginamos panaudojant gana keistas laikmenas – senas rentgeno nuotraukas (Lietuvos roko pionieriai, 2012, p. 154).

Išgirdus vieną ar kitą grupę, jaunąją kartą sužavėdavo elektrinių gitarų skambesys (roko grupių sudėtyje būdavo solinė, ritminė ir bosinė gitaros). Elektrines gitaras perdarydavo iš rusiškų akustinių, taip pat gamindavosi patys. Garsui stiprinti pritaikydavo aparatūrą, kurią naudodavo kino teatruose rodant filmus. O jei tokios negaudavo, taip pat susimeistraudavo. „Ką pasidarai, tą ir turi. Jokių stiprintuvų. Mikrofonai – tai, ką rasdavai kur nors nukniaukt už butelį iš kokio prasigėrusio kino studijos darbininko. Jokių laidų nebuvo. <…> Pavyzdžiui, buvom garsūs tuo, kad labai ilgai vieninteliai Lietuvoje turėjom neoninę reklamą – „Vacuum“ užrašą, kurį kabindavom scenoje. Tas lempas pats tyliai nuknisdavau nuo senų išmetamų parduotuvių reklamų. Transformatorius taip pat radau išmestus kažkur Vokiečių gatvės gastronomo kieme. Žodžiu, viską turėjai pasidaryti savo rankomis, nuo – iki“ (Norvidas Birulis, Lietuvos roko pionieriai, 2012, p. 43). Būdavo ir taip, kad repeticijose ilgiau trukdavo sujungti aparatūrą, nei tekdavo muzikuoti.

Džinsų atsiųsdavo giminės iš Amerikos, kitus drabužius ir aksesuarus pasisiūdavo patys.

Austė Nakienė

Dainų tekstai buvo atviri, muzika paprasta, aranžuotės savitos, įrašai mėgėjiški. Fotografuodavosi dažniausiai ne studijose ar scenose, bet gamtoje, senamiestyje. Net kelių roko grupių nuotraukose matyti pilies griuvėsiai (Lietuvos roko pionieriai, 2000). Šis simbolis lengvai paaiškinamas – romantinėje lietuvių poezijoje sugriautos pilys simbolizuoja valstybingumo praradimą. Su tuo nė vienas lietuvis nenorėjo susitaikyti.

Pokalbiuose su roko pradininkais dažnai pasikartoja žodis „nuimti“, t. y. iš klausos atkartoti mėgstamos grupės dainą. Taip buvo atkartojama ne tik muzika, bet ir žodžiai, nes anglų kalbos niekas gerai nemokėjo. Kai kada dainos būdavo atliekamos po du kartus: pirmąkart – angliškai, o antrąkart – su lietuviškais žodžiais. Itin mėgta grupės „The Animals“ daina „The House of the Rising Sun“, kuriai pritaikyti tautinio atgimimo poeto Maironio žodžiai: „Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis.“ Pasak amžininkų, žodžius pritaikė Vytautas Kernagis (Lietuvos roko pionieriai, 2012, p. 165).

Knygos „Lietuvos roko pionieriai“ sudarytojas Rokas Radzevičius rašo:

Romantiškas žvilgsnis į praeitį ir amžinųjų, prigimtinių vertybių paieška buvo neatskiriama roko kultūros dalis visame pasaulyje. Amerika vėl atrado indėnų kultūrą, šamanizmą, senąsias Indijos religijas, o Lietuvos jaunimas, gal ir nesąmoningai, atspirties taškų ieškojo savo šalies šlovingoje istorijoje, folklore ir apskritai prigimtinėje kultūroje. Tai puikiai atspindėjo grupių pavadinimai: „Aisčiai“, „Bočiai“, „Dobilas“, „Gėlių vaikai“, „Rupūs miltai“, „Geležinis Vilkas“, „Saulės vaikai“, „Gintarėliai“, „Vaizbūnai“, „Perkūno ainiai“, „Dainiai“, „Gėlės“, „Raganiai“, „Bitės“, „Eglutės“, „Aitvarai“, „Kertukai“, „Žiogai“, „Kėkštai“, „Vienuoliai“, „Lipskučiai“ ir kt. (Lietuvos roko pionieriai, 2012, p. 446)

