Šimtemčio kryžkelės. Lietuva: 1918-2018

Dr. Norbertas Černiauskas

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius

Pašėlusi naujakurystė

1918 m. paskelbtą politinę šalies nepriklausomybę Lietuva turėjo įtvirtinti ne tik diplomatijos kuluaruose, bet ir dvejus metus (1919–1920 m.) už ją kovodama. Vėliau jaunos valstybės laukė neatidėliotinos skubos darbai – daugiau kaip šimtmetį Rusijos imperijos pakraštyje gyvenusi ir tik XIX a. viduryje iš feodalinės ūkio sistemos ir mentalinės baudžiavos išsilaisvinusi visuomenė turėjo nedelsdama atlikti begalę namų darbų. Todėl neatsitiktinai buvo skubiai dirbama, mąstoma ir mokomasi – tuo laiku net sakyta, kad valstybę statanti karta turi įveikti amžiaus ekonominį, socialinį ir kultūrinį atsilikimą.

Iš tiesų tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo Lietuva, vydamasi Europą ir atsigriebdama už prarastą laiką, ėmėsi milžiniškų reformų. Jau 1922 m. pradėta įgyvendinti agrarinė reforma, kuri apėmė visą valstybės teritoriją ir šimtus tūkstančių jos piliečių. Vykdant reformą kūrėsi lietuviškieji ūkiai, o visuomenėje tvirtėjo individualumo, kūrybiškumo ir verslumo daigai. 1928 m., pradėjus nuosekliai įgyvendinti visuotinio privalomo pradinio išsilavinimo reformą, dešimtys tūkstančių vaikų ėmė lankyti mokyklą, išmoko pažinti pasaulį ir mylėti savo šalį. Galiausiai Lietuva, neturėjusi galimybės kurtis istorinėje sostinėje Vilniuje, per dvidešimt metų suformavo naujosios sostinės – Kauno – modernistinę architektūrą ir vakarietišką atmosferą. O kur dar kiti darbai: sukurta spalvinga šalies trispalvė vėliava, įsteigtas valstybės intelektualinį veidą suformavęs universitetas, pirmą kartą istorijoje tapta jūrine valstybe – atgautas pajūris, o pagrindine eksporto ir importo citadele tapo Klaipėdos uostas. Be to, įsivesta stabili valiuta, sukurtas modernių gimnazijų ir pieninių tinklas, pradėta leisti pirmoji „Visuotinė enciklopedija“, o 1937 m. skaitytojus pasiekdavo net 17 šalies dienraščių.

Svarbiausia, kad 1918–1940 m. moderni Lietuvos valstybė buvo renčiama remiantis visų piliečių lygybės, laisvės ir gerovės principais, todėl pirmą kartą Lietuvos istorijoje visi laisvę pasirinkę Lietuvos gyventojai tapo savo valstybės statytojais.

Antanas Nori Būti Ore

Atsistojusi ant kojų ir įsiliejusi į Europos šalių gretas, jauna Lietuvos valstybė ėmėsi projektų, kuriais galėtų sau ir kitiems parodyti savos valstybės kultūrinį išskirtinumą, modernius pasiekimus ir ekonominį potencialą. Ilgainiui suprasta, kad žemdirbiškos tradicijos ir papročiai, didingi pasakojimai apie istorinę, prieš penkis šimtmečius nuo jūros iki jūros gyvavusią Lietuvos valstybę ir prarasto Vilniaus ilgesys gali sutelkti savos šalies gyventojus, tačiau panašių istorijų turėjo ir kitos tautos, be to, šie epizodai nepasirodė kaip išskirtinės valstybės ambicijos modernėjančiame pasaulyje.

Pirmiausia lietuviškąją sėkmės istoriją ėmė rašyti šalies aviatoriai, kurie savo sėkmingais projektais įkvėpė pragmatiškai žemdirbių visuomenei tikėjimą didvyriškų veiksmų prasmingumu. 1933 m. lietuvių kilmės lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, sėkmingai įveikę Atlantą, tragiškai žuvo Vokietijoje. Kitas fenomenas – ANBO („Antanas Nori Būti Ore“) – ne tik modernus generolo Antano Gustaičio sukonstruotas Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvas, bet ir lietuviškosios svajonės – noro žengti priekyje ir įrodyti kūrybinį mažos ir jaunos valstybės potencialą – išsipildymas. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje ANBO sudarė daugiau nei pusę Lietuvos karinių oro pajėgų laivyno.

