Galerijos „Vartai“ savininkė
Pagarba sau beviltiškai sumenksta, kai esi įsimylėjęs.
Nida Rutkienė
PRIEŠ KETVIRTĮ AMŽIAUS kartu su visa tauta jaučiausi ypatingai – pirmą kartą per pusę amžiaus gavome galimybę laisvai spręsti savo likimą. Mano ir šeimos pasirinkimas buvo įkurti galeriją „Vartai“.
SĖKMĖ kartais mane aplanko, bet ne taip dažnai, kaip norėčiau. Nors nemanau, kad galime sėkmę prisišaukti, jos nusipelnyti, ją užsidirbti ar kažkaip su ja susitarti, verta išbandyti viską. Tai ir darau.
MENAS IR VERSLAS man yra dvi susijusios sąvokos. Tačiau vertingas meno kūrinys visuomenėje, stokojančioje gilesnio meno pažinimo, niekada nebus tinkamai įvertintas.
ŽINAU, KAD ESU TEISINGAME KELYJE, nes mano abejonės ir rūpesčiai dėl naujų parodų nesibaigiantys. Neturiu kito patvirtinimo, kad einu teisingu keliu, išskyrus tai, kad tomis parodomis jau kelerius metus rūpinasi ir mano darbo tęsėjos. Jos pluša kryptingai ir profesionaliai.
TIKIU, kad Dievas yra, tačiau esu nuolatiniame ginče su savo tikėjimu.
LAIKAS SU SAVIMI nusineša ir tai, kas gera, gražu, ir tai, kas kartais bjauru, ką norime pamiršti, ir tai, ką norime atminti. Tik meno kūrinyje atsiminimai ir dabarties akimirka susilieja į kažką didingesnio.
NORĖČIAU PAPIETAUTI SU žmonėmis, kuriuos gerbiau ir mylėjau, tačiau dabar jau atgulusiais mano atminties puslapiuose tarsi džiovintos gėlės. Nepaklausiau ir nebepaklausiu jų daugelio dalykų.
TIKROJI GYVENIMO PAMOKA, kurią tikrai išmokau: kiekviena padėtis, kad ir kokia nepakeliama atrodytų, pasikeis. Didžiausi gaisrai nuslopsta, jūros nurimsta, o po ligos ateina gijimas.
PILNATVĖ – tai sąvoka, liekanti man paslaptimi. Jei kalbėčiau apie ją dabar, išradinėčiau apibrėžimą. Bet galbūt ji randama tomis prieblandos valandomis, kai balsiai kalbiesi su savo siela skaitydamas A. A. Jonyno, V. Bložės, S. Gedos, o galbūt ir S. Parulskio ar M. Cvetajevos eiles.
MANE ŽAVI TOKIE ŽMONĖS kaip kunigas misionierius Hermanas Šulcas, kuris nustumtiesiems į gyvenimo užribius tapo viskuo. Jis, prieš pradėdamas jiems skelbti Dievo žodį, padeda ir gyventi bei išgyventi.
JEI RAŠYČIAU KNYGĄ, ji būtų apie „Vartų“ galeriją ir jos indėlį į Lietuvos kultūrinį, socialinį bei politinį gyvenimą pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Dabar manau, kad „Vartai“ tapo svarbiu langu į Lietuvos ir pasaulio meno sceną.
LAISVĖ: žmogus normaliai gyventi ir save išreikšti gali tik būdamas laisvas. Esame laisvi tik tada, kai likimas yra mūsų pačių rankose.
IDĖJOS nuo gimimo iki įgyvendinimo nukeliauja tolimą ir sunkų kelią. Kai kurios idėjos pakeliui tiesiog miršta. Geriausios idėjos dažniausiai būna paprastos, nedingsta ir nelieka užmirštos.
VILNIUS MAN YRA gražiausias miestas su Markučių kaimeliu pakraštyje, istoriniu senamiesčiu, bažnyčiomis, žaliomis gatvėmis ir aikštėmis, su senais ir šalia dygstančiais naujais namais. Kad ir kur likimas mane nublokštų, Vilnius liks mano miestas.
GROŽIS: sutinku su nuomone, kad gražus tik nesukurtas ir nepagamintas daiktas. Grožio paslaptis tolygi gyvybės paslapčiai, o gyvybės paslaptis – absoliutaus individualumo paslapčiai.
DAUGIAUSIA PASTANGŲ PAREIKALAVUSI KOVA: niekada dėl nieko pernelyg nekovojau. Sudėtingiausiomis akimirkomis tikėjau, kad suskambės telefonas, ateis reikiamas žmogus ir viskas išsispręs. Renkuosi tik iš to, ką pasiūlo gyvenimas.
STIPRI MOTERIS – kontroliuojanti savo emocijas ir jausmus, kai jie pernelyg užvaldo. Taip pat ji valdo pavydą ir isteriją. Pripažįsta klaidas, tampa stipri įveikdama silpnybes ir geba tarti „ne“ net gundoma luktelėti ir pažvelgti, ar rusenanti galimybė netaps tikrumo liepsna.
TYLA labai svarbi, tačiau jos vis mažiau. Ieškau jos savyje net būdama apsupta žmonių. Jei pasiseka, galiu susikaupti, tada niekas prie manęs neprisikapstys ir neišbalansuos.
KELIONĖS – tai galimybė geriau pažinti save ir bendrakeleivius. Jų ilgiuosi ir laukiu, nors už tai ir reikia mokėti nerimu, o kartais ir baime. Keliauti reiškia patirti nepamirštamą nuostabą, tačiau kelionėse gimsta ir stiprus, intuityvus noras grįžti į senų įpročių prieglobstį. Kokie jaukūs ir brangūs yra namai net ir po trumpos kelionės.
JEI SUTIKČIAU SAVE PIRMĄ KARTĄ, PAGALVOČIAU, kad labai gaila, jog susitikome tik dabar.
NIEKADA NEVĖLU tarti „atsiprašau, suklydau“.
MEILĖ reiškia būti įsimylėjusiam – štai kur laimė. Visa, kas parašyta apie meilę, yra jautru ir gražu, net ir žinant, kad poetai savo eiles dažnai myli labiau nei moteris, įkvėpusias eiles.
PAGARBA SAU beviltiškai sumenksta, kai esi įsimylėjęs.