Grupių pavadinimai gyvavo kaip slapyvardžiai. „Bočiais“ ar „Aitvarais“ jas vadindavo tik patys muzikantai ir jų gerbėjai, o oficialiuose skelbimuose pavadinimų nerašydavo, tebuvo skelbiama, kad koncertuos tos ar kitos mokyklos vokalinis instrumentinis ansamblis. Kodėl tie pavadinimai taip gąsdino saugumo darbuotojus? Ar tik ne todėl, kad buvo panašūs į spaudos draudimo laikų lietuvių rašytojų ir pokario miškuose kovojusių partizanų slapyvardžius: Žaibas, Žilvinas, Vanagas, Viesulas, Jovaras, Beržas? Tikriausiai bijota, kad 7-ojo dešimtmečio roko sąjūdis pernelyg neprimintų ankstesnių nacionalinio išsivadavimo judėjimų.

Įdomu, kad pirmųjų roko grupių repertuare būta nemažai liaudies dainų. Kaip galime sužinoti iš elektroninės roko enciklopedijos ir 2013 m. išleistos kompaktinės plokštelės, pritariant gitaromis dainuotos „Oi tu rūta rūta“, „Oi, kas sodai do sodeliai“, „Pasvarstyk, antele“, „Teka teka šviesi saulė“, „Kai aš mažas buvau“, „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“ ir kt. Šios dainos siejo susibūrimus, kuriuose skambėjo roko muzika, su folkloriniais jaunimo šokių vakarėliais. Senstančių, pamažu iš mados išeinančių dainų ir šiuolaikiško jų atlikimo, sustiprinto skambesio derinys patikdavo klausytojams. Turbūt teisus roko pradininkas Arūnas Navakas, sakęs: „Šiaip roko muzika kaip tokia iš esmės yra folkas, kitaip sakant, gyva tradicija“ (Lietuvos roko pionieriai, 2012, p. 233).

Pirmasis lietuviškas miuziklas

Su lietuvių folkloru – pasakomis, sakmėmis, burtais, užkalbėjimais – buvo susijusi ir pirmoji lietuviška roko opera arba miuziklas. 1970 m. talentingas roko muzikantas Kęstutis Antanėlis iš draugo gavo ką tik išleistą Andrew Lloydo Weberio operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ plokštelę ir taip susižavėjo, kad ryžosi kūrinį atlikti. Klausydamasis plokštelės, jis atkūrė beveik visą operos partitūrą. 1971 m. gruodžio 25 d. „Jėzus Kristus superžvaigždė“ buvo parodyta Dailės instituto salėje. Pasak liudininkų, tai buvęs visas spektaklis su dekoracijomis, apšvietimu, kostiumais ir vaidyba. Apie šį pastatymą (pirmąjį Europoje) pranešė „Amerikos balsas“. Įvykiu susidomėjo ir saugumas. Už religinės operos pastatymą, nesuderinamą su sovietiniam studentui privaloma ateistine pasaulėžiūra, Kęstutis Antanėlis buvo pašalintas iš aukštosios mokyklos (Lietuvos roko pionieriai, 2000).

1972–1973 m. kompozitorius Viačeslavas Ganelinas parašė pirmąjį lietuvišką miuziklą „Velnio nuotaka“. 1974 m. pagal jį buvo sukurtas režisieriaus Arūno Žebriūno filmas. Šį miuziklą galima laikyti operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ subversija. Lietuviško miuziklo prologas vyksta danguje: angelai ima maištauti, už bausmę jie ištremiami į žemę ir virsta velniais. Toliau plėtojamas liaudies pasakos siužetas: žmogus pažada velniui savo dukterį, merginai paaugus, velnias ima ją persekioti, o tėvas kaip galėdamas stengiasi netesėti pažado.