1937 m. jokiais sportiniais pasiekimais ir tradicijomis iki tol nepasižymėjusi Lietuva dar kartą nustebino Europą, iš vietos ir į JAV emigravusių lietuvių suburtai vyrų nacionalinei krepšinio komandai laimėjus Europos krepšinio čempionatą. 1938 m. Lietuvos moterys tapo Senojo žemyno vicečempionėmis. Euforijos apimta šalis per rekordiškai trumpą laiką Kaune pastatė moderniausią to meto Europoje sporto areną ir 1939 m. jau Lietuvoje vykusiose vyrų pirmenybėse antrą kartą iš eilės nugalėjo kitas Europos šalių komandas. Krepšinis, kaip itin sėkmingas valstybinis šalies garsinimo projektas, kuris dar ir suvienijo pasaulio lietuvius, davė pradžią išskirtinei Lietuvos krepšinio tradicijai, tebesitęsiančiai iki šiol.

Slėptuvių dešimtmetis

Lietuvą XX a. viduryje apraizgė šimtų slėptuvių, bunkerių ir kitokių kasdieniam gyvenimui neįprastų inžinerinių statinių tinklas. Tačiau ne kokioms masinėms pratyboms ar stichinei gamtos nelaimei ruošiantis, nuo išradingumo ir šių statinių tvirtumo priklausė tūkstančių žmonių gyvybės, likimai ir atmintis.

1939–1953 m. dėl totalitarinių sovietų ir nacių režimų ir nusikaltimų – holokausto, masinių žudynių, įkalinimų koncentracijos stovyklose, deportacijų, priverstinės mobilizacijos ir kolektyvizacijos – Lietuva neteko milijono gyventojų. Visuotinio nepasitikėjimo atmosferoje kiek daugiau nei dešimtmetį siekis išgyventi, pasipriešinti, nesusitaikyti ir išsaugoti žmogiškąjį orumą pynėsi su kolaboravimu, prisitaikymu, išdavystėmis, ir dar ilgus dešimtmečius visuomenėje iškildavo įvairūs trauminių patirčių pėdsakai.

1941–1944 m. pirmieji slėptuves (malinas*) masiškai įrenginėjo nacių ir jų parankinių į getus suvaryti Lietuvos žydai. Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getuose, kaip viena iš nedaugelio alternatyvų, dygo požeminiai miestai, tapę prieglobsčiu norintiems pasislėpti, išgyventi ar net pasipriešinti. Juose slėpėsi šeimos, vyko rezistentų pasitarimai, buvo kaupiamos ir slepiamos kultūrinės vertybės, ginklai. Getų slėptuvės iki šiol primena holokausto tragediją, žmonių pastangas išlikti ir ateities kartoms išsaugoti liudijimą apie vykusį siaubą.

*Malina kilo nuo žodžio „melina“ – ivrito kalba reiškiančio slėptuvę, arba „meluna“ – jidiš kalba reiškiančio urvą.

Vėliau bunkerių tinklas išplito po šalies miškus ir kaimus. Vykstant karui su SSSR (1944–1953 m.) Lietuvos partizanai buvo įsirengę šimtus slėptuvių, bunkerių ir pusiau atvirų stovyklaviečių. Įvairiais metų laikais miškuose, šuliniuose, namuose ar ūkiniuose pastatuose galėjo slėptis iki kelių tūkstančių vyrų bei moterų. Nors šios slėptuvės ir bunkeriai buvo gana sudėtingi inžineriniai statiniai, gyvenimas juose buvo labai sunkus, o apsupus, galimybės išsigelbėti buvo menkos. Nepaisant to, bunkeriuose vyko ne tik kasdienis gyvenimas – čia spausdinta pogrindžio spauda, atsišaukimai, pasirašyti itin svarbūs partizanų vadovybės politiniai dokumentai.

Beduonė

Žymus XX a. lietuvių poetas Marcelijus Martinaitis gyvenimą 6-ojo dešimtmečio sovietinėje Lietuvoje apibūdino vienu žodžiu – beduonė. Tai gyvenimas pusbadžiu, tenkinant tik pačius svarbiausius žmogiškuosius poreikius, nuolat stokojant maisto, drabužių ir namų apyvokos daiktų, nė nekalbant apie kitus, nematerialiuosius, žmogiškus poreikius.

Karo ir represijų dešimtmetį pakeitęs visuotinio skurdo laikotarpis ir stiprėjanti sovietinė ideologija, didėjantis visuomenės prisitaikymas ar abejingumas pamažu gimdė naują piliečių rūšį – homo sovieticus.