„Velnio nuotakos“ muzika primena „Superžvaigždės“: nenuoramos velniuko greitakalbė artima nuolat prieštaraujančio Judo kalbėsenai, gražuolės Jurgos dainavimas panašus į Marijos Magdalietės meilės dainas, o kaltės slegiamo ir dangaus malonės besišaukiančio tėvo rauda – į Jėzaus monologą Alyvų kalne. Vis dėlto negalima nepastebėti ir miuziklo originalumo – iš pasakų ir liaudies magijos supintas siužetas, stilizuota dainų poetika ir kaimiško muzikavimo intarpai suteikia jam ryškaus lietuviškumo.

Šis miuziklas nebuvo draudžiamas, cenzoriams jis atrodė priimtinas. Tačiau jo potekstė nelikdavo nesuprasta.

Austė Nakienė

Veikėjus persekiojantis jausmas, jog tave nuolat kažkas seka, ir suvokimas, kad tavo norams nebus leista išsipildyti, taikliai atspindėjo sovietinėje priespaudoje gyvenusių žmonių būseną. Kaip rašė libreto kūrėjas Sigitas Geda, miuziklas kvietė pamąstyti, kiek kainuoja laimė ir kuo baigiasi sandėriai su velniu (Ganelinas, 2000).

Roko kartos judėjimas patyrė ir savo kulminaciją, kurią sukėlė tragiškas įvykis. Palikęs raštelį „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, 1972 m. Kaune susidegino Romas Kalanta. Šitai įvyko Laisvės alėjoje, kurios vardas okupacijos metais visiems primindavo prarastą valstybės suverenumą. Žmonės su gėlėmis ėjo į jo žūties vietą, vėliau būriais plaukė į laidotuves, skandavo įvairius šūkius. Pasigirdo ir labiausiai valdžios nepageidaujami „Laisvę jaunimui!“ ir „Laisvę Lietuvai!“, kuriais susirinkusieji pirmąkart viešai išreiškė tikruosius savo jausmus (Aleksandravičius, Žukas, 2002, p. 33, 109).

Deja, šie neramumai nepakeitė sistemos, atvirkščiai, po jų jaunimo laisvės buvo dar labiau suvaržytos. Vengiant cenzūros, atsirado dvi savitos roko kryptys: poetinis rokas, kur nieko atvirai nebuvo sakoma (šia linkme pasuko Marijaus Šnaro grupė), ir instrumentinis rokas, kur išvis nebuvo jokių tekstų (tokias kompozicijas grojo garsi 8-ojo dešimtmečio roko grupė „Saulės laikrodis“). Aštresnių tekstų pasigirsdavo tik į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui ir prasidėjus pertvarkai, ėmus mažiau riboti ir kontroliuoti į viešumą patenkančią informaciją.

Dainuojanti revoliucija

Ryškiausia pertvarkos laikotarpio roko grupė buvo „Antis“, atsikračiusi sąstingio metais įsigalėjusios melancholijos ir apsiginklavusi visa persmelkiančia ironija. Originaliose, roką su kitais muzikos stiliais jungusiose dainose „Antis“ išjuokė imperijos supuvimą, korupciją ir biurokratiją. 1987 m. surengtas „Roko maršas“ aiškiai perspėjo: valdžios kėdėse sėdinčių partijos funkcionierių dienos suskaičiuotos! 1988 m. įsikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas tapo jo dalyviu, tad antrajame „Roko marše per Lietuvą“* jis ne tik dainomis, bet ir kalbomis drąsino jaunimą, kvietė palaikyti politinius tikslus iškėlusį Sąjūdį.