Šios situacijos negalima paaiškinti tik politiniais sovietinės okupacijos ir aneksijos terminais. Sovietizacija pasireiškė ne tik politinės santvarkos pakeitimu (Lietuvos prijungimu prie SSRS), bet ir drastiškais pokyčiais kasdieniniame socialiniame bei ekonominiame žmonių gyvenime. Esminės sovietinės reformos, palietusios didžiausią gyventojų dalį, buvo įgyvendintos vykdant žemės ūkio kolektyvizaciją. Asmens nuosavybės nusavinimas, tradicinių kaimo bendruomenių suardymas, bet kokios ūkinės iniciatyvos suvaržymas ir ne ekonominiu, o ideologiniu pagrindu sukurptų kolūkių ir tipinių kolūkinių gyvenviečių sukūrimas visiškai sujaukė ligtolinę didesnės dalies šalies gyventojų kasdienybę. Kitaip tariant, 1920–1940 m. nepriklausomos Lietuvos naujakurių ir ūkininkų puoselėti ūkiai, padėję krašto ekonomikai pasiekti neprastų rezultatų, buvo sistemingai sugriauti, taip siekiant pakirsti išpuoselėtą lietuvių ūkinę bazę – vieną pagrindinių komunistinės santvarkos taikinių. 1950–1960 m. didžioji dalis kaimo gyventojų pamiršo mėsos ir duonos skonį, miestuose ištuštėjo maisto prekių parduotuvės, o apie nepriklausomoje Lietuvoje išgirtą vieno gyventojo suvartojamą 3000 kalorijų kiekį per dieną teko tik pasvajoti. Didesnės šeimos, nebegalėdamos išsimaitinti, bėgo į miestus, tikėdamosi gauti darbą pramonės ar statybos sektoriuose. Paradoksalu, tačiau žemės ūkio produkcija garsėjusi Lietuva dėl SSRS ekonominės politikos, net ir pasibaigus Stalino represijoms, išgyveno vieną sunkiausių dešimtmečių per visą savo istoriją. Karo ir represijų dešimtmetį pakeitęs visuotinio skurdo laikotarpis ir stiprėjanti sovietinė ideologija, didėjantis visuomenės prisitaikymas ar abejingumas pamažu gimdė naują piliečių rūšį – homo sovieticus.

Progresas, industrializacija ir kosmosas…

Blatas, deficitas ir nomenklatūra

7-asis dešimtmetis sovietinėje Lietuvoje žymi komunistinio progreso apogėjų, kuris apėmė visą sovietų imperiją ir jos gyventojus. Utopinės šalies lyderių užmačios ir lenktynės su Vakarais dėl kosmoso užkariavimo persipynė su plataus masto komunizmo statybomis. Šios sovietinėje Lietuvoje pasižymėjo didžiuliais tempais industrializuojant kraštą. Visoje LSSR dygo vienodi daugiaaukščiai blokiniai pastatai, buvo plečiama viešoji miestų infrastruktūra, įgyvendintos grandiozinės pramonės plėtros ir elektrifikacijos programos. Vaikai svajojo tapti kosmonautais arba paragauti kramtomos gumos, suaugusieji – įgyvendinti penkmečio planą ir gauti komunalinį butą, o valdantysis elitas – pralenkti kapitalistinį pasaulį ir išsirūpinti paskyrą naujam automobiliui. Daugelį kasdienių valdžios sprendimų lemdavo ne visuomenės lūkesčiai, o pataikavimas Maskvai ir asmeninės naudos siekis. Todėl, kalbant apie sovietų progresą, reikia pasakyti, kad visai sovietinei erdvei bendri modernizacijos principai turėjo ir stiprų ideologinį užtaisą. Vykdant urbanizaciją laikytasi šūkio „greičiau, pigiau, daugiau“, o kartu slopintos individualumo apraiškos, pavyzdžiui, butai planuoti su kuo mažesnėmis asmeninėmis erdvėmis, pereinamaisiais kambariais ir itin mažomis virtuvėmis.

Nepaisant ryškių urbanizacijos ir kraštovaizdžio pokyčių, eilinių sovietinių piliečių gyvenimuose ėmė ryškėti oficialaus ir realaus gyvenimo priešpriešos. Kosmosą užkariaujančioje ir apie nepaliaujamą pažangą skelbiančioje šalyje radosi maisto ir buities prekių deficitas, masiškai plito kyšininkavimas, valstybinio turto grobstymas, susiformavo alternatyvi realybė, kurioje gyvenimo kokybę lėmė asmeninės pažintys ir blatas. Komunistų partijos nomenklatūra ir jos aplinkos žmonės intensyviai naudojosi įvairiomis privilegijomis: nuo tik jiems skirtų maisto prekių parduotuvių iki specialių medžioklės plotų. 7-ajame dešimtmetyje LSSR valdžia jau galėjo pasigirti, kad didesnė šalies gyventojų dalis gyvena miestuose ir gali naudotis elektra, dujomis bei vandentiekiu, tačiau posakis, kad viena galvoju, antra darau, trečia sakau, taip pat tapo ryškia sovietinio piliečio kasdienybės dalimi.

Misija neįmanoma: nepertraukiama antisovietinė „Kronika“

1972-ieji sovietinėje Lietuvoje pažymėti ne tik Romo Kalantos susideginimu ir po to nuvilnijusiomis antisovietinėmis jaunimo manifestacijomis Kaune, bet ir pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (LKBK) leidybos pradžia. „Kronika“ itin sudėtingomis sąlygomis leista iki pat nepriklausomybės priešaušrio 1989-aisiais, tad 17 metų trukusi nepertraukiama LKBK leidyba blogio imperijoje iki šiol atrodo kaip stebuklas. Visagalės KGB mechanizmas taip ir nesugebėjo susekti, kas šį leidinį redaguoja, leidžia ir platina. Platus saugumo agentų ir informatorių tinklas, nuolatinės kratos įtariamųjų butuose, suėmimai ir smurtas prieš asmenis, susijusius su LKBK, nesustabdė leidybos ir platinimo. Net ir 1983 m. lageryje įkalinus pagrindinį redaktorių ir leidėją kunigą Sigitą Tamkevičių, „Kronikos“ rengimo mechanizmas neužstrigo, procesas nenutrūko, o redaktoriaus darbą perėmė kitas kunigas – Jonas Boruta. „Kronikos“ leidėjai įvykdė ir kitą tuo metu, rodos, neįmanomą misiją – padedant rusų disidentams, pralaužė geležinę uždangą ir išplatino ją pasaulyje.

1972-ieji sovietinėje Lietuvoje pažymėti ne tik Romo Kalantos susideginimu ir po to nuvilnijusiomis antisovietinėmis jaunimo manifestacijomis Kaune, bet ir pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (LKBK) leidybos pradžia.

Apie ką rašoma 81-ajame numeryje? Kronika fiksavo ir viešino bažnyčios bei tikinčiųjų persekiojimo ir diskriminavimo faktus sovietinėje Lietuvoje, rašė apie žmogaus teisių pažeidimus, sovietinės valdžios savivalę ir nusikaltimus. LKBK leidyba buvo vienas iš nedaugelio reiškinių, tapusių drąsia totalitarinės sistemos vykdomos visuotinės protų pavergimo politikos, įtvirtinančios prisitaikymo ir susitaikymo atmosferą, alternatyva. Jei prie Kronikos fenomeno pridėsime politiškai aktyvius lietuvių emigrantus, būrį Antano Terlecko vedamų antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo rezistentų, 8-ajame dešimtmetyje Lietuvoje atsiradusias disidentizmo apraiškas ir sovietinėje visuomenėje pabirusius idealistus bei realistus, kurie sovietmečiu išlaikė vidinį bendražmogišką padorumą ir ištikimybę Lietuvos valstybingumo vizijai, susidarysime bendrą vaizdą tos alternatyvios erdvės, kurioje galėjo išlikti šalies laisvės ir nepriklausomybės idėja.

Afganistanas, Černobylis ir lūžis prie Adomo Mickevičiaus paminklo

1980-ieji tik iš pirmo žvilgsnio buvo optimistiški. Maskvos olimpinės žaidynės nesugebėjo išjudinti SSRS apėmusio sąstingio, o 1979 m. prasidėjusi sovietinė karinė intervencija į Afganistaną vis giliau klampino šalį į finansinį ir moralinį liūną. Beveik penkiems tūkstančiams ten tarnavusių lietuvių, kaip ir visiems sovietų kariuomenės šauktiniams, žodis „Afganistanas“ siejosi su nežinomybe, fizine prievarta ir beprasmėmis mirtimis. Apskritai, privaloma (prievartinė) tarnyba SSRS kariuomenėje buvo susijusi su visuotinai paplitusiu dedovščinos reiškiniu ir tapo psichologine trauma kelių kartų jaunuoliams.
9-ajame dešimtmetyje SSRS gyvenimą smarkiai paženklino dar vienas įvykis – 1986 m. Černobylio atominės elektrinės katastrofa. Po jos galutinai žlugo sovietų technologinės pažangos mitas, o bandymai nuo visuomenės įvykį nuslėpti ir negebėjimas efektyviai susidoroti su avarijos padariniais atskleidė sovietinės sistemos melo ir neveiksnumo mastus. Radioaktyvių debesų ir stagnacijos apimtą SSRS bandė reformuoti Michailas Gorbačiovas, tačiau, nepaisant tolesnės pramonės plėtros ir fasadinės demokratizacijos, ryškėjo ekonominis nuosmukis, kurio nesustabdė nei Sibiro gamtiniai ištekliai ar pigi darbo jėga, nei propaguojamas socialistinis lenktyniavimas.