1988 m. surengtame „Roko marše per Lietuvą“ skambėjo ir liaudies dainos. Folkloro sąjūdžio dalyvis Rytis Ambrazevičius prisimena, kad jiedu su Žemyna Trinkūnaite, pasivadinę folkloro grupe „Namo“, dalyvavo visuose „Roko maršo“ koncertuose. „Prasidėdavo nuo mūsų visada. Tai tiko, nes tasai laikas buvo toks labai tautinis, ir tokia muzika labai tiko. Pirma daina visiškai akustinė, be jokio įrašo. Drauge su Žemyna mes kankliavom ir dainavom tokią karinę dainą, visiems žinomą: „Visi bajorai žirgus balnoja, žirgus balnoja, į karą joja.“ Paskui, beje, aš ją pritaikiau „Atalyjai“ – dabar skamba tenai. Taigi, prasidėdavo tiesiog nuo kanklių akordų ir šitos dainos. <…> Ir paskui eidavo kitos grupės. <…>
Atmosfera tokia, kokia apskritai tuometinėj Lietuvoj. Dvasinis ir emocinis pakilimas, vėliavos. Be to, dar vasara. Nepasakyčiau, kad patys muzikantai kaip nors perdėm deklaratyviai tą pakilimą išreiškė, bet viduje, manau, daugelis buvo daugiau ar mažiau nirvanoj. <…> Publika turbūt patyrė dvigubą gėrį – aišku, ir bendrą to laiko patriotinę atmosferą, ir nė kiek ne mažiau specifinę koncertinę atmosferą, – turiu galvoje, kad tokio masto, tokios stilistikos koncertai tuomet buvo naujiena“ (Ramonaitė ir kt., 2015, p. 193).

1988 m. vasarą visose trijose Baltijos šalyse prasidėjo dainuojanti revoliucija. Pasak knygos „Dainos galia“ autoriaus Gunčio Šmidchenso, tais metais Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje vykusiuose renginiuose – roko koncertuose, folkloro festivaliuose, chorų šventėse – ankstesnį lojalumą didžiajai valstybei pakeitė aiškiai išreikštas nepriklausomybės siekis. Rezistencinį, politinį dainuojančios revoliucijos pobūdį ypač aiškiai parodė virš dainininkų galvų suplevėsavusios nepriklausomos Lietuvos, Latvijos ir Estijos trispalvės vėliavos (Šmidchens, 2014, p. 159). Kiekvienas, matydamas žmonių susitelkimą ir virš jų besiplaikstančių trispalvių jūrą, galėjo suprasti: Baltijos tautos atgimė, atgavo orumą ir pasiryžo atkurti valstybingumą.

Per kelerius metus Lietuvoje buvo atkurti visi okupacijos periodu sunaikinti tautiniai ir religiniai simboliai. Grąžinta ne tik nepriklausomos respublikos vėliava, bet ir herbas bei himnas. Tikintiesiems atiduota Vilniaus katedra ir kitos bažnyčios, atstatytas Trijų Kryžių paminklas, į ankstesnę kapavietę iškilmingai pernešti šventojo Kazimiero palaikai, iš Sibiro parvežti ir su krikščioniškomis apeigomis palaidoti tremtiniai. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo reikalavusioms demonstracijoms taip pat būdinga religinė simbolika: žmonės rinkosi aikštėse tarsi bažnyčiose, nešėsi gėlių, degino žvakutes.

Atgimimo laikotarpio dainos savo skambesiu panašios į giesmes (gospelo, soulo muziką).

Austė Nakienė

Būdingiausi dainų įvaizdžiai – po nakties išauštanti diena ir po žiemos speigų atgyjanti žemė, svarbiausias pranešimas – tikėjimas, kad bus atkurtas teisingumas, nes tokia esanti žmonių ir Aukščiausiojo valia. Dainose daugybę kartų kartojamas Lietuvos vardas arba skanduojami trijų Baltijos šalių vardai: „Lietuva, Lietuva, tu mums šventa“, „Palaimink, Dieve, mus, Lietuvos vaikus, teišgirsta mūsų balsą žemė ir dangus“, „Bunda jau Baltija, bunda jau Baltija: Lietuva, Latvija, Estija!“ (šių dainų rinktinę „Pabudome ir kelkimės“ (2008) išleido Lietuvos radijas). Kaip apie laisvės siekiančią šalį sakė filosofas Leonidas Donskis, „Tuo metu Lietuva priminė įsimylėjusį žmogų, kuris nežino, kelinta valanda, nesupranta, kas su juo vyksta, yra truputį euforiškas, jam labai gera, jis nori matyti savo meilės objektą, nuolat kartoja tuos pačius dalykus…“ (Kaip mes žaidėme revoliuciją, 2011).