Politiniams įvykiams rutuliojantis, nenutrūkstama permainų lavina galiausiai baigėsi nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu 1990 m. kovo 11 d.

Nors 9-ajame dešimtmetyje situacija sovietinėje Lietuvoje nebepriminė tos, kurią žmonėms teko išgyventi valdant Stalinui, o daugelis žmonių buvo prisitaikę prie esamos politinės sistemos ir tiesiog gyveno savo gyvenimą, elementarių permainų poreikis buvo akivaizdus. Vis dėlto nutraukti sąstingio tylą drįso tik patys drąsiausieji, ne kartą nukentėję rezistentai.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie paminklo poetui Adomui Mickevičiui pogrindinė Lietuvos laisvės lyga subūrė tūkstantinę minią į pirmą nesankcionuotą, bet viešą mitingą. Keliasdešimt metų trukusi propagandinė informacinė blokada buvo pralaužta. Mitinge atvirai prabilta apie Lietuvos okupacijos neteisėtumą ir sovietinius nusikaltimus. Politiniams įvykiams rutuliojantis, nenutrūkstama permainų lavina galiausiai baigėsi nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu 1990 m. kovo 11 d.

Euroatlantinė Lietuva

Jei išvardytume visas geografinę bei politinę reikšmę turinčias žodžių formas, kurios vienaip ar kitaip istorijos eigoje apibrėždavo Lietuvos sienas – jos dydį ar būvį, neabejotina, kad euroatlantinis matmuo yra stipriausias iš visų iki tol buvusių.

Nuo Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. viduryje iki pat XX a. pabaigos vienas svarbiausių jos uždavinių visuomet buvo glaudžiau integruotis į Vakarų (Europos) civilizacijos erdvę, tapti jos dalimi. Neatsitiktinai sėkmingiausios Lietuvos valstybingumo programos per 800 metų istoriją būdavo susijusios su pavykusiais europeizacijos projektais: šalies krikštu 1387 m., universiteto Vilniuje įsteigimu 1579 m. ar demokratinės šalies Konstitucijos priėmimu 1922 m. O skaudūs nuosmukiai sutapdavo su atitrūkimu į Rytų erdvę ir su tuo susijusiomis 1795–1918 m. ir 1940–1990 m. okupacijomis.
Turint tokią istorinę patirtį, aiškus ir kryptingas Lietuvos valstybės orientavimas į euroatlantines struktūras – Europos sąjungą (ES) ir NATO – tapo esminiu vidaus reformų ir užsienio politikos pagrindu, 1990-aisiais atkūrus nepriklausomybę. Jaunos demokratijos politinių svarstyklių sureguliavimas ir posovietinei geopolitinei erdvei būdingų sunkumų periodas – perėjimas prie laisvos rinkos principais grįstos ekonomikos, komercinių bankų griūtis, organizuoto nusikalstamumo išaugimas, menka pilietinė visuomenė, didėjanti emigracija – neužgožė minėtos Lietuvos strateginės politinės bei vertybinės krypties ir 2004 m. Lietuva tapo visateise ES ir NATO nare.

XXI a. savo teritorija nedidelė Lietuva yra kaip niekada didelė prieš ją atsivėrusių galimybių veikti prasme. Šimtmečių sandūroje ji sėkmingai integravosi į svarbiausias pasaulio struktūras, įgijo didžiausias (turint omenyje laikotarpį nuo pat 1253-iųjų) saugumo garantijas ir tuo pat metu užima svarbią vietą kuriant pasaulinę saugumo sistemą ir palaikant jos gyvybingumą. Šiandien Lietuvos trispalvė atpažįstama Jungtinių Tautų Organizacijoje, Europos Sąjungoje ir NATO.