Tik viena iš Atgimimo dainų – pagal poeto Justino Marcinkevičiaus eiles parašyta „Laisvė“ – nespinduliuoja euforija. Joje susimąstoma, kokių aukų gali pareikalauti nepriklausomybė, kaip reikėtų elgtis istorijos akivaizdoje. Ir savo drąsa abejojančiam nepriklausomybės gynėjui atsakoma: „Stovėk, kaip stovi laisvė.“ 1990 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, norėjosi išplėšti ją bet kuria kaina. Tas desperatiškas noras tvirtai išreikštas „Anties“ dainoje „Krantas“. Algirdo Kaušpėdo dainavimas iki galo įtemptomis balso stygomis perteikia didžiulę emocinę įtampą, kurią teko išgyventi laukiant ir nesulaukiant valstybės pripažinimo, kenčiant ekonominę blokadą. Nepriklausomybė iš tiesų buvo didžiausias tikslas, „krantas, į kurį viltis sudėjom“ (Visa Antis, 2003).

Šiuo metu apie beribį 1990-ųjų kovo 11-osios džiaugsmą ir skausmingus 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius daug kalbėti vengiama, juos norima prisiminti ir apmąstyti be skambių žodžių. Tačiau širdyje kiekvienas lietuvis jais didžiuojasi: kova už nepriklausomybę nevirto karu, nebuvo nušautas nė vienas rusų kareivis, iš valstybės nebėgo tautinės mažumos, o mūsų aukų panteonas ne toks jau didelis (Martinaitis, 2004). Tai mitinė pergalė. Kaip dainuojama lietuvių krepšinio sirgalių himnu tapusioje Marijono Mikutavičiaus dainoje, „Mes per vieną naktį dideli užaugom. Mes ne iš tų, kur pralaimi dar nenugalėti“ (Mikutavičius, „Trys milijonai“).

Patriotiškasis hiphopas

Lietuviškas patriotizmas dar kartą buvo patikrintas stojant į Europos Sąjungą. 2004 m. vykstant referendumui dėl Lietuvos narystės ES, visur kabėjo plakatai „Aš myliu Lietuvą“, „Aš balsavau“, „Būkim europiečiai“. Politikai kalbėjo, kiek daug dar turime nuveikti, kad taptume visateisiais Sąjungos nariais, o istorikai tikino, kad prie šios bendrijos prisidėjome jau viduramžiais. Tačiau taikliausiai 2004 m. tvyrojusias žmonių nuotaikas – viltis ir nuogąstavimus – išreiškė ne politikai ir ne žurnalistai, bet reperiai. Nepriklausomybės metais į Lietuvą atėjo naujas muzikos stilius – hiphopas, užaugo nauja karta, norinti šio stiliaus muzika ir eilėmis išsakyti savo nuomonę.

Žmonės džiaugėsi stodami į Sąjungą ir įsivaizdavo gražią savo ir visos valstybės ateitį, daugelis tikėjosi, kad gyvenimas pagerės, o jei ne, atsivers galimybės užsidirbti pragyvenimui emigravus į kitą šalį. Tačiau suvokimas, kad nuo šiol galime laisvai išvykti į bet kurią Europos valstybę, sustiprino ir kitą giliai slypintį įsitikinimą – nenorime palikti savo krašto! Šiuos prieštaringus jausmus ir išreiškė patriotiškasis hiphopas. Stipriausios lietuvių hiphopo grupės „G&G Sindikato“ dainoje iš albumo „Betono sakmės“ prasiveržė meilė gimtajam miestui:

Mūsų Vilniau, mes pradėti tavo požemy, tenai išmokom dėlioti, dalint žodį dozėmis. <…> Kokius padarei, tokius teks mus priimti. Vis tiek tavimi grožimės, kai tylėdami rūkom, tavo gatvių kampais tamsiais, kurių nebūna atvirukuose, turistų lankstinukuose, mentų, patrulių ir prezidentų maršrutuose. <…> Mes tavo butuose, sienose, gatvių žibintuose, tu mūsų rankose, sielose, smegenų vingiuose. <…>
Jo Didenybė Vilniaus žemė man po kojom. Man negaila laiko, kurį jam paaukojom, mes jo kariai, jam reikia mūsų žalio kraujo, ir jau dabar mes atakuojame iš naujo! (G&G Sindikatas, „Vilnius 2002“, 2002)

Alternatyvusis muzikos stilius perėmė būdingą lietuviško identiteto bruožą – nuolatinį svyravimą tarp noro išsilaisvinti ir prisirišimo. Kaip matyti iš cituoto teksto, nugali prisirišimas. Išvažiuoja tie, kurie negali pamiršti praeities ir blogai jaučiasi ten, kur jiems teko patirti nuoskaudų. Pasilieka gebantieji pamiršti praeitį ir mylėti savo valstybę tokią, kokia ji yra. Pasilieka tvirtesni, nes išvykusieji turi tik prisitaikyti prie aplinkos, o pasilikusieji privalo ją keisti.

Hiphopo tekstuose paprastai išlaisvinama susikaupusi socialinė įtampa. Tie, į kurių nuomonę viršūnėse neatsižvelgiama, rėžia tiesą į akis, stebindami mąstymo drąsa ir žodžio laisve.

Austė Nakienė

Dar nepripažintos kartos pažiūros, „gatvės lygos“ tiesa išsakoma ir įmantriai surimuotuose lietuviškuose tekstuose. Pasak „Sindikato“, „mes bevardžiai, todėl kalbam skardžiai“. Tačiau Vilnius – ne Niujorkas, įtampos tarp skirtingos kilmės ir kultūros visuomenės sluoksnių čia mažiau. Aistringos poezijos srautus čia sukelia ne tiek įvairių socialinių grupių nesutarimai, kiek labai greitai vykstantys ekonominiai ir socialiniai pokyčiai.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos visuomenę užgriuvo tiek daug naujovių, kad prie jų buvo nelengva prisitaikyti. Pajutus pirmąsias laisvosios rinkos perversijas, netgi baimintasi, kad neatlaikysime stipresnių ekonomikų spaudimo ir virsime globalaus kaimo užkampiu. Tačiau atsilaikėme ir sugebame priimti naujus iššūkius. Kiekvienas Lietuvos pilietis supranta, kad neturi jokio pranašumo, tačiau privalo neišsigąsti, eiti į priekį ir bandyti konkuruoti. „Sindikato“ poetas Svaras sako:

Man niekas nieko neįdėjo kelio pradžioje, aš nemiegojau su sėkme. <…> Mačiau, kaip gatvėse įsigali romantinis cinizmas ir vietoj „mūsų“ tampa „mano“, suprantu – kapitalizmas, kaip su laiku bujoja ego ir ambicijos, o aš tenoriu, kad būtų saugomos tradicijos. <…>

Ne jiems, o mums, ne dėl jų – dėl mūsų aš perlaužiu save ir atiduodu tau pusę, o savąją pasėjęs vidury tuščio lauko iš naujo išauginsiu muziką, kuri saugo. Muziką, kuri auga, muziką, kuri skauda, muziką, kuri saugo… (G&G Sindikatas, „Muzika, kuri saugo“, 2004)

Kai žmonės, dažniausiai poetizuojantys maištingą įkvėpimą, naktines diskusijas ir cigaretės dūmą, taip gražiai kalba apie tradicijas, tai iš tiesų daro įspūdį. Galbūt žodis „tradicijos“ dainoje atsirado tik tam, kad rimuotųsi su žodžiu „ambicijos“, tačiau norisi manyti, kad tai – ne atsitiktinumas, bet iš tėvų perimtas bendruomeniškumo jausmas, išsiugdytas okupacijos metais, transformavęsis ir tapęs subkultūros narių bendravimo principu.

Taigi lietuviško roko ir hiphopo pionierių kūryba labai autentiška, jų veikla tvirtai motyvuota. Ankstyvojo roko ir hiphopo muzikoje įdomiai dera tradicijos ir modernumas, netrūksta originalumo ir lietuviškumo. Nors jaunimo judėjimai dažnai teigia atsisakantys ankstesnių tradicijų ir pasirenkantys naują gyvenimo būdą, raišką ir stilių, tautinės vertybės perduodamos iš kartos į kartą. Trisdešimtmečiai reperiai savo tekstuose išreiškia tuos pačius patriotinius jausmus kaip ir šešiasdešimtmečiai rokeriai.

Nelengva nusakyti, kas yra šiuolaikinė tautinė ir pilietinė savimonė, tačiau ji ugdoma mokykloje, puoselėjama šeimoje, simboliškai išreiškiama gyvenamoje aplinkoje.

Austė Nakienė

Visiems bendras aiškus jos suvokimas dažniausiai prasiveržia kritinėmis situacijomis. Kaip žinome, Romo Kalantos žūties vietoje gėles dėjo ne tik jo draugai hipiai, bet ir niekuo neišsiskiriantis Kauno jaunimas, o 1991-ųjų sausio 13-ąją beginkliai prieš tankus stovėjo ne tik savanoriai, bet ir paprasti Vilniaus mikrorajonų gyventojai. Šiandienos subkultūroms priklausantys vaikinai taip pat jaučiasi esą „Vilniaus kariai“, ištikimi savo miestui. Laikas greitai bėga – maištingi jaunuoliai po kelių dešimtmečių tampa atsakingais šeimas išlaikančiais vyrais, o jais ima sekti nauja karta. Tačiau ir ji turėtų užaugti tvirta ir nesugniuždoma, nes yra auklėjama drąsinančiais dainų žodžiais:

Yra drąsių ir šiais laikais, kurie netyli, kovoja su ponaičiais, kurie save tik myli. Mums Lietuva – ne karvė melžiama, bet kaip sesuo, kaip brolis, tėvas, kaip šventa mama. <…> Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti, kas iš gyvenimo, jei gailiesi, galėjęs gimti? Žodis – niekas, jeigu pilkas, kas iš tavęs, jei silpnas? (G&G Sindikatas, „Žaibo rykštė“, 2014)

Ir ankstesnioji, ir vėlesnioji maištingo jaunimo karta buvo susijusi su kultūrine rezistencija, išgyveno dėl Lietuvos valstybingumo praradimo ir tikėjo jo atkūrimu. Tačiau keičiantis kartoms apie patriotiškumą buvo kalbama vis kitais žodžiais ir dainuojama vis kitu stiliumi: XX a. viduryje skambėjo partizaniški romansai ir fokstrotai, po dviejų dešimtmečių – roko stiliaus dainos, o XXI a. apie Lietuvos valstybę ir įsipareigojimus jai, socialinio teisingumo siekį eiliuojama hiphopo ritmais. Šie jaunimo kultūros ir muzikos sluoksniai neišaugo vienas iš kito, bet atsirado su pertrūkiais, išsidėstė vienas po kito. Patriotiškos poezijos ir muzikos kaita rodo, kaip kultūra susisluoksniuoja: sumenkus, išsisėmus vienam sluoksniui, jo vietoje atsiranda kitas, su ne mažesniu įkvėpimu bylojantis apie tas pačias vertybes